Šv. Kazimieras – Lietuvos jaunimo globėjas
Pavasaris prasideda gražia šv. Kazimiero vardo dienos švente, o Birštono sakraliniame muziejuje ta proga vyksta paskaita ir edukacinis užsiėmimas su vaikais. Kovo 3 d. vykusio renginio metu muziejininkė Daiva Valatkienė Birštono gimnazijos trečiokams pasakojo apie karalaičio Kazimiero pamaldumą, kilnumą, dorumą ir skaistumą, kaip sektiną pavyzdį jaunimui.
Kazimieras Jogailaitis kilęs iš Gediminaičių dinastijos. Jis gimė 1458 m. spalio 3 d. Vavelio rūmuose Krokuvoje. Jo tėvas buvo karalius Kazimieras IV, o motina – Elžbieta Habsburgaitė. Pagal nusistovėjusias tradicijas ir karališkąsias teises, karalaičiui Kazimierui buvo numatytas Vengrijos sostas ir šv. Stepono karūna. Tačiau vengrai sulaužė tradicijas ir sostą atidavė kitam. Karalius Kazimieras ir karalienė Elžbieta su tuo nenorėjo sutikti, tad prasidėjo karas prieš Motiejaus Korvino kariuomenę. Nesulaukusi paramos, karalaičio Kazimiero armija turėjo trauktis, nes jo priešininką palaikė ir popiežius, kurio iniciatyva buvo pasirašyta taikos sutartis. Po šių įvykių ir sukrėtimų, karalaitis Kazimieras apsisprendė siekti šventojo vardo, atsiduoti Dievui ir šv. Mergelei Marijai. Be to, jis pradėjo studijuoti iškalbos meną, lotynų kalbą bei mokytis pas žinomą istoriką J. Dlugošą. Jaunasis karalaitis tęsė mokslus ir atsidavė maldai, tačiau tėvas jį įtraukė ir į valstybės valdymą.
Tapęs pilnamečiu Kazimieras dar labiau skyrėsi ir tolo nuo savo brolių bei rūmų aplinkos, ieškodamas ramybės ir paguodos maldoje.
– Augdamas rūmų aplinkoje princas Kazimieras buvo tvirtas ir atsparus rūmų prabangos vilionėms. Jis palikdavo stalą anksčiau už kitus, ieškodamas ramaus kampo. Vavelio rūmuose buvo šv. Stanislovo katedra, kur jis dažniausiai eidavo melstis, – sakė muziejininkė.
Besimelsdamas Kazimieras prašydavo Dievą suteikti jam malonių, kad jo širdis būtų tyra, atspari blogiui, teisinga, nuolanki, mylinti artimą ir skaisti.
„Kai baigiasi diena ir viskas paskęsta nakties šešėliuose, Kazimieras atsiremia į Katedros duris budėdamas lygiai taip, kaip lempelė prie tabernakulio. Jis troško būti arčiau dangiškojo Tėvo, kuriam aukojosi savo maldoje“.
Šventumas yra individualių pastangų ir Dievo malonės rezultatas.
Kaip pasakojo muziejininkė, Kazimieras, būdamas 20 m., labai intensyviai dirbo kartu su tėvu valstybės valdyme ir 1481-1482 m. buvo net Lenkijos valdytojas. Taip intensyviai dirbdamas nusilpo ir užsikrėtė džiova, nors giminėje šia liga niekas nesirgo. Tikėdami, kad klimato pasikeitimas padės karalaičiui pasveikti, 1483 m. atvyko į Lietuvą, buvo apsistoję Vilniuje. Čia irgi maldai skyrė daug laiko, meldėsi Vytauto Didžiojo katedroje, kuri irgi buvo po tuo pačiu stogu, kaip ir valdovų rūmai. Malda nuo vaikystės buvo jo gyvenimo maistas.
Tačiau ir Lietuvos klimatas ligoniui nepadėjo, tad su motina ir broliais 1484 m. pradžioje išvyko rogėmis į Lenkiją, Vavelio pilį. Tačiau sveikata dar labiau pablogėjo ir Kazimieras, sulaukęs vos 25 metų, kovo 4 d. trumpam apsistojęs Gardine, mirė. Jo palaikai buvo palaidoti Vilniaus katedroje, šeimos koplyčioje. Čia jo kapas netruko išgarsėti, tapo maldininkų traukos vieta.
Paskelbti Kazimierą šventuoju rūpinosi benediktinų vienuoliai, o popiežius įpareigojo kardinolą surinkti žinias ir parašyti Šv. Kazimiero gyvenimo istoriją, išsiaiškinti, ar jis atitinka šventojo titulą.
Tačiau tai ilgokai užtruko, nes vyko tam tikri neramumai ir konfliktai su protestantais. Kazimiero paskelbimo šventuoju reikalais pradėjo rūpintis Didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza. Bet pasirodė, kad buvęs popiežius Leonas X jau buvo pasirašęs visus reikiamus raštus ir suteikęs šventojo titulą, tik dėl nežinomų priežasčių nepaskelbė.
Todėl1604 m. gegužės mėnesį šv. Kazimiero karstas buvo iškeltas iš koplyčios ir pastatytas ant altoriaus. Perkeliant palaikus į sidabrinį karstą, visi buvo nustebinti, kad taip gerai buvo išsilaikęs jo kūnas ir drabužiai, kurie kvepėjo, nors požemyje buvo pakankamai drėgna. Karste buvo rastas laiškas su himnu šv. Mergelei Marijai.
Šv. Kazimiero karsto perkėlimas dar kartą vyko po koplyčios renovavimo. Ta proga1636 m. rugpjūčio 14 d. popiežius Klemensas VIII šv. Kazimierą paskelbė Lietuvos globėju, o popiežius Pijus XII jam pavedė ypatingu būdu globoti lietuvių jaunimą tiek tėvynėje, tiek išeivijoje.
Po II pasaulinio karo, uždarius Vilniaus katedrą, prabėgo keleri metai, kol1953 m. valdžia leido perkelti šv. Kazimiero karstą į šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Ir tik1989 m. šv. Kazimiero karstas vėl buvo sugrąžintas į senąją vietą Vilniaus katedroje.
Kas iš mūsų vaikystėje nesidomėjo ir neklausinėjo mamų ar senelių, kodėl bažnyčioje yra vieno ar kito šventojo statula ar paveikslas, ką jis reiškia, ypač jeigu yra kitoks, neįprastas. Dažnai net ir suaugusieji pasidomi, kodėl paveiksluose šv. Kazimieras yra su lelija rankoje.
– Šv. Kazimieras meno kūriniuose vaizduojamas karališkais rūbais, su Lietuvos Didžiojo kunigaikščio mitra ant galvos, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje – leliją, skaistybės simbolį. Kartais vaizduojamas sudėtomis maldai rankomis, – pasakojo vaikams muziejininkė.
Ši popietė su jaunimu pasibaigė malda šv. Kazimierui. Po to vyko edukacinis užsiėmimas, muziejaus darbuotojos mokė vaikus iš spalvoto popieriaus pasigaminti šv. Kazimiero rankose laikomą leliją.
Stasė Asipavičienė
