Mojinė

              Pavasaris. Paupyje, prie piliakalnio, gausiai žydi ievos. Jų žiedų kvapas stiprus, alsus, sunkus. Kai puokštę ievos žiedelių priglaudžiu prie veido, nosies – trokštu.

              Praėjo Motinos diena. Mamos sveikinimui išieškojome visus pašalius, išvaikščiojom šlaitus, išbraidėm pievas. Reikėjo surasti ką nors gražaus: šalpusnio žiedelį, laukinę našlaitę, gražaus indelio šukę, įdomesnį žalią lapelį. Pagrindinė dovana mamai – atvirukas. Aš turėjau pati jį užrašyti. Daug kartų bandžiau juodraštyje. Tai ir buvo svarbiausia. Man šešeri metai, bet rašau aš, man atrodo, labai seniai. Kai rašiau lazdeles, kabliukus ir rutuliukus, prirašiau visą sąsiuvinį. Mama man už gražų raštą parvežė dovanų vasarinę suknutę, alyvų spalvos, su taškuotom boružėlėm. Tai buvo pernai pavasarį. Šį pavasarį reikia rašyti žodžius. Mano parašyti žodžiai negražūs, raidės nelygios. Didžioji raidė – didelė ir plati, išsižergusi kaip ta paupio teta. Mažosios raidės – susirietusios, susiglaudusios, lyg pasislėpti viena už kitos norėtų, kaip tie sugėdinti ir išbarti vaikai, vienas už kito užlindę. Užrašytą atviruką papuošiu surastais žiedeliais, lapeliais.

              Motinos diena praėjo. Dabar svarbiausia – mojinė. Mojinė – tai gegužinės pamaldos, Švč. Mergelės Marijos garbei giedama litanija. Bažnyčioje kiekvieną dieną gieda šią litaniją. Kaimo žmonės, kad nereikėtų kas vakaras bėgti į bažnyčią, vietą maldai paruošia čia pat, kaime. Ūkininkas, turintis bent vieną dukterį ir didesnį namą, o jame laisvą, švarų, erdvų kambarį, savo namuose rengė mojinę. Čia susirinkdavo ne tik kaimynai, bet ir artimesnių kaimų žmonės. Į tokias pamaldas rinkosi daugiausia suaugę ir jaunimas. Laukdamos pamaldų pradžios moterys kalbėdavo apie vaikus, daržus, pasidalindavo rasoda, vyrai pypkiuodavo, jaunimas pašaliais krizendavo. Prasidėjus maldai, kalbos nutrūkdavo. Melsdavosi ilgai ir nuoširdžiai, litaniją giedodavo. Maldoms vadovaudavo geriausias giesmininkas, pamaldžiausias vyriškis. Visi kiti vyrai bei moterys jam padėdavo. Pamaldos prasidėdavo temstant, baigdavosi jau sutemus. Gal todėl vaikai čia buvo nepageidaujami.

              Mano seserys (mažos panelės), pusseserė, jaunimas eis į mojinę. Aš visą dieną vaikštau iš paskos prašydama, kad paimtų ir mane. Gal todėl, kad įkyrėjau, gal manęs pagailo, bet pažadėjo paimti ir mane su sąlyga: jei nezysiu, nezvėbsiu (nenoriai verksiu), jei klūposiu ir nesidairysiu, jei poteriausiu. Sutinku ir prižadu.

Lieptu pereinam Peršekės upę. Piliakalnis boluoja ievomis. Iš tolo jų kvapas malonus. Pakalnėje geltonuoja raktažolės.

              Kambarys didelis, pailgas. Pasieniais stovi ilgi suolai ir stačiakampis stalas. Kambario kampe, prieš stalą įrengtas altorėlis. Ant sienos kabo gražiausiais popieriaus karpiniais išpuoštas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, šalia – Jėzaus širdies, Šventos šeimynos, šv. Teresės ir kiti paveikslai. Galustalėje stambus vyras, rankas susidėjęs ant stalo, varto storą maldaknygę. Dideli juodais rėmais akiniai krenta jam nuo nosies. Tai Šimulis – geriausias apylinkės giesmininkas. Vyrai ir moterys, susėdę už stalo, varto plonesnes knygeles. Ant stalo dega žvakė. Žmonių prisirenka pilnas kambarys. Durys plačiai atidarytos į priemenę. Tie, kurie netelpa kambaryje, spaudžiasi priemenėje. Iš priemenės varstomos durys į lauką. Uždegama stalinė žibalinė lempa. Ji apšviečia tik stalą. Visi suklaupia. Sodrus vedantis Šimulio balsas nuvinguriuoja:

 – Kyrie, eleison!

 – Christe, eleison!…

 – Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!

 – Pasigailėk mūsų, – pritaria visi.

              Ta melodija, visų sutartinis giedojimas mane pakylėja, siūbuoja, graudus iškilmingumas svaigina. Mano kojų keliai remiasi į grindis, aš klūpau. Grindys medinės, nedažytos, švarios, bet mano nuogas kelis spaudžia kažką labai aštraus, turbūt akmenuką.

– Nesimuistyk, klūpok tiesiai! – pasiunčia man niuksą į nugarą vyriausioji sesuo.

Šalia manęs klūpo kaimo bernas Vincas. Viena jo koja, kaip ir mano, remiasi į grindis, o kita pastatyta, pusiau sulenkta. Ant šios pusiau sulenktos jis pasidėjęs savo kepurę ir abiem rankom atsirėmęs.

– Aha, – galvoju aš, – jam taip lengviau.

Aš irgi taip bandau. Man kumšteli į nugarą sesuo. Vincas negieda, tik panarinęs galvą iš padilbų kažkur žiūri. Seku jo žvilgsnį. Aišku. Jis žiūri į Moniką. Aš klūpau tarp Monikos ir Vinco. Moniką jau anksčiau pastebėjau: ji klūpo ant abiejų kelių, kaip ir visos moterys. Jos nugara labai tiesi, sijonas krenta ant kojų. Kartais ji taip gražiai pasisuka atgal ir užmeta sijoną ant baltų kulniukų. Paskui ji vėl įdėmiai žiūri į mažą maldaknygę, kurią laiko suėmusi abiem rankom. Ji gieda.

              Monikos bliuzelė (palaidinė) per liemenį įsmaugta, krūtinė gražiai atsikišusi. Žinau – ten pūpso du kamuoliukai. Iš šono man ir Vincui gerai matosi. Aš taip stengiuosi tiesiai klūpoti, net ir rankas sudedu taip, lyg turėčiau maldaknygę. Paliečiu savo krūtinę, kur turėtų būti kamuoliukai… Ai, o mano nieko nėra, visai lygu! Kada pagaliau aš užaugsiu ir būsiu panaši į Moniką?! Monikos ilgi plaukai siekia liemenį, skarelė „su bokšteliu“ paslaptingai dengia jos veidą, akis.

 – Teisybės paveiksle, melski už mus!

 – Dvasios inde, melski už mu-u-u-s!

              Vincas, visu kūnu užgulęs savo pastatytą kelį, pasviręs, veidą atkreipęs į mūsų pusę. Jis tikriausiai nori pamatyti Monikos veidą. Monika atsigręžia, dar kartą užmeta nuslydusį sijoną ant baltų kulniukų. Pasisukdama pažvelgia į Vincą, jos akys šypsosi.

              Priemenėje pasigirsta vyriškų balsų dudenimas ir mergiškas spygčiojimas. Ten susikvankę (susispietę) piemenys, t. y. paaugliai. Rimtų tetų grėsmingi veidai atsigręžia link pravertų durų…

              Aš nepajėgiu daugiau klūpoti. Manęs jau niekas nekumščiuoja. Mano sėdmenys nusileidžia ant nuogų blauzdų, kojoms šilta. Akys merkiasi.

 – Dovydo bokšte, melski už mu-u-u-s!

Tolumoje aukštai aš matau balčiausią bokštą, aukso namus, sandoros skrynią. Virš dangaus vartų suspindi aušros žvaigždė. Mane supa, liūliuoja, svaigina ir neša tas sutartinis „melski už mus“…

 – Kelkis! – mane judina sesuo. – Einam namo!

Mes bėgam per lauką, per pievas. Aš dar miegu. Mane stipriai laiko už rankų, tempia. Pievose, šlaituose boluoja rūkas, nuogos kojos jaučia šaltą rasą, piliakalnyje suokia lakštingalos. Jų balsai tokie aiškūs, tokie skardūs, jos čia taip arti. Mano mieguistumas pranyksta. Aš sustoju, noriu klausytis lakštingalų.

 – Greičiau, greičiau… nesuspėji, neklausai mūsų, – ragina ir bara mane.

 – Klausysiu, klausysiu… – skubu, neatsilieku.

Lakštingalų balsai tolsta, o aš jau laukiu rytdienos mojinės.

Mojinė – tai gegužės mėnuo, ievų kvapas, lakštingalų trelės, Švč. Mergelės Marijos litanija:

          Karaliene angelų,…Karaliene taikos,

  su savo Sūnumi mus sutaikink,

savo Sūnui mus paveski,

savo Sūnui mus atiduoki!

Žydėjo 1946-ųjų pavasaris…

Danutė Marija Šarauskienė