1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys (VI)

Muziejaus ekspedicija Rojuje

Rojus tai ir Bartusevičių ( Bartosevičių) dvaro pavadinimas, tai ir nuostabi pieva prie Nemuno. Iš ten persikėlus per pakankamai toje vietoje negilų Nemuną, greit gali pasiekti ir Punią. Jauti nuostabią gamtos harmoniją. Šioje pievoje ir šalia esančiame miške 1831 ir 1863 m. maisto atsargų ir pašaro pasipildyti atvykdavo sukilėliai, siekę Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos laisvės, ir už Lietuvos laisvę kovoję pokario partizanai. Dvaras buvo puošnus, turėjo 18 ištaigingų kambarių, kambariuose buvo sudėtos grindys, sienos papuoštos giminės nuotraukomis ir vertingais paveikslais. Tačiau  „didieji kovotojai už žmonių laimę ir tiesą – sovietai“ pokaryje šiuos rūmus sudegino. Ona Bartusevičiūtė-Žukauskienė su jau Anapilin išėjusiu vyru, pokario partizanu Vytautu Žukauskui ir tragiškai žuvusiu sūnumi Arūnu bei dukra Snieguole buvusioje vietoje naujai atstatė dvaro rūmą ir ūkinius pastatus. Prie vaišingos šeimininkės paruošto stalo tarp jos ir mūsų muziejaus darbuotojų užsimezgė įdomus pokalbis apie istorijos peripetijas, apie garbingus protėvius. Žymųjį karo chirurgą, 1863 m. Pelėšiškių miško ligoninės gydytoją, žmonės atmena ir dabar. Senoliai pasakoja, kad jis būdamas ir senyvo amžiaus keldavosi bet kuriuo paros metu, kad tik greičiau padėtų sergantiems apylinkių žmonėms. Mes,  muziejaus darbuotojai dar turime surasti Vaclovo Bartoševičiaus parašytą net JAV žinomą karinės medicinos vadovėlį. Pačiais geriausiais žodžiais mena ir babūnę (senelę – V. K.) Aną Albantis. Ši vokiečių tautybės moteris išgelbėjo apylinkes nuo vermachto kareivių keršto ir žudynių 1941 m. birželyje (prisiminkim istorines analogijas Alytuje – V. K.), kada kažkieno ranka Puzonyse pašovė motociklais važiavusius vermachto desantininkus. Šį faktą užsirašėme į užrašų knygutę, jį turėsime nuodugniai ištyrinėti. Gal mums čia galėtų padėti ir senieji puzoniškiai ir kiti mūsų krašto žmonės? Antrą kartą į Lietuvos žemę įsiveržę sovietai sujaukė visas krašto žmonių viltis, pasėjo mirtį ir baimę, sutrypė žmonių likimus. 1941 m. birželio 14 d. pirmojo sovietų vykdyto trėmimo metu Bartusevičių šeimai pavyko pasislėpti nuo atvykstančių enkavadistų ir vietinių bolševikėlių. Antrosios okupacijos metu vyresnysis brolis Jonas tramdė jaunėlio Adomo Alecho jaunatvišką ugnį išeiti į partizanus, bet po kurio laiko šiam kitos išeities ir neliko. Jau 1946 m. nepilnametę Oną trumpam suėmė sovietai. Jiezno stribyne ji neišsiduodama matė savo brolio Jono žiaurų kankinimą. Brolis Jonas buvo ištremtas, po tremties jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą, leista gyventi tik Kaliningrade. Ten jis sukūrė šeimą, užsitarnavo didelę vietinių žmonių pagarbą, ten po mirties buvo ir palaidotas. Po Adomo Alecho –Narsuolio žūties  vietiniai kolaborantai į sovietinį šiaurės pragarą išsiuntė ir besislapsčiusias sesutes Zitą ir Oną. Poniai Onai tuo metu dar nebuvo aštuoniolikos, o poniai Zitai –šešiolikos. Sibiro Revučių konclagerio pareigūnai pamatę jaunas mergaites tiesiu žodžiu prabilo: „Lietuvoje gyvena žvėrys“. Sesutės taigoje, šaltyje dirbo prie geležinkelio, tiesė bėgius, vežė medžius. Persirgta įvairiomis baisiomis ligomis, įveiktas speigas ir badas. Atvykstančių lietuvių kunigų laikomos šventos mišios, gili malda, lietuvių tarpusavio solidarumas, ypač likimo draugų, tikrų bičiulių Truskų nuoširdumas padėjo įveikti 7 metų giltinės nagus. Tik vėliau sesutės sužinojo, kad šalia kalėjo ir buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.  

Gimtoje žemėje

Tik 1958 m. po ilgų seserų malonės prašymų Sovietų Sąjungos pirmiesiems asmenims atsivėrė laisvės vartai. Gimtinės žemė buvo atimta, tad teko glaustis pas seserį Jadvygą, vėliau pas seserį Janiną (jau abi mirusios). Vėliau ponia Ona kartu su mamyte Magdalena nusipirko nedidelę medinę lūšnelę ir kartu gyveno. Ištekėjusi už gero šių apylinkių žmogaus Vytauto Žukausko, pasistatė namą Prienuose, kur kartu iki mirties gyveno ir mama. Sovietiniais laikais 1863 m. sukilimo dalyvių palikuonei teko patirti nemalonių užgauliojimų, ją skunduose, o net ir sovietinėje „Tiesoje“ vadino „banditų pakalike“, „išnaudotojų palikuone“ ir kitais sovietinio leksikono vardais. Ona Bartusevičiūtė prisimena tuos straipsnių ir skundų autorius, jiems širdyje yra seniai atleidusi. Su pagarba ji mini buvusio Jiezno rajono partijos II sekretorių V. Sučalkiną, rajkoopsąjungos pirmininką Šakalį, rajono prokurorą Marčiulionį, Nemajūnų kolūkio pirmininką Žigą, kurie tais sovietinių stereotipų laikais apgynė ją nuo nepelnytų užgauliojimų ir kaltinimų, vertino jos darbštumą ir meilę žemei. Taip, ir tais laikais tarp vadovų būta žmonių iš didžiosios raidės. Nepaprastai reikšminga buvo ir kraštotyrininko Prano Juozapavičiaus apybraiža apie Nemajūnų istoriją, apie niokojamą Rojų („Tiesa“, 1969-05-24, Nr. 118). Kad atgautų savą žemę, savąjį Rojų, Onai ir Vytautui Žukauskams teko išbandyti visą žmogišką kantrybę. Visi tie reikalų vilkintojai ir savanaudžiai, teisės į nuosavybės grąžinimą įstatymo pažeidėjai, dar vaikšto tarp mūsų užsidėję didžiausių patriotų ir pamaldžiųjų kaukes. Tik dėl jų vaikų ir anūkų jų pavardžių neminėsime. Atgavę žemę, Žukauskai, kaip tikri ūkininkai, kėlėsi rytais ir gulė vakarais, augino gerą pusšimtį karvių, jas ir automatais ir rankomis melžė, pardavinėjo pieną. Augino taip pat ir bekonus, didelį džiaugsmą jiems kėlė senajame tvenkinyje auginamos žuvys, atgauto miško gėrybės. Su ašaromis, dideliu žmogišku sielvartu ir širdgėla Bartusevičių (Bartoševičių) giminės palikuonė prisimena taip skausmingą sūnaus Arūno tragišką žūtį ir vyro Vytauto mirtį. Liko viltis, kad daugiau kaip 200 metų senumo bajoriškas rūpinimosi žeme tradicijas tęs anūkai Mantas, Ramunė, Aistė, Indrė, Giedrė su savo būsimomis šeimomis. Norisi tikėti, kad Rojus niekada nebus užmirštas ir apleistas, kad jis dar ilgai minės garbingus Bartoševičius, o jų būsimieji ainiai bus verti garbingųjų protėvių. Susitikimo pabaigoje grožėjomės nuostabiu Rojaus slėniu, Rojaus pieva. Tiesiog norisi čia vėl sugrįžti, sugrįžti prie bajorų Bartoševičių ištakų. 1863 m. šis dvaras buvo tragiško tikėjimo ateitimi simbolis. Netoliese nuo jo buvęs Siponių dvaras tapo išdavystės, pataikavimo carizmui simboliu. Buvęs dvarininkas Henrikas Belinskis išdavinėjo buvusius sukilimo dalyvius, ragino valstiečius, Nemajūnų miestelėnus duoti parodymus prieš patriotus. Laikas nuneša į užmirštį žymių asmenybių garbingus palikuonis, jų atsiminimus. Mes, muziejininkai, turime skubėti, neimituoti darbo, neužsižaisti, anot žinomos muziejininkės Aldonos Ruseckaitės, kepimais ir žaidimais, o sugrįžti prie mūsų garbingos istorijos versmių ir prie muziejininkystės karaliaus – eksponato, jo suradimo, pateikimo ir mokslinio tyrinėjimo. Gal susimąstykim ir nedarykim mūsų patiems garbingiausiems krašto žmonėms kasdieninių švenčių  – mišparų, nes jie labai jau būna monotoniški ir ritualiniai. Gal geriau perimkim patį mūsų garbingiausių žmonių pagarbos istorijai, krašto tradicijoms principą. Juo remdamiesi suraskim, pagerbkim kitus garbingus mūsų krašto žmones ir įvertinkim jų indėlį kraštui. Dar labai daug kam mes esame skolingi. Tai gydytojai, mokytojai, girininkai, dvasiškiai ir kiti. O praeidami pro lenkiškus užrašus kapinėse, įsiskaitykime ir supraskime, kad 19 a. viduryje, dar pakankamai nesubrendus lietuvių inteligentijai, lenkų kalba kalbėjo proto, elito žmonės, jie savo palikimu nėra mums svetimi. O jų nueitas kelias į Tėvynės Lietuvos darbo arimus daugeliu atvejų akivaizdus. Dar laukia 1863 m. sukilimo dalyvių, Birštono krašto smulkiųjų bajorų Daunoravičių, Matusevičių, Jacunskų, Budrevičių giminių likimų istoriniai vingiai. Maloniai kviečiame šių giminių atstovus atvykti į Birštono muziejų (Vytauto g. 9), pasidalinti savo prisiminimais.   (Bus daugiau)

Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas

     

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close