Redaktoriaus savaitė
Permainos. Šitas žodis priverčia krūptelėti visus, bijančius, kad tas lopšys, kuriame ilgai galėjo mėgautis kūdikiška šiluma ir pūko švelnumu, staiga išnyks. Išnyks visiems laikams. Be galimybės vėl ramiai prigulti ir užsimerkus pasinerti į nerūpestingas svajas.
Tiesa, vieni tas permainas vertina kaip pamatų skilinėjimą, kiti – kaip naujų pamatų liejimą. O dalis žmonių permainas vertina ir kaip ilgai laukto elektriko vizitą. Elektriko, kuris ištars: tebūnie šviesa.
Nors sunku sutapatinti vieną iš mažiausių Europos valstybių – Lietuvą su viena didžiausių pasaulio valstybių – Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tačiau abi šalys dabar pasinėrusios į elektriko laukimo etapą. Politiniai rinkimai ir drastiški aukščiausiosios valdžios pokyčiai abiejų šalių visus gyventojus panardino, manoma, į kraštutinę situaciją – arba šviesa bus ryški, arba neliks nei šviestuvo.
Gyvenimas tikrai nuolat pažeria visą puokštę netikėtumų ir permainų. Kiekvienas jas priimame savaip. Ir pagal savo norus, ir pagal požiūrį, ir pagal drąsą. Ne vienas jas priima ir pagal naudą.
Tiesa, kiekviena permaina – tai rizika. Rizika, kurią tenka prisiimti ne tada, kada norime, o tada, kada būtina. Pasirinkimo neturime, o rinktis tenka. Tačiau didžiausia klaida būna, jei esame įsitikinę, kad nuo mūsų niekas nepriklauso.
Gyvename savo gyvenimą, bet tikime, kad už mus jau viskas nuspręsta ir esame priklausomi tik nuo kažko aukštesnio valios. O gal aukščiausiojo. Tiesiog tingime sau pasakyti, jog patys esame kūrėjai. Tingime sau pasakyti, kad kiekviena permaina – dar viena galimybė tobulėti. Dar viena galimybė sau ir kitiems įrodyt, kokie esame stiprūs.
Kiekvieną permainą vertiname kaip žingsnį atgal ir pasaulio, kuriame gyvenome darnoje ir ramybėje, praradimą. Tačiau nesusimąstome, kad tie priverstiniai pokyčiai gali mus perkelti į dar darnesnį pasaulį. Pasaulį, esantį kažkur šalia, bet iki šiol mums buvusį neįžengiamą.
Kiekvienas darbo praradimas gali paskatinti ieškoti sėkmingesnės ir vertingesnės darbovietės. Kiekvienas politiko pasikeitimas gali priversti kitomis akimis pažvelgti į naujas problemas arba į tas pačias ir rasti lengvesnius jų sprendimo būdus. Kiekviena permaina šeimoje gali virsti didele patirtimi suartinant šeimą ir padovanojant jai dar daugiau dvasinių turtų.
Esame paprasti žmonės, turintys sudėtingą protą. Tačiau jo atrakinimas ir išleidimas į laisvę priklauso ne nuo kažko, kas mums įsakys tai padaryti, bet nuo to, kaip mes patys stengsimės jį išlaisvinti, puoselėti ir gerbti jo galimybes. Kaip stengsimės gerbti tobulėjimą, o ne dievinti kritimą žemyn.
Netgi bažnyčioje esame įpratę melsti Dievą, garbindami jo prisikėlimą. Tačiau savo gyvenime labiausiai akcentuojame kritimą. Kiekviena netektis, permaina ar tiesiog prastos nuotaikos apraiška pavirsta į neabejotinai sugriūnantį gyvenimą.
Kaip dažnai sakome, kad stengiamės – bet nieko nesigauna? Gal viskas būtų kitaip, jei ieškotume naujų kelių, naujų siekių ir tikėtume, kad tobulų nėra – esame tik mes, aplink savo gyvenimą, savo šiltą lopšį statantys pačius gražiausius rūmus. Rūmus, kurie grindžiami vieninteliu tikslu – kilti aukštyn.
