Išganytojo belaukiant
Galima drąsiai sakyti, kad eina paskutinė advento savaitė, tad gruodžio 16 d., trečiąjį advento sekmadienį, Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje vyko šv. Mišios ir rekolekcijos, o vėliau kurhauze buvo uždegtos visos Birštono žmonių bendruomenės žvakės ant pasirinkto pasaulio simbolio.
Labai gražiai apie trečiąjį advento sekmadienį yra pasakęs mūsų visų pažįstamas ir žinomas kunigas, policijos kapelionas Algirdas Toliatas:
„Trečias Advento sekmadienis vadinamas Gaudete. Tai yra Džiaugsmo sekmadienis.
Svetimo skausmo nebūna. O džiaugsmo?
Kai išmokstame mažiau domėtis savimi ir labiau tais, kas mus supa, sielą aplanko Šventosios Dvasios džiugesys. Tai ir yra krikščionio tapatybės kortelė. Sakoma: išmok atpažinti kitų žmonių tikruosius poreikius ir siek juos patenkinti, jei nori, kad Tave aplankytų Sėkmė.“
Renginio pradžioje visi uždegė žvakutes, o vėliau jas nunešė ir padėjo ant pasaulio simbolio. Tai labai neįprasta, originalu ir kitoniška. Juk garbiname Kūrėją kaip sugebame, kaip leidžia mūsų protas ir mintys prisidėti prie stebuklo kūrimo.
Gerų žodžių birštoniečiams nepagailėjo ir adventinėje popietėje dalyvavęs prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas, kuris padėjo mūsų klebonui pravesti rekolekcijas.
Prelatas kalbėjo apie žmonijos atpirkimo kelią, apie tai, kaip mes reikalingi vieni kitiems, kad sukurtume gražų civilizuotą pasaulį. Juk tobulumą ir darną galima sukurti tik kartu, juk ir Dievas kurdamas pasaulį sakydavo kad dabar tai „gera“.
Kristus savo atėjimu į Žemę sujungė mus su Amžinybe, atidarė į ją vartus, atvedė į tikrą gyvenimo kelią, bet kartu paliko ir galimybę rinktis. Deja, mes ne visada pasirenkame teisingai. Pasak prelato, mums visiems reikia meilės, reikia didžiojo atsivertimo širdyje, juk tokia ir yra Jėzaus gimimo prasmė – didysis atsivertimas.
Kalbėdamas apie tai, kaip žmonės nori papuošti savo namus ir savo miestą, prelatas pasidžiaugė birštoniečių iniciatyvomis, nes tai yra labai gera, lyg miestui būtų padovanoti dvasiniai sparnai. „Kalėdų šventimas parodys dar didesnę šios šventės prasmę, parodys, kaip žmonija pasiilgo Kristaus. Koks gražus ir didis žmogus, jei daro gražius ir prasmingus darbus, gyvena kaip tikras katalikas. Branginkime savo Tėvynę, savo miestą, kuris yra gražios civilizacijos augimo pavyzdys. Duok, Dieve, visiems gerų metų ir Dievo palaimintų Kalėdų“, – sakė prelatas V. S. Vaičiūnas.
Svečią pradžiugino ir renginį labai papuošė Birštono šv. Antano Paduviečio moterų ansamblis, giedantis, anot prelato, tikrai angeliškais balsais.
Sunku apsakyti, kam ir kokį įspūdį paliko renginio pabaigoje parodytas dokumentinis VšĮ teatro „Atviras ratas“ spektaklis „Charonas“, kuriame vaidino dvi aktorės Kristina Trinkūnaitė ir birštonietė Giedrė Kederytė. Tai buvo kažkas nepaprasto ir labai jaudinančio.
Kadangi spektaklis dokumentinis, kartais buvo sunku suprasti, kur tikros aktorių gyvenimo istorijos, patyrimai, liudijimai, o kur jau įkūnytas vaidmuo, personažo išpažintis. Kas gi tas hospisas? Ne visi žino, o daugelis gal net ir bijo, kaip bijo žmonės palikti savo namus ir išeiti į globos namus. Nors ten jie dar turi viltį pasveikti, sutvirtėti. O į hospisą ateina laukti savo mirties, susitaikyti su ja.
Juk mes, žmonės, esame skirtingi, visada norim brėžti aiškią liniją, norime tikėti ir jaustis saugūs, norime žinoti, kad mums kažkas pagelbės ir mums bus ramiau. Bet sunkiai sergant, kai nėra vilties pasveikti, viskas netenka prasmės. O gal tada būna viskas jau nesvarbu? Ar mes suprantame, kai motina jau merdėdama sako, kad meldžiasi už savo vaikus, kai prašo, kad ir mes melstumės, jog Dievulis ją jau pasiimtų? Daug kas yra nuo mūsų slepiama ir, matyt, ne be reikalo…
Sunku buvo žiūrėti šį spektaklį, matyti pasmerktus iškeliauti į Amžinybę jaunus žmones, matyti užrašytus jų paskutinius pageidavimus, kuriuos vieni spėjo įgyvendinti, o kiti ne. Nė vienas neprašė pinigų ar turtų, net ir sveikatos jau neprašė… Vienas norėjo pasivažinėti motociklu, kitas – pažvejoti, trečia, moteris, – manikiūro ir kitų, atrodo, tokių kasdieniškų ir paprastų dalykų.
Ir kas gi tas gyvenimas, kas tie savanoriai, kurie savo rankų ir širdies šiluma padeda jiems iškeliauti iš šio pasaulio? Ne visiems mums dar lemta suprasti, kas buvo tas Charonas, padedantis persikelti į mirusiųjų pasaulį, bet jų yra ir dabar, tarp mūsų…
Ir dar vienas pastebėjimas – išėjus iš kurhauzo po spektaklio gatvėje lakstė maždaug 10–12 metų vaikiukai, kurie išėjo keletu minučių anksčiau. Vienas jų (matyt, tas, kuris nebuvo kurhauze) paklausė, ar gražus buvo vaidinimas. Kitas atsakė: „Na, nežinau, bet daugelis žmonių verkė…“
