1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys (V)

Muziejaus ekspedicija garbingos bajorų Bartoševičių giminės pėdsakais

Tyrinėjame ir dar nemažai tyrinėsime 1863 m. sukilimo eigą mūsų krašte, su ja supažindinsime mūsų žingeidžius skaitytojus. Šiuo straipsniu norime atkreipti dėmesį, kad tai ne tik praeitis ir teorinė istorijos mokslo problema. Pažvelkime į šio garbingo sukilimo gijas, vedančias į dabartį, susietas su nuo amžių garbinga Birštono krašto bajorų gimine. Jos palikuoniai šalia mūsų.

Ilgai lauktas susitikimas

Jau seniai suvokėme, kad garbingos Bartoševičių giminės atminimas mūsų krašte yra nepelnytai užmirštas. Adomas Bartoševičius (1788-1881) yra daug kuo nusipelnęs mūsų kraštui. Jis buvo vienas iš kurorto steigėjų, 1831 ir 1863 m. sukilimo rėmėjų. Panemunio dvaro savininkas paliko ryškius pėdsakus ir Nemajūnuose. Čia jis pastatė vandens malūną, vilnų karšyklą. Per Nemuną buvo pastatytas naujas keltas, dešiniajame upės krante įrengta ir prekiniams laivams sustoti prieplauka. Sužinoję apie dar gyvas Adomo Bartoševičiaus provaikaites – Nemajūnuose dažnai būnančią Zitą Bartusevičiūtę ir Panemunyje, buvusio dvaro sodybos vietoje, gyvenančią Oną Bartusevičiūtę – Žukauskienę, su nekantrumu laukėme susitikimo su jomis. Į muziejų įžengusią Zitą Bartusevičiūtę pažinome iš skvarbaus akių žvilgsnio, orios, savimi pasitikinčio žmogaus laikysenos. Iš jos sužinojome apie jos ir sesers kančias sovietiniuose Krasnojarsko krašto lageriuose. Ponia Zita gerai mena savo giminės istoriją, Bartoševičių indėlį steigiant kurortą. Zitos senelis, Adomo Bartoševičiaus ir Dominykos Jodkovskos sūnus Vaclovas, kartu su tėvu Adomu Pelėšiškėse 1863 m. balandžio-liepos mėnesiais sužeistiems sukilėliams įsteigė slėptuvę-ligoninę. Ją užmaskavo tariamai šiose apylinkėse siaučiančio maro gydyklos miške vardu. Sukilimui pralaimint, Vaclovas Bartoševičius pasitraukė į Prancūziją. Prancūzijoje karo chirurgas pulkininkas Vaclovas Bartoševičius pasižymėjo ilgamečiu, kruopščiu darbu, jo vardas įrašytas į Prancūzijos karo medicinos istoriją. Daug medžiagos apie šį garsų mūsų krašto žmogų yra Krokuvos ir Paryžiaus medicinos muziejuose, su ja dar turėsime susipažinti. Paryžiuje Vaclovas vedė vokietaitę evangelikę Aną Albantis. Galutinai į tėviškę sugrįžo tik 1881 m., po tėvo mirties. Paveldėjęs 270 ha ūkį, Vaclovas dar dirbo ir savo privačioje ligoninėje Vilniuje. O ir Panemunyje dažnai gydydavo kaimiečius.

Nemajūnų kapinėse

Laikinai einantis muziejaus direktoriaus pareigas Vytautas Šeškevičius, ponia Zita Bartusevičiūtė ir šių eilučių autorius nuvykome į Nemajūnų kapines, kur ilsisi seserų Zitos ir Onos protėvių palaikai. Juos atrasi netoli medinės koplyčios, statytos dar prieš 1863 m. sukilimą. Bartoševičių kapavietėje-rūsyje palaidotas aktyvus 1831 ir 1863 m. sukilimų rėmėjas Adomas Bartoševičius (LVIA, F. 1044, ap. 1, b. 8, p.87, įrašas 62). Jį į paskutinę kelionę 1881 m. palydėjo klebonas Anzelmas Nonevičius. Užrašas lenkų kalba ant antkapio paprastas ir prasmingas: „Atmink mirtį kaip nusileidžiančią saulę, visiems lemta keliauti pas Dievą ir būti jo amžinybėje“. Kapavietėje palaidota Adomo Bartoševičiaus žmona, Vaclovo motina, bajorė Dominyka Jodkovska, Vaclovo tetos iš tėvo pusės Ona ir Teresė. Atskirame šalia esančiame kape palaidota teta iš motinos pusės Ieva Jodkovska. Čia pat kitas kapas, kuriame palaidotas vienintelis Vaclovo sūnus Adomas-Dominykas Bartusevičius su žmona Magdalena. Bet kodėl čia nerandame garsaus karo chirurgo kapo? Jo ir jo žmonos kapą su ponios Zitos pagalba surandame labai nuošaliai nuo šeimos kapavietės. Kadangi Vaclovas Bartoševičius buvo vedęs evangelikę Aną Albantis pagal evangelikų priimtas normas, tai pagal 19 a. katalikų bažnyčios kanonus, būti palaidotam su žmona giminės kapavietėje jam nebuvo lemta.

Istorijos kataklizmai – bajoras kovoje prieš sovietus

Panemunio dvaro savininku po tėvo Vaclovo mirties tapo Adomas-Dominykas (1892-1945). Jam buvo nelengva įsilieti į atsikūrusios Lietuvos valstybės gyvenimą. Lietuva paliko dvarininkui tik 45 ha žemės iš turėtų 270 ha. Dalis žemės atiteko seserims Eleonorai ir Jadvygai. Bet Adomas-Dominykas buvo lojalus Lietuvos valstybei, jis neagitavo prieš ją, kaip tai darė Ustronės dvaro savininkas Zigmantas Moravskis. Bajorai tapo Lietuvos piliečiais Bartusevičiais. Adomas vedė suvalkiečių Marčiukaičių dukrą Magdaleną. Jiedu susilaukė dukrų Janinos, Jadvygos, Onos, Zitos bei sūnaus Adomo-Alecho. Bartoševičiams teigiamą įtaką darė dėdė, ilgametis Nemajūnų valsčiaus viršaitis Jonas Marčiukaitis, kuris vėliau buvo sovietų nukankintas. Adomo-Alecho Bartusevičiaus pusbrolis Vytautas Marčiukaitis-Gediminas narsiai kovėsi ir žuvo Jiezno apylinkių partizanų gretose. Sovietai jau antrosios okupacijos pradžioje „išbuožino“ bajorą, buvusį dvarininką, penkių vaikų tėvą. Jis buvo žiauriai tardomas ir kankinamas Alytaus enkavedistų rūsyje. Ištvėrė baisius kankinimus, nieko neišdavė, visas sudaužytas grįžo į namus ir po savaitės mirė. „Stribai jau gaudė ir jaunąjį Adomą – Alechą. 1946 m. rugpjūtyje stribas Kirkliauskas jau pabandė jį areštuoti, tačiau Adomas, būdamas geras plaukikas, plaukdamas po vandeniu pasiekė kitą krantą. Partizanai, viską stebėję iš kitos Nemuno pusės, į stribą šaudyti negalėjo, bijojo kliudyti Adomą. Vėliau jam pasilikus būryje, atsimenant šį žygį, jam buvo duotas Narsuolio slapyvardis“ (Laisvės kovų archyvas, t. 30, Kaunas, 2001 p.236). Sesuo Zita muziejuje papasakojo apie brolio drąsą, energiją, linksmą būdą, pomėgį dainuoti. Adomas dalyvavo ne viename mūšyje, buvo sužeistas. Artimieji jam siūlė slapstytis, apsigyventi su padirbtais dokumentais Kaune, bet jis atkirsdavo: „Esu bajoro sūnus ir turiu tarnauti Tėvynei, o jeigu reiks – ir žūti“. Su didele meile kalbėdama apie brolį ponia Zita priminė, kad ją, mažą mergaitę, vyresnioji sesuo Ona su lauknešėliu siųsdavo į partizanų būrį pas brolį. Brolis ne kartą buvo sužeistas. Vilija Jakučiūnaitė mūsų minėtame leidinyje perteikia ponios Zitos prisiminimus: „1949 m. brolį sužeidė į koją. Kautynių jis nevengdavo. Vis sakydavo, kad gyvo priešas tikrai nepaims. Tėviškėje už tvenkinio augo graži eglė, prie kurios ateidavo partizanai. 1951 m. gruodžio mėn. brolelį mačiau paskutinį kartą. Jis buvo liūdnas ir nueidamas kelis kartus atsigręžė. Gal širdis jautė, kad matomės paskutinį kartą? 1951 m. sesuo Ona, važiuodama iš Butrimonių turgaus, sužinojusi, kad Adomas žuvo, užsuko į Vėžionis pas Žeimį, iš kur parvežė kruviną brolelio nosinę. Mama, neseniai grįžusi iš Šilutės lagerio, kur kalėjo už neatiduotas pyliavas, jo nesulaukė“ (Ten pat, p. 238). Partizano palaikai Jiezno stribų buvo niekinami Jiezno turgaus aikštėje, sumesti ir užkasti su kitų partizanų palaikais daržuose. Partizano bajoro Adomo – Alecho Bartusevičiaus atminimas įamžintas Jiezne pastatytame paminkle Laisvės kovų dalyviams savanoriams. Su liūdna gaida vykome į Panemunio kaimą, įsukome į klevų alėją, kur prie seno dvaro parko, dar senesnio tvenkinio, buvusio dvaro sodybos vietoje, pastatyto namo duris atidarė maloni, besišypsanti, gerumu švytinti šeimininkė Ona Bartusevičiūtė – Žukauskienė. Šeimininkė iškart mus nuvedė į svetainę, kur ant sienos kabojo 130 metų senumo 1863 m. sukilimo rėmėjo, žymaus chirurgo senelio Vaclovo Bartoševičiaus, tėvelio Adomo Dominyko ir kitų artimųjų portretai. Atidžiai klausėmės apie dviejų seserų netektis, apie gyvenimo išbandymus Krasnojarsko krašto konclageriuose.

(Bus daugiau)

Vytautas Kuzmickas,

Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas