Netruks ateiti ir vaikų Vėlykėlės…
„Kiaušinius dažome tam, kad mama mus mylėtų“ – sakė vienas mažylis . Gal jis tikrai teisus, nes dažyti margučius taip gera tarsi būtum šalia mamos, tarsi į vaikystę grįžtum, tarsi pasakoje gyventum. Vaikystė smagiai šurmuliavo Veiverių seniūnijos salėje, kai būrelis vaikų iš Veiverių, Mauručių, Skriaudžių ir svečiai iš Vokietijos su mamomis ir be jų susirinko kartu marginti kiaušinių.
Vaikučiams apie simbolių reikšmes pasakojo mokytoja Janina, naujų marginimo gudrybių mokė G. Berezun. Salėje buvo taip šurmulinga, kad praeiti pro šalį negalėjo ir svečiai iš savivaldybės. Savo dienotvarkėje rado minutę ir kartu su vaikais trumpam pasinėrė į kūrybinį procesą. Vaikų fantazija neišsemiama ir kiaušiniai tarsi pasakoje margais raštais dabinosi, džiovintomis gėlėmis puošėsi. Suaugusieji rodė viską ką mokėjo ir netgi vieni iš kitų mokėsi kiaušinius puošti vašku. Tiek esame apie šį nuostabų būdą girdėję, bet laiko ar kantrybės vis nerandame. Viena per kitą moterys bandė vaško kantrybę, dažus, nepamiršdamos acto, druskos, blizginimo aliejumi. Nors verdant daug kiaušinių skilo – visai nebuvo gaila, nes jie tuojau pat buvo suvalgyti. Kitus nešė namo mamoms pasigirti. Pačius gražiausius vaikai išrinko ir nunešė į Veiverių slaugos ligoninę, pradžiugindami šioje įstaigoje Velykų laukiančius senelius. Matydami ligonių šypsenas, vaikai džiaugėsi padarę gerą darbą. „O dar ir smagu buvo“ – kalbėjo Markela, vesdama už rankos broliuką Michaelą. Kiaušinių tikrai užteko, nes vaikai atsinešė, seniūnijos moterys, bendruomenės nariai, „Tryptinio“ vadovė, ligoninės darbuotojos išvirė. Atsisveikindami su socialine darbuotoja Birute, vaikai jau klausinėjo, kada rinksimės ridenti. Tikrai, juk netruks ateiti ir vaikų Vėlykėlės…
Belieka palinkėti: lai visos šventės bus šiltos širdyje, šviesios akyse, o tai, kuo dalinsimės – tesugrįžta dešimteriopai.
Gerda Šėdytė
