home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Dažnas laikinų daiktų įsimylėjimas širdyje viską sumaišo, viską supainioja ir galiausiai viskas pasidaro nebeįdomu ir kartu… įdomu.

Redaktoriaus savaitė. Dažnas laikinų daiktų įsimylėjimas širdyje viską sumaišo, viską supainioja ir galiausiai viskas pasidaro nebeįdomu ir kartu… įdomu.

Dideliu ir gana kraupiu ratilu besisukantis ir staiga viena kryptimi nuskrendantis paukščių būrys sukelia nedviprasmišką nuomonę. Taip, išskrendantys paukščiai reiškia tik viena – net ir jie žino, kad ateina nelengvas ir gana nesmagus metų laikas. Puikiai žinome, kad nukritus medžių lapams ateis žiema, o jie puikiai žino, kada skrydis į šiltuosius kraštus bus gyvybiškai būtinas.

 

Iškritęs pirmas sniegas sukelia daugybę nuomonių ir nuotaikų. Vieniems pirmasis sniegas – grožis, kitiems – stebuklas, dar kitiems – džiaugsmas ir, tada, likusiems... į galvą šauna viena mintis, tik išsakyta skirtingais žodžiais, įvairiomis kalbomis bei šiaip ausį rėžiančiu leksikonu ir reiškianti tik viena – „šakės“.

 

Iškritęs sniegas atneša šaltį, drėgmę, judėjimo pavojus, kūrenimą, sniego kasimą – žodžiu, nepatogumą.

 

O ką kalbėti apie paukščius, kurių Lietuvoje lieka tik viena kita saujelė. Baigiasi svaigus medžių ošimas, šiltas, plaukus kedenantis vėjas, mielas paukščių čiulbėjimas ir, žinoma, plati saulės šypsena, priešingai nei šaltis, sušildanti iki pat kaulų gilumos. Sušildanti ir kaulus, ir širdį.

 

Ne šiaip sau visada romantizuojame vasarą. Vasara – tai metas, kai šiluma ir gamtos grožis įkvepia pamilti, prisiliesti ir... patikėti. Patikėti šiluma. Tikėti, jog tai, kas dabar, vasarą, yra gerai, bus gerai per amžius.

 

Deja, ruduo atneša ir šaltį, ir vienatvę, ir nusiminimą, ir nuoskaudas. Nuoskaudas, kad kasdien mažėjant šilumos ir saulės baigėsi ir tas mūsų širdyse degęs optimizmas. Baigėsi viskas, kas atrodė paprasta ir ranka pasiekiama. Tiesa, mes nepasibaigėme, tačiau širdis dažnai mus apgauna. Ne todėl, kad ji yra apgavikė – mes patys ją įtikiname kažkuo laikinu, kažkuo, kas tėra iliuzija, kažkuo, kas galbūt netgi negali egzistuoti.

 

Įtikiname širdį, kad trokštame vieno ar kito daikto. Širdis tą daiktą ir įsimyli. Ir kokia ta širdis yra visagalė! Net patys sunkiai suvokiame, kad su širdies užsidegimu mes verčiame kalnus, keičiame pasaulį, pasiekiame tai, ką visą gyvenimą laikėme neįmanomu, ir kas, iš tiesų, buvo mums neįmanoma. Mes nueiname nepramintus takus, iš gelmių iškeliame tai, ko niekada nebūtume iškėlę, pastatome tai, apie ką kiti tik galėtų pasvajoti, ir tada... įvyksta tai, ko irgi nesitikime...

 

Staiga, pagaliau gavę tą mūsų įsimylėtą daiktą, pastebime kad tai tėra tik daiktas. Daiktas, kuris net nėra labai įspūdingas, nėra toks geras, kokį matėme susikurtose iliuzijose, nėra toks, kuriam vertėtų skirti bent mažą kampelį savo širdyje. Ir tada savo širdžiai įsakome – gana. Tai neįdomu, nieko gero ir apskritai ne tai, ko norėjau.

 

O širdis... Ji tėra tik širdis... Širdis dar pulsuoja tuo užsidegimu, kuriuo mes visko pasiekėme. Ji pulsuoja tuo keliu, kurį nuėjome. Ko išmokome, ką gero patyrėme, kokį sukrėtimą išgyvenome. Įsukime didelį ratą, ar jis greitai sustos? Taip ir širdis. Savo tikėjimą ir ugnį mažina tik palaipsniui. Mes sau pasakome – šis daiktas man nereikalingas, išmetu jį ir einu toliau, ieškodamas naujo daikto savo iliuzijoms. Tačiau širdyje tas daiktas dar nebūna dingęs. Jis vis dar kirba atmintyje ir širdies gilumoje. Ratas vis dar sukasi. Negana to, viskas, kas ateina naujo iš mūsų iliuzijų į širdį, nenustelbia senojo daikto, o susimaišo su juo. Kol galiausiai išaušta diena, kai pradedame nesuprasti, kas yra iliuzija ir kas – realybė. Pradedame nesuprasti, ar mums reikia to, kas buvo, ar to kas nauja. Pradedame nebesuprasti, ko apskritai mums reikia.

 

Dažnas laikinų daiktų įsimylėjimas širdyje viską sumaišo, viską supainioja ir galiausiai viskas pasidaro nebeįdomu ir kartu... įdomu. Daiktų norisi. Tik neaišku, kokių?

 

Ir tada ateina į širdį ruduo. Su tomis pačiomis nuoskaudomis – visi turėti daiktai mums nesuteikė laimės. Nesuteikė to, ko tikėjomės savo iliuzijose. Galiausiai pradedam kaltinti savo kvailą širdį, kad ji iš mūsų tyčiojasi, neleidžia gauti tai, kas geriausia. Bet retai susimąstome, jog ne širdis norėjo tų daiktų... Tai mes, pamatę naują daiktą, nurodėme širdžiai jį pamilti. Sprendimus priima ne pati širdis, o mes. Mūsų protas. Jeigu mūsų protas pakliuvo į paspęstas pinkles, kodėl kalta širdis? Kad neprieštaravo protui? Ar todėl, kad nepatikrino ir neatmetė nieko vertos proto jai atsiųstos iliuzijos?

 

Skubame. Visą laiką skubame imti, gauti, turėti. Kad tik neprarastume! Ir visiškai nesistengiame suprasti, kas yra gavimas, kas yra praradimas. Kas yra turėjimas? Ir ko iš tiesų trokštame?

 

Ruduo – puikus metas ieškoti. Ne todėl, kad artėja svarbiausia metų šventė, bet todėl, kad pradedame vertinti tai, ką turime. Ne tai, ką matome vitrinose, bet tai, kas yra mūsų rankose. Pradedame vertinti, ką galime gauti, ko niekada negausime, o kas taps dar viena iliuzija.

 

Žmogus nėra laikinas daiktas. Ir jo, kaip daikto, neišmesi nei iš spintos, nei iš širdies. Tačiau žmogus nesunkiai, kaip ir daiktas, gali tapti niekada nepasiteisinančia iliuzija. O ir iliuzija, pagal kurią sveriame žmones, gali būti tokia, kurios neįgyvendinsime net ir perplaukę devynias jūras, perkopę devynis kalnus. Ruduo – tai metas, kai vienatvė leidžia sugrįžti į pilkąjį, nepagražintą paprastumą ir vertinti viską ne pagal blizgučius, o pagal realybę, su kuria susiduriame. Ne viskas, kas blizga, gali būti naudinga, ne viskas, kas blizga, atneš ilgai trunkantį džiaugsmą. Ne viskas, kas blizga, atneš ramybę į širdį. Ne viskas, kas blizga – bus amžina.

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close