Susitikimas su Kristina Gudonyte
Minint Tarptautinę vaikų knygos dieną, Birštono viešojoje bibliotekoje vyko įdomus susitikimas su spalvinga asmenybe – žinoma rašytoja, režisiere, artiste ir dalininke Kristina Gudonyte. Paauglius suprantančių ir jiems kuriančių rašytojų nėra daug, todėl į bibliotekos vaikų ir jaunimo skyrių sugužėjo trys klasės septintokų su savo mokytojomis.
Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja Nijolė Raiskienė priminė susirinkusiesiems, nuo kada pradėta minėti Tarptautinė vaikų knygos diena, kuri sutampa su garsaus pasakų kūrėjo Hanso Kristiano Anderseno gimtadieniu. Šiai progai kuriami plakatai ir rašomi kvietimai. N. Raiskienė pristatė viešnią K. Gudonytę, kuri pirmais nuoširdžiais žodžiais užkariavo paauglių dėmesį.
Aktorės ir rašytojos pažintis su jaunimu prasidėjo pasakojant savo biografiją ir sugrįžtant į vaikystės ir paauglystės metus.
– Užauginau sūnų ir dukrą. O dirbti pradėjau tikriausiai nuo 6 ar 7 metų, dalyvaudama radijo ir televizijos laidose. Mane tuo metu pastebėjo mūsų name gyvenantis mano muzikos mokytojas ir kino režisierius Henrikas Šablevičius. Kadangi nuo mažų dienų grojau pianinu ir smuiku, šis manimi susidomėjo ir tuomet prasidėjo nedideli darbeliai kine ir televizijoje: filmavimai, garsinimai, vaikiški vaidmenys teatre. Taigi vaikystėje aš laisvalaikio neturėjau ir nuolat norėjau kaip reikiant išsimiegoti, – su šypsena senus laikus prisiminė rašytoja,
Baigusi vidurinę mokyklą, Kristina nusprendė, kad bus aktorė. Bet su tokiu dukros sprendimu nesutiko tėvai, tvirtindami, kad aktorystė tai ne jokia profesija. Tad norėdama įtikti tėvams, būdama gera mergaitė, įstojo į Vilniaus universitetą ir pradėjo studijuoti vokiečių kalbą ir literatūrą.
Kai baigė du studijų kursus, likimas pasuko kita vaga. Netikėtai sutiktas H. Vancevičius, kuris tuo metu kaip tik rinko aktorių kursą, pasiūlė į jį stoti ir Kristinai. Kadangi tai buvo sena svajonė, ji sutiko, tikėdama, kad sugebės suderinti abejas studijas. Deja, tai padaryti nepavyko, vokiečių kalbą teko apleisti. Bestudijuodama aktorystę jau nuo antro kurso gabi studentė pradėjo gauti vaidmenis Nacionaliniame teatre.
Pasak K. Gudonytės, teatre vaidino 10 metų. Nors dirbti teko labai daug, jos neramiam būdui iki pilnos laimės dar vis kažko trūko. Tada pradėjo tapyti savo malonumui ir net negalvojo apie dailininkės karjerą. Šiek tiek rašinėjo, irgi lyg ir sau. Kai jos darbus pamatė teatro dailininkas, paskatino ne tik tapyti, bet ir rengti parodas. Taigi dabar K. Gudonytė gali pasigirti, kad yra surengusi 15 personalinių parodų, iliustravusi nemažai knygelių vaikams.
Tačiau tai dar ne viskas. Nors būdama be galo užsiėmusi, vaidindama Nacionaliniame teatre ir televizijoje, ji paslapčia svajojo, kad norėtų ne tik vaidinti, bet pati režisuoti ir statyti spektaklius. O tam, beje, reikėjo ir daugiau žinių, ir patirties. Kristinai vėl teko rimtai pagalvoti, ko ji iš tikrųjų nori. Ir tada nusprendė išeiti iš teatro.
– Įstojau į aukštuosius režisūros kursus Maskvoje, sąjunginiame kinematografijos institute. Kai grįžau po studijų, surengiau nemažą tapybos darbų parodą, kurios metu ir susitikau su J. Vaitkumi, kuris pasiūlė vėl grįžti į teatrą, tik šį kartą jau režisuoti spektaklių. Žinoma, grįžau ir iki šiol esu už tai J. Vaitkui dėkinga. Pastačiau tris spektaklius ir gavau viliojantį pasiūlymą – Nacionalinėje televizijoje pastatyti didelės apimties filmą. Tai buvo filmas pagal E. Kestnerio knygą „Dvynukės“, – su šypsena pasakoja knygų autorė, tapytoja ir režisierė.
Visgi jaunimas nekantravo sužinoti, kaip gimė jų pamėgtos knygos, kurias skaitydami dažnas atranda save.
K. Gudonytė pasakojo, kad pirmoji knyga „Gėlių dvaras“, skirta jaunesniojo amžiaus skaitytojams, atsirado rašant scenarijų. Tai atsitiko tada, kai Kristina susilaužė koją ir iš to bejėgiškumo, kai negalėjo niekur lakstyti ir dirbti kitus darbus, gulėjo ir rašė.
„Bloga mergaitė“ gimė tada, kai besitvarkydama namuose aptiko senus savo vaikystės ir paauglystės dienoraščius. Turėdama gerą emocinę atmintį, Kristina nesunkai sugrįžo į paauglystės metus, prisiminė to meto problemas, kaip neprognozuojamai elgėsi. Daug minčių ir idėjų yra paimta iš dienoraščių, nors, kaip sakė autorė, nemažai ir fantazijos. Knygą rašė ne tiek dėl savęs, kiek dėl tų nuolatos turinčių problemų su savimi ir aplinkiniais paauglių.
– Prisiminiau, kaip aš tada norėjau visiems įtikti, būti gera, o mane vis atstumdavo. Tuomet kentėjau, jaučiausi nereikalinga ir nesuprasta. Daugelis suaugusių žmonių mielai kalba apie savo vaikystę, dabartį, o apie paauglystę niekas atvirauti nenori, – sakė K. Gudonytė, kurios romanas „Blogos mergaitės dienoraštis“ 2009 metais tapo geriausia paauglių knyga.
Kai kurie susitikime su rašytoja dalyvavę mokiniai jau buvo skaitę šį romaną, o taip pat ir „Su meile Arina“ bei „Ida iš šešėlių sodo“ ir uždavė nemažai klausimų iš romanų herojų gyvenimo ir apie tai, kaip gimsta knygos, spektakliai.
K. Gudonytė – spalvinga ir įdomi asmenybė, rašanti ir kurianti įvairaus amžiaus žmonėms. Juk dauguma žiūrovų prilimpa prie televizijos ekranų, kai rodomi įvairūs lietuviški serialai: „Moterys meluoja geriau“, „Nemylimi“, „Neskubėk gyventi“.
Susitikimas su šia įdomia moterimi būtų labai naudingas ir suaugusiesiems, kurie jos padedami sugrįžtų į savo jaunystės metus ir galėtų geriau suprasti savo vaikus ir anūkus.
Stasė Asipavičienė
