home Kultūra Skaitytojai rašo. Kol gyvuos kaimas, gyvuos ir Lietuva

Skaitytojai rašo. Kol gyvuos kaimas, gyvuos ir Lietuva

Nors gerokai pavėlavęs, pavasaris pagaliau pasirodė visu atbundančios gamtos grožiu bei pavasariškomis problemomis. Tikriausiai niekas kitas taip jautriai nereaguoja į metų laikų kaitą ir niekas savo darbuose, veikloje nėra taip priklausomas nuo metų laikų kaitos, kaip žemdirbys, kaimo žmogus. Tad gal neatsitiktinai spaudoje pasipylė straipsnių apie žemdirbių problemas, apie jų rūpesčius. Tačiau tuose straipsniuse daugiausia atsispindi ne vėluojančio pavasario sukelti rūpesčiai, bet nerimas dėl žemės ūkio, kaimo ateities vykdomos politikos. Štai tik keletas antraščių: „Be kaimo nebus valstybės“, „Paskelbė kaimo mirtį“ (net konkretizuojama – po 20 metų), „Nenaikinkime Lietuvos kaimo“, „Progresuoja ar degraduoja kaimas?“, „Nuo žemės prasideda viskas“, „Žemės supirkėjai neršia po visą šalį“ ir t.t. Per ilgus šimtmečius Lietuvos kaimas išsaugojo, išpuoselėjo turtingą tarmių, šnektų archajišką lietuvių kalbą – pasaulio kultūros dalį. Kaimo dėka buvo apginta lietuvių kalba nuo brutalios dvarų vykdomos lenkinimo, lietuvių kalbos niekinimo politikos. Kaimo žmonės, iš kaimo kilusi inteligentija daugiausia prisidėjo atsilaikant prieš nuožmią rusinimo politiką. Taigi darosi aišku: norint išsaugoti unikalią lietuvių kalbą, negalima leisti numirti Lietuvos kaimui. Kaimo mirtis sąlygos lietuvių kalbos sunykimą, lietuvių kalbos sunykimas – lietuvių tautos sunykimą su visais tautinio charakterio bruožais bei pasaulėjauta. Atidžiai perskaičiau gerb. Seimo nario V. Kamblevičiaus išsakytą  susirūpinimą dėl žemės ūkio, kaimo ateities, išspausdintą balandžio 13 d. „Gyvenime“ antrašte „Nuo kalbų – prie konkrečių darbų“. Be abejo, kilo kai kurių pamąstymų, klausimų, kurius ir panorau išsakyti. Pirmiausia gerb. Seimo narys ne be pagrindo teigia, jog vienas svarbiausių ir neatidėliotinų Seimo kaimo reikalų komiteto (kuriame ir pats dirba) rūpesčių – kuo greičiau baigti žemės reformą. Dieve, kiek jau kartų įvairių politikų tai žadėta. Įžengėme į trečią nepriklausomos valstybės gyvavimo dešimtmetį, o reformų galo taip ir nematyti (ne tik žemės ūkio). Kodėl taip yra? Suprantama, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, žemės reforma buvo būtina. Būtent reforma. O kaip pasielgta? Visa, kas kaimo žmonių darbu sukurta, pastatyta, buvo begėdiškiausiu būdu griaunama, draskoma, niokojama ir grobiama, grobiama, grobiama... Be jokio saiko. Teisingai sakoma, jog grobstyme saiko nebūna. Žemė, miškai net ežerai tarsi teniso kamuoliukai mėtomi iš vieno Lietuvos krašto į kitą. O nukritęs kitoje vietoje tas „teniso kamuoliukas“ žiūrėk jau išauga iki krepšinio dydžio kamuolio. Na, o tas žemės grobimas (atsirado net ir terminas – žemgrobiai) vyksta ir mūsų dienomis. Tai labai akivaizdžiai atskleista 2013 m. balandžio 17 d. „Lietuvos ryte“ išspausdintame straipsnyje „Žemės supirkėjai neršia po visą šalį“. Na, jeigu visa tai galima vadinti reforma, tegu būna reforma. Bent truputį norisi nuklysti į tarpukario Lietuvoje vykdytą žemės reformą. Esminė žemės reforma buvo pradėta 1920 m. taip vadinama mažąja žemės reforma ir užbaigta 1922 m. pavasarį didžiąja žemės reforma. Per dvejus metus. Štai viena mintis apie 1922 m. žemės reformą A.Šapokos „Lietuvos istorijoje“: „Jos (žemės reformos – aut.) tikslas buvo ne tik aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius, bet ir patį žemės valdymą taip sutvarkyti, kad būtų tinkamos sąlygos tarpti žemės ūkiui, pirmiausia smulkiajam ir vidutiniam ūkiui. Reforma, be to, dar norėjo perimti į valstybės nuosavybę tuos žemės turtus, kuriuos valstybė gali tikslingiau sunaudoti ir apsaugoti negu privatiniai asmenys“. Kodėl tada Vyriausybė sugebėjo greitai ir efektyviai įvykdyti žemės reformą? Atrodo, todėl, kad tada valstybė jautėsi esanti valstybė, valdžia – Steigiamasis Seimas, Vyriausybė – irgi suprato savo vertę bei atsakomybę, aiškiai žinojo, ko siekiama ta refoma, ką Vyriausybė turi padaryti, ir tai darė. O dabar? Valstybė, o ir valdžia, įvairaus tipo liberalų bei taip vadinamos „laisvosios rinkos“ rėksnių paversta kažkokiu luošu, neįgaliu, nieko nesugebančiu tvariniu. Todėl ir turime nesibaigiančią reformą. Galima būtų užduoti klausimą visoms buvusioms Vyriausybėms – ar jums negėda? Nuo 2014 m. balandžio 30 d. baigiasi draudimas parduoti užsieniečiams žemę, ir užsieniečiai galės ją pirkti, kiek jų širdelės užsigeis. Tai tada jau kabinsime Briuselyje skelbimus: „Lietuva dalimis, gabalais parduoda savo teritoriją.Taikoma akcija – pigiausiai visoje Europoje, gal ir pasaulyje. Paskubėkit!” Taip ir yra. Štai spaudoje rašoma, kad ties Lenkija esančiuose Lietuvos rajonuose nedirbamos žemės ha kainuoja apie 3 000 Lt, tuo tarpu Lenkijoje – mažiausiai 15 000 Lt. O kiek žemė kainuoja Vokietijoje, Olandijoje ar Švedijoje? Ir dar atsiranda „gudručių“, kurie aiškina: „Lietuviai jau seniai gali laisvai pirkti dirbamą žemę Vokietijoje ar Švedijoje, o vokiečiams ar švedams mūsų šalyje to daryti neleidžiama, todėl tai kitų ES šalių piliečius diskriminuojanti nuostata“. („Lietuvos rytas“, 2011 m. lapkričio 10 d.) Tai va, pasirodo, mes esame blogiečiai, diskriminuojam vargšus vokiečius, švedus ir kt., kurie mums jau seniai plačiai atvėrė vartus į savo žemes. Jie pas mus perka žemę mokėdami po 3 000 Lt už ha, o mes iš jų tikriausiai ir už 30 000 litų neįpirktume (aš nežinau). Liberalų sąjūdžio frakcijos narys p. A. Endzinas, reikalaudamas, kad užsieniečiams būtų leista pirkti Lietuvos žemę, o Lietuvos piliečiams būtų suteikta teisė parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams, argumentuoja: „Niekas mūsų žemės neišsikas ir neišsiveš už jūrų marių. Ji buvo ir liks Lietuvos valstybėje. Juk nėra jokio skirtumo, kas aria žemę – Jonas ar Johanas. Svarbu, kad žemė nedirvonuotų, joje kas nors būtų auginama ir kuriama pridėtinė vertė“. („Lietuvos rytas“, 2011-11- 07) Tokių, nematančių skirtumų, yra ir daugiau. Televizijos laidoje „Tautos aikštė“, vykusioje šių metų balandžio 4 d., p. R. Vainienė nematė jokio skirtumo tarp buto ir Lietuvos žemės. Kitas teležvaigždė laidoje rimtu veidu tvirtino, jog nemato jokio skirtumo tarp moters ir automobilio ar batų. Negali juk visą gyvenimą nešioti tų  pačių batų ar važinėti su ta pačia mašina. Tas pats ir su ta pačia moterimi negali visą gyvenimą pragyventi. Žinoma, užsienietis žemės neišsikas ir neišsiveš nei į Lenkiją, nei už jūrų marių.O kam ją kasti ir vežti, juk ji jo šventa nuosavybė, jo teritorija, į kurią Lietuvos valstybė nebeturi jokių teisių. Na, o miškai, į kuriuos, kaip rašoma, („Lietuvos rytas“, 2010- 07- 28) jau kėsinasi skandinavai, tikrai labai greitai būtų nuplukdyti į tą pačią Švediją. Ir kelmų neliktų. Suprantama, pačiai žemei nėra jokio skirtumo, kas ją aria – Jonas, Johanas ar Janekas. Žemei nesvarbu, net kam ji priklauso – Lietuvai, Lenkijai ar Vokietijai. Skirtumas yra tik Lietuvos valstybei. Užsienio piliečio nuosava žemė jai jau nebepriklauso. O gal yra kitaip? Vis pasigirsta kalbų apie visokius saugiklius. Gerb. V. Kamblevičius apgailestauja, kad apie tuos saugiklius net nediskutuojama. Išeitų, jog iš valdžios institucijų kaip ir nieko nesigirdi. Antra vertus, man atrodo, kad saugikliai nieko nepadės, neišspręs šios problemos. Jeigu kas labai įsigeis, raktas saugiklius išsukti tikrai bus surastas. Manau, jog yra būdas, kaip užkirsti kelią tiek užsieniečiams, tiek saviems spekuliuoti žeme. Tam nereikia jokių saugiklių. Reikia tik aiškaus, visiems suprantamo Lietuvos valstybės įstatymo. Nei nuo 2014 m. balandžio 30 d., nei nuo tada, kai susilygins ES tiesioginės išmokos žemdirbiams (jei kada nors susilygins) Lietuvos žemė užsienio piliečiams neturėtų būti parduodama. Niekada. Jonas ar Johanas turi teisę pirkti Lietuvoje žemę tik būdami jos piliečiai. Jeigu Jonas ar Johanas dėl kokių nors priežasčių atsisakė būti Lietuvos piliečiais (taip gali būti) arba jiems Lietuvos valstybė atėmė Lietuvos pilietybę (ir taip gali būti), jie automatiškai praranda nuosavybės teisę į turėtą žemę. Jeigu kitos šalies pilietis (nesvarbu, jis Jonas ar Johanas) nori imtis žemdirbystės verslo Lietuvoje – maloniai prašome. Nuomokite ją iš valstybės ar iš privačių žemės savininkų kad ir 99 m. Noriu pateikti porą pavyzdėlių. 1999 m. gruodžio 31 d. Panamos žmonės šventė ne tik Naujųjų metų sutikimą, bet ir Panamos kanalo zonos (1432 kv. km) sugrįžimą valstybės dispozicijon. Teritorija iki to laiko pagal sutartį priklausė JAV. Mat JAV buvo įsigijusi kanalo kasimo koncesiją, bet ne žemę. Jeigu ta teritorija būtų buvus parduota JAV, šiandien ji būtų viena iš JAV valstijų. Antras pavyzdėlis. 1741 m. Rusijos laivyno ekspedicija, vadovaujama V. Beringo ir A. Čirikovo, atrado Aliaską. Ir štai šią teritoriją 1867 m. Rusija pardavė JAV už 7,2 mln. dolerių. Aliaska tapo 49-ąja JAV valstija. Pasvarstykime, ką laimėjo Rusija gaudama tuos milijonus, kaip jie pagerino jos piliečių gyvenimą. O ką Rusija prarado pardavusi JAV Aliaską su jos sunkiai apskaičiuojamais turtais? Raskite šiandien rusą, kuris pagirtų to meto Rusijos valdžią už šį sandėrį. Todėl ir norisi paklausti žemės pardavėjų užsieniečiams entuziastų – negi iš tikro jūsų gyvenimo principas – po manęs nors ir tvanas? Pagrįstas politiko nepasitenkinimas ES tiesioginėmis išmokomis Lietuvos žemdirbiams. Iš tikro ES logiką sunku suprasti.Tų valstybių ūkininkams, kurie dėl objektyvių priežasčių yra silpnesni, išmokos kur kas mažesnės nei tų, kurių žemdirbiai jau seniai modernizavę gamybos procesą. Požiūris maždaug toks: jūs esate silpnesni ir likite tokie. Ką padarysi, jeigu mūsų į Briuselį pasiųsti derybininkai tesugeba tik pritariamai į taktą linkčioti ES valdininkams. Tai ir visos derybos. Tokie  ir tų derybų rezultatai. O gal iš tikrųjų ES Lietuvos žemdirbiams tiesiogines išmokas prilygins savo šalių mokamoms išmokomis tik tada, kai didžioji Lietuvos žemių dalis atsidurs Johanų nuosavybėje? Visai gali būti, jeigu mūsų derybininkai ir toliau taip derėsis kaip iki šiol. Išeitis būtų viena – derybose su ES turi dalyvauti visa Lietuvos visuomenė, t. y. turi įvykti referendumas: leisti ar drausti užsienio piliečiams pirkti Lietuvos žemę. Deja politikai apie tokį referendumą nekalba. Bet kokie aktyvūs dėl kitų referendumų! Štai gerb. R. Paksas pasisako, kad reikia atsiklausti tautos dėl euro įvedimo. Gal ir gerai. Tačiau nei litas, nei euras niekada neprilygs žemės vertei. Tiek litas, tiek euras šiandien yra vertė, o rytoj gali tapti paprastu popiergaliu. O Seimo narys A. Paulauskas aktyviai ir visai sėkmingai inicijuoja referendumą dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Na, gal irgi neblogai. Tuo labiau, kad ir gyvasis klasikas J. Erlickas palankiai vertina šią idėją, motyvuodamas, jog suteikus visiems dvigubą pilietybę mūsų jau būtų apie šeši milijonai. O jeigu trigubą – tai jau beveik devyni milijonai. Tai va, kaip lengvai išspręstume sudėtingą, gal net katastrofišką demografinę padėtį Lietuvoje. O kodėl katastrofiška? Ogi todėl, kad Lietuvoje natūrali kartų kaita jau yra sutrikusi.  

Antanas Krūvelis

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close