home Birštone, Laisvalaikis „Mes tiesiog kalbame apie gyvenimą, tokį, kokį radome nuėję ten“

„Mes tiesiog kalbame apie gyvenimą, tokį, kokį radome nuėję ten“

Kartais neišvengiame minčių apie savo gyvenimą. Jo prasmę, savo pasiekimus ar praradimus. Neretai susimąstome ir apie patį svarbiausią mūsų egzistencijos tašką – mirtį.

 

Mirtį, po kurios, mes būsime kažkur kitur. Ten, kur mūsų nesups nei praeitis, nei dabartis, nei priešai, nei draugai, nei artimieji. Netgi tie, kuriuos mylime labiausiai.

 

Kiekvieną momentą, kai užplūsta netekties, sunkumo jausmas, mes norime tik vieno – nebūti vieni. Tuo pačiu ir slepiamės, ir kartu norime, jog kas nors būtų šalia vien tam, kad būtų drąsiau. Drąsiau ne tik iškęsti sunkumus, bet ir išeiti ten, kur mūsų praeitis ir dabartis lieka istorija.

 

Ne vienas esame susidūrę su lemtingu momentu, ne vienas susidūrėme su akimirka, kai, netgi nebūdami gydytojai ar dvasininkai, linkėjome žmogui amžinojo atilsio. Deja, tokį momentą, kai savo besimerkiančiomis akimis įžvelgsime tik šalia stovinčio artimo žmogaus skruostais riedančias ašaras, išgyvensime ir mes patys. Jeigu būsime ne vieni.

 

Jeigu mums sunku suprasti, kas yra mirtis, tai dar sunkiau – jos laukti. Ko gero, ne vienas sako, kad mirties nelaukia, tačiau užklupus sunkiai ligai, prikaustančiai kūną prie lovos, tenka pripažinti, jog belieka tik laukti. Laukti ne tik galimybės atsistoti ant kojų, išpildyti dar neišsipildžiusias svajones, bet laukti ir tos akimirkos, kai laiko sąvoka taps beprasmė.

 

Viena iš vietų, kurioje amžinybė pasitinkama nuolat, yra Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas – namai, kur viešpatauja meilė, gėris ir viltis, kur ligonius apgaubia psichologų, dvasininkų, gydytojų, slaugių rūpestingumas, dvasinė ir medicininė globa. Vieta, kuriai itin didelę pagarbą išreiškė ir jos svarbą pabrėžė rugsėjį Lietuvoje lankęsis popiežius Pranciškus. Vieta, kuriai abejingas nelieka nei vienas.

 

Tiesa, įžengti ir ilgiau joje pabūti drįsta tik nedaugelis.

 

Tačiau visai neseniai į šį hospisą išdrįso įžengti keletas studenčių, šiemet baigusių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros ir vaidybos studijas. Jos ne tik susiejo savo tolimesnį gyvenimą su hospisu, bet ir sukūrė spektaklį. Spektaklį, kuriame nėra dekoracijų, tik... gyvenimas.

 

Dokumentinis spektaklis „Charonas“ paremtas hospiso (paliatyviosios slaugos ligoninės) darbuotojų, savanorių ir pacientų pasakojimais. Senovės graikų mitologijoje Charonas – būtybė, valtimi perkelianti žmonių sielas per mirties upę į mirusiųjų pasaulį. Šis darbas vis dar atliekamas mūsų dienomis, tačiau ne mitinių būtybių, o paprastų žmonių, kurie savo noru pasirenka būti šalia iškeliaujančiųjų.

 

Viena iš tų studenčių, kurios išdrįso įžengti į hospisą ir tapo kūrybinės grupės dalimi bei spektaklio aktore, yra gerai žinoma ir Birštone. Ją birštoniečiai galėdavo pastebėti savanoriaujant Birštono renginiuose, giedant bažnyčioje, taip pat dalyvaujant „Carito“, skautų veikloje, Maisto banko akcijose bei dar daugelyje renginių. Tai – birštonietė Giedrė Kederytė.

 

Taigi su Giedre ir kalbėjomės, kaip jos kelyje atsirado Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas.

 

Giedre, kuo šiuo metu užsiimi?

Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, įstojau į edukologijos magistro studijas. Pernai metais baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Jono Vaitkaus vadovaujamo aktorinio meistriškumo kursą. Studijuoti akademijoje apsisprendžiau ganėtinai vėlai – jei gerai pamenu, vienuoliktoje klasėje.

Dažniausiai, visus gyvenimo sprendimus priimu klausydama to, ko nori mano vidus. Niekada nesirinkau to, kas būtų naudinga ar paranku. Esu įsitikinusi, kad jei žmogus tiki tuo, ką daro ir nori tai daryti, anksčiau ar vėliau jis pasieks geriausių rezultatų. Svarbu daug dirbti ir tuo tikėti.

Birštone dalyvavau įvairiose veiklose. Manau, kad visi dalykai gyvenime yra susiję, todėl vieni atsitikimai veda prie kitų, o mes tarsi esame nukreipiami tam tikriems mūsų daromiems sprendimams. Gyvenu teatro misija ir tikiu, kad ji gali prakalbinti daugybę žmonių. Žinoma, tam reikia didelės meilės savo darbui ir atviros žiūrovo širdies.

 

 

Kaip tavo gyvenime atsirado hospisas?

Savanoriauti pradėjau mokydamasi mokykloje. Man tai atrodė natūralu, savaime suprantama. Tačiau savanoriavimas niekada nekėlė jokio diskomforto ar nepatogumo. Tada maniau, kad meilė, duodama kitam žmogui, tokia ir turi būti. Lengva. Vilniuje pirmaisiais studijų metais dėl didelio užimtumo neturėjau laiko tęsti savanorystę. Trečiame kurse atradau bendruomenę. O būdama ketvirtame kurse su jais nuvažiavau į Santariškių klinikos Onkologijos skyrių. Trumpam. Pabūti kartu. Pasikalbėti. Ten gavau pasiūlymą savanoriauti slaugant onkologinius ligonius. Žinoma, tai skambėjo gražiai. Bet tvirtai žinojau, kad tai ne man. Puikiai PROTU supratau, kad tai per sunku. Kad tokį darbą turi daryti „stiprūs žmonės“. Ir pati negaliu paaiškinti, kokiu būdu po dviejų dienų, šeštadienį, atsikėlusi šeštą ryto nuvažiavau į ligoninę ir ėjau pas pirmuosius ligonius. Tada ir supratau, kad meilė kitam neprivalo būti patogi, kad ji neprivalo teikti vien geras emocijas. Kartais meilė iš mūsų pareikalauja nuolankumo, primindama, kad meilė nėra tik apie mus pačius. Na, o tada, po kelių mėnesių, režisierė Kristina Trinkūnaitė pakvietė mane kurti dokumentinį spektaklį apie hospisą. Pagalvojau, kad jau turiu truputį patirties, todėl reikia bandyti. Nebuvo kada galvoti, bet ir prasmės galvoti nemačiau. Sutikau, nes jaučiau, kad tai tikroji teatro kalba, kuria reikia kalbėti.

 

Koks buvo pats pirmasis įspūdis įžengus į hospisą?

Žinoma, kai reikėjo eiti į ten pirmą kartą, grįžo visos mano baimės. Jos buvo gyvos iki to momento, kol nepravėriau palatos durų ir nepradėjau kalbėtis su sergančiu žmogumi, nes tuo momentu vėl prisiminiau, kad mano baimė buvo stipresnė už meilę. Bet nuo pirmų sakinių, ištartų sergančiam žmogui, tu neturi kada galvoti apie save ir gyveni to žmogaus istorijoje, nes tuo metu jis yra svarbiausias. Jis iškeliauja, vienintelis dalykas, kurio jam reikia, tai tavo dėmesys ir meilė jam dabar. Einamuoju metu. Daugiau nieko kito jam nereikia. Hospisas – mano gyvenimo mokykla, primenanti, kad gyvenime turėtume rūpintis, kokį bendraujame su žmonėmis, kaip elgiamės vieni su kitais, kiek laiko skiriame vienas kitam, o ne tai, kokias pareigas užimame ar kiek pinigų turime.

 

Ar po pirmojo kontakto su ligoniu pasidarė lengviau bendrauti su kitais?

Per mano savanorystės laiką iškeliavo labai daug žmonių. Hospise yra keturiolika lovų, tačiau ateidama kiekvieną savaitę dažniausiai visose jose jau randu kitus žmones. Tai leidžia suvokti žmogaus laikinumą. Žinoma, kiekvienas bendravimas su išeinančiuoju yra labai brangus, nes iškeliaujantis žmogus, jei dar yra pajėgus kalbėti, labai noriai dalijasi savo patirtimis, gyvenimo atradimais ir pamąstymais. Jie tarsi nori perduoti mums tai, ko patys nebespėjo padaryti. Jie tampa mokytojais, patys to nesistengdami daryti. Jų lūpomis tiesiog kalba gyvenimas. Negaliu sakyti, kad po pirmo susitikimo buvo lengviau ar sunkiau. Kiekvienas kartas visada yra kitoks. Nesistengiu nieko vertinti, ateinu pas žmogų ir būnu. Noriu, kad jis žinotų, jog dabar esu su juo. Ir tuo metu man jis yra pats svarbiausias.

 

Kaip apsisprendei likti ir savanoriauti hospise?

Likau savanoriauti hospise, nes vis dar matau to prasmę. Žmogui visada reikės kito žmogaus. Tai paskutiniai žodžiai, kuriuos ištariu spektaklio metu. Taip galvoju ne tik apie buvimą hospise, bet ir apie kasdienį mūsų gyvenimą.

 

Statant spektaklį, žinoma, iškilo ir moralinių abejonių. Ar lengva buvo sukurti tą personažą, kuriuo galėtum didžiuotis? Kaip spektaklį įvertino hospiso personalas ir pacientai?

Pirmiausia, hospiso personalas pasakė, kad jei norime kurti spektaklį apie jį, turime pačios ten savanoriauti. Manau, kad tai buvo didžiulė dovana. Nepabuvusios ten, mes būtume idealizavę tą vietą ir sukūrę kažką netikro. O kai galėjome spektaklyje panaudoti savo patirtį, spektaklis įgavo visai kitą svorį. Mes tiesiog negalėjome meluoti, nes pačios praėjome beveik viską, apie ką kalbame spektaklyje. Vienintelis dalykas, kurio siekiu vaidindama – nemeluoti. Nenoriu iškelti savęs kaip Giedrės. Noriu, kad mano lūpomis kalbėtų tiesa, kad mūsų patyrimai ir istorijos būtų gyvos. Hospiso personalas pirmasis pamatė šį spektaklį. Hospiso įkūrėja sesuo Michaela sakė, kad mūsų spektaklyje kalba tiesa. Mes nemeluojam ir nesistengiam nupiešti hospiso gyvenimo gražesnio, negu jis yra. Mes tiesiog kalbame apie gyvenimą, tokį, kokį radome nuėję ten.

 

Ar jau turi kokių nors ateities planų?

Šiuo metu esu dėkinga už visus darbus, kuriuose dirbu tiek teatruose, tiek filmavimuose. Priimu tai kaip dovaną. Džiaugiuosi, kad galiu derinti visas veiklas – mokslus, vaidybą, savanorystę. Nekuriu iliuzijų, kaip turi atrodyti mano ateitis. Visa, kas atsitinka, stengiuosi priimti ir džiaugtis. Tikiu, kad esame ten, kur patys norime, o jei nenorime, niekas netrukdo to pakeisti. Būdama hospise supratau, kad kitiems mes galime daug ką sakyti, tačiau prieš patį save mes visada esame nuogi. Nėra prasmės apsimetinėti ir meluoti sau. Svarbu nebijoti keistis ir prisiminti, kad mūsų baimės niekada nebus tokios didelės, kokia gali būti meilė.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

 

Giedrė, kartu su spektaklio režisiere Kristina Trinkūnaite, kompozitore Justina Trinkūnaite-Sungailiene bei visa komanda jau gruodžio 16 d. su spektakliu „Charonas“ atvyksta ir į savo gimtinę– Birštoną. Čia bus minima Susikaupimo diena – 10.00 ir 12.00 val vyks šv. Mišios, o po jų, 13.30 val., adventinės popietės metu Birštono kurhauze Giedrės bei visos kūrybinės komandos darbą galės pamatyti visi birštoniečiai bei kurorto svečiai.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close