Vėlinės
Štai visai priartėjo niūriausias metų mėnuo – lapkritis. Pačiomis pirmomis šio mėnesio dienomis krikščionys švenčia ir mini prasmingas šventes: lapkričio 1-ąją– Visų Šventųjų dieną, o lapkričio 2-ąją – Vėlines, Mirusiųjų pagerbimo dieną. Vėlinės lietuviams yra svarbi ir prasminga šventė, kurią mini jau ne vieną šimtmetį, o jos pradžios reikia ieškoti pagonybės laikuose, kai dienos trumpėja, naktys – ilgėja, o gamta kuriam laikui tarsi apmiršta. Iki šių dienų išliko paprotys prisiminti ir pagerbti mirusius artimuosius rudenį, nes buvo tikima, kad vėlės sugrįžta į namus tamsų ir vėjuotą rudenį.
Įprasta, kad šiomis dienomis susirenka šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus, juos puošia gyvomis gėlėmis ar vainikais, tam skirtomis kompozicijomis, uždega žvakes.
Kiekvienais metais lapkričio 1-ąją (nors turėtų būti lapkričio 2-ąją) visos kapinės vakare nušvinta atminimo žvakių liepsna, pasidaro šviesu ir šilta nuo artimųjų meilės, šiltų ir gražių prisiminimų.
Ugnis ir žvakės Vėlinių tradicijoje turi ypatingą reikšmę, nes manoma, kad ugnis pritraukia vėles. Dėl to ir seniau buvo kuriami laužai prie bažnyčių, netoli kapinių, o juose deginami seni, išvirtę kryžiai. Dabar kapinėse degamos žvakės. Žvakių liepsna simbolizuoja ne tik atmintį, bet ir susitaikymą su mirusiaisiais, amžiną santykį tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, kuris yra toks trapus, ir skiriamas tik plonos gyvybės gijos.
Aplankykime artimųjų kapus, pasimelskime ir uždekime žvakes, kad jos nušviestų vėlėms kelią į Amžinybę.
Vėlinės
Į mane žiūri mirusiųjų vėlės
Ir laukia, kad uždegčiau joms žvakelę,
Nes jau nušalo rudeninės gėlės.
Vėlinių rytas. Jau ir vėl pašalę.
Uždegsiu joms visoms, kad džiaugtųs būviu,
Juk joms šita diena pati gražiausia.
Vienintelė tai dovana gyvųjų.
Kitas jos gauna iš paties Aukščiausio.
Bet kas uždegs žvakelę mums, gyviesiems?
Ramybe džiaugiamės mes, kaip ir vėlės.
Be tos ramybės, meilės artimiesiems
Nuvystam, kaip šalnų pakąstos gėlės.
Mintys kapinėse
Kiekvienas kryžius mums kažką vis mena,
Kad buvo čia, kad bus čia jau kiti.
Tai tie, kurie prie mūs, šalia, gyveno,
Ir tie, kurie nebuvo sutikti.
Pakelsime taures raudono vyno
Už tuos, kurie Dievulio patikti,
Už tuos, kuriuos kiekvieną dieną minim,
Ir tuos, kurie seniai jau užmiršti.
Už tuos, kurie iškėlę galvas ėjo,
Ir tuos, kurie sėdėjo prie tvoros,
Gal tuos, kurie šiltai gyvent norėjo,
Arba dangus tik buvo virš galvos.
Už tuos, kurie už mus padėjo galvas,
Arba gyventi buvo per sunku,
Kurie pamatė žydros paukštės spalvą,
Arba pegasas lakstė virš akių.
Gal būt už tuos, kur buvo generolai,
Kurių gal kryžiai buvo didesni.
Dabar, kaip lygūs jie kartu sustojo
Prie Dievo teismo eilėje visi.
