Mama – namai, tradicija, tiesa
Dažnas vyresniosios kartos atstovas gali pasakyti: vargas užgrūdina, vargas mokina, vargas augina. Tas pats vargas išmoko teisingai pasirinkti gyvenimo kelią, dorai gyventi, sąžiningai dirbti, tęsti šeimos tradicijas, tausoti žemę, kuri buvo, yra ir bus kaimo žmogaus maitintoja, tikroji laisvė ir amžinoji tiesa. Šios vertybės dar tebegyvena Lietuvos kaime, nes dar yra tų ryškių šviesulėlių – senolių mamukių, kurių pavyzdys užaugino didelę Lietuvos šeimą. Gausi šešių – dešimties vaikų šeima, iš balanos laikų kaip tradicija ėjusi per Nemuno žemę, jau tampa istorija. Dvidešimt pirmojo amžiaus moterys, net ir kaime, retai kuri ryžtasi gimdyti tiek, kiek „Dievas davė“.
Albina Zujūtė-Liniauskienė (gim. 1932 m. balandžio 22 d. Naujosios Ūtos kaime), gyvenanti Juodaraisčio k., Šilavoto sen., užaugino šešis vaikus: keturias dukteris ir du sūnus. Albina taip pat kilusi iš šešių vaikų šeimos. Vaikystėje (būdama 9 m.) ji ir dvi sesės patyrė našlaičių dalią. Mergaites augino dvi pamotės. Albinos Zujūtės vaikystė buvo skaudi ir sunki. Ankstyva mamos netektis, karas, sunkus pokaris pažėrė skaudžios gyvenimo patirties, bet sykiu ir mokė išgyventi, mokė būti stiprią, nepalūžti, darbu ir atsakomybe auginti savo pačios ateitį. Albina baigė vos tris klases, tačiau mokslui mergina buvo labai gabi. Net ir sulaukusi garbingo amžiaus, skaito knygas, įdomiai, turiningai pasakoja prisiminimus iš vaikystės ir pokario metų. Albinai daug metų neduoda ramybės iš vaikystės pasilikęs prisiminimas, kai pokario metais jos tėvukas namuose slapstė žydaitę. Šeimoje ji buvo vadinama pussesere Maryte. Kaip keistai mergaitė pateko į Albinos šeimą, taip keistai iš jos ir pasitraukė. Iki šiol pasiliko tik niekaip neduodantis ramybės klausimas: ar išgyveno mažoji įnamė, kaip sužinoti? Buvo ir daugiau visokių nutikimų, kuriuos su šypsena apie bebaimę vaikystę pasakoja Albina. Perduoti maistą partizanams miške, kai žmonės įbauginti dėl savo gyvybės ir dieną, ir naktį, paauglei Albinutei buvo niekų darbas. Su kibiru „karvei melžti“ mergina drąsiai praeidavo pro pat pasaloje budinčių raudonarmiečių nosis. Su tokia pat drąsa, kaip į mišką partizanams maisto perduoti, Albina ėjo ir per gyvenimą. Visuomet ryžtingai. Visuose darbuose ir pasirinkimuose. Pati kilusi iš gausios šeimos, sau į vyrus taip pat pasirinko žmogų iš gausaus aštuonių brolių šeimos būrio. Ištekėjo Albina Zujūtė už Kazio Liniausko iš Pakiauliškio kaimo. Trys Kazio Liniausko broliai buvo partizanai ir visi trys žuvo. Tėvai ir dar du broliai buvo ištremti į Sibirą.
Albinos ir Kazio Liniauskų gyvenimas – sunkių išbandymų kelias, kurį buvo verta nukeliauti drauge, įveikti visus sunkumus ir savo pačių pavyzdžiu užauginti šešetą vaikų. Bendro gyvenimo pradžia lyg ir nudegino sparnus – nuomojamas namas, kuriame prasidėjo bendras gyvenimas, sudegė. Tačiau tai neatšaldė noro turėti savo pastogę. Liniauskai kūrėsi Juodaraisčio kaime, abu dirbo kolūkio fermose, augino vaikus. Laisvą nuo darbo laiką skirdavo giesmėms. Kazys Liniauskas kūrė šmaikščius eilėraščius, kuriuose atsispindėjo ir žmonių ydos, ir gyvenimo būdas, ir tarybų valdžios trūkumai bei privalumai. Albina Liniauskienė gardžiai maistą gamino ne tik savo šeimai, bet šeimininkaudavo pas kaimynus šventėse, vestuvėse ar pakasynose. Liniauskų šeima santuokoje išgyveno 59 bendro gyvenimo metus. Žmoną našlauti Kazys Liniauskas paliko 2013 m.
Kaimo žmonės, užgrūdinti gyvenimo vargų, nepritekliaus ir savo rankomis užauginto maisto, buvo stiprūs. Kaip ir pati Albina tvirtina – gydėsi tik gamtos sukurtais vaistais, pačių žmonių sugalvotais receptais. Ir ne todėl, kad į gydytojus nenorėjo kreiptis, bet todėl, kad gydymas brangiai kainavo. Žmonių išmonė gydė visokius negalavimus: kumelės pienas – kokliušą, trauklapis ir žemės – žaizdas, pernykščių šuns išmatų ir jonelio (jazmino) šaknų nuoviras – karščiavimą (kuomet sirgdavo skarlatina).
Albina ir Kazys, patys mažai mokslo krimtę, visomis išgalėmis stengėsi, kad visi vaikai baigtų mokslus, įsigytų profesijas, būtų laimingi dirbdami, užsidirbdami, sukūrę savo šeimas. Todėl visą šešetą leido į mokslus, visiems kėlė vestuves. Vaikai taip pat neliko skolingi tėvams. Neišsivažinėjo. Aptūpė aplink gimtinės kiemą lyg paukščiai apie lizdą. Ir visi pasiliko Lietuvoje, pamėgę savuosius pasirinkimus. Vyriausias šeimos sūnus Juozas jau pensininkas, ūkininkauja, tęsia tėvų pomėgį – gieda. Dukra Onutė – išradingai gražina nuosavus namus ir jų aplinką. Lina pasirinko vyrišką profesiją – prekiauja automobilių detalėmis. Snieguolė perėmė mamos pomėgį – puiki kulinarė, laisvalaikiu mėgsta megzti. Kazys – nagingas meistras. Sigutė – puikiai valdo plunksną.
Skubėdama pasakoti gyvenimą Motinos dienos išvakarėse atsilankiusiam Seimo nariui Andriui Palioniui, Albina Liniauskienė nenustoja kartoti esanti laiminga. Žinoma, kad buvo sunkių dienų, bet be jų, kaip tvirtina ir pati gražios 85-erių metų sukakties sulaukusi moteris, ir gyvenimas būtų prėskas. Kaip lašiniai be druskos. Gal ir gerai, kad per daug nebuvo kada dejuoti ar savęs gailėti. Reikėjo gyventi ir mokytis gyvenimo. Moteris labai įdėmiai klauso Seimo nario nuogąstavimų apie beišsivaikščiojančią Lietuvą, pritaria jo mintims apie nemažos dalies žmonių pasirinkimą eiti lengviausi keliu. Drauge svarsto, diskutuoja ir tarsi ieško bendro atsakymo – kaip padėti ir žmogui, ir Lietuvai. Kad kaimas prisikeltų gyvenimui, šviesa ir šiluma neapleistų sodybų.
Motinos dienos proga į Albinos Liniauskienės sodybą sugužėjo didžiulė (beveik trisdešimties žmonių) šeima: vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai. Smagu vaikams, jauku namuose, kai juos užpildo didžiulės šeimos šiluma, nepavargstantis mamos laukimas ir ištikimiausia palydovė – neblėstanti Motinos meilė savo vaikams. Gyvenimas pražysta ryškiausiomis pavasario spalvomis ir gaiviausiais žiedų kvapais, atsitraukia visi skauduliai. Pasilieka balti ir šviesūs prisiminimai tarsi sodų žydėjimas, tarsi mamos akių šviesa, sauganti, lydinti kasdien ir kiekvieną.
Urtė Semaškaitė
