Gyvenu vis dar kelionės prisiminimais
Gyvenu vis dar susitikimo prisiminimais, nors praėjo jau keletas savaičių. Ne aš viena – ir Auksė, ir Noja, ir Martynas su Gustu. Galimybę susitikti su kitų šalių vaikais suteikė projektinė veikla mūsų mokykloje, todėl labai noriu pasidalinti savo potyriais – gal jie paskatins ir kitus vaikus aktyviau dalyvauti mokyklos gyvenime.
Praėjusiais mokslo metais mes dalyvavome „Comenius“ projekto veiklose – mūsų šeimose gyveno vaikai iš svetur, o mes su Aukse vykome į Suomijos mokyklą. Šiais mokslo metais labai noriai įsitraukėme į „Erasmus+“ projektą, nes jau gerai žinojome, kad laukia daug įvairiausių veiklų, bus labai įdomu.
Į pirmą susitikimą Vokietijoje vyko tik mokytojai, o antrasis susitikimas vyko Lenkijoje, jame jau dalyvavo ir mokiniai.
Lenkija, kuri man iš pradžių atrodė didelė ir niūri šalis, dabar jau visai kitokia – šiltas, draugiškas kraštas, kuriame būsi priimtas labai maloniai. Atvykę autobusu į Nowiny, buvome išsigandę kitos aplinkos, bet labiausiai baugino tai, kad nesusikalbėsim, nepritapsim, nemokėsim bendrauti.
Klydome. Šeimos, kuriose gyvenome, buvo labai draugiškos, mes greitai susidraugavome. Aš gyvenau šeimoje kartu su Sofi, linksma ir miela mergaite iš Vokietijos. Kitą dieną mokykloje mes visi buvome kartu visą dieną. Tai buvo galimybė susipažinti, nes dirbome grupėse, ieškojome, kas mus sieja, ką turime bendro, kalbėjome apie klimato kaitą ir metų laikus savo šalyse, šokome diskotekoje. Labai jaudinomės pristatydami projektus apie rudenį ir žiemą Lietuvoje, bet vokiečių mokytojas Haraldas pagyrė mūsų projektą ir jaudulys pristatinėjant dingo.
Lankėmės Krokuvoje ir Vavelio pilyje, iš kurios atsiveria labai gražus vaizdas. Bet labiausiai patiko Veličkos druskų kasyklose, nes ten sužinojome įdomių, keistų ir naudingų dalykų, išgirdome gražių istorijų. Grįžome jau sutemus, visi vaikai buvo pavargę, bet linksmiausios mergaitės iš Lenkijos pradėjo dainuoti visiems žinomas dainas, ir nuovargio kaip nebūta – dainavome kartu
Kielce mieste buvo taip pat įdomu, bet svarbiausia, mums davė truputį laisvo laiko. Mes su Noja ir Aukse pirkome dovanų ir suvenyrų šeimoms ir geriausiems draugams.
Sekmadienį praleidome kartu su kitomis šeimomis. Buvome pilyje, Leonardo da Vinčio centre, valgėme picerijoje, mokėme savo draugus iš kitų šalių pasakyti populiariausius žodžius savo gimtąja kalba, o vakare mums surengė vakarėlį.
Paskutinė diena buvo liūdniausia, visi buvome nusiminę, kad reikia skirtis. Tačiau ir šią dieną turėjome daug veiklų, paskui pildėme įvairius klausimynus, išrinkome labiausiai patikusį projekto logotipą, mokyklos direktorė Kornelia Bem-Koziel mums įteikė dovanas. Niekada nemaniau, kad taip sunku bus atsisveikinti. Mergaitės verkė, mes visi stovėjome apsikabinę. Ir tada Samira pasakė: „Neverkime, nes kai verkiame, atrodome kaip arkliai.“
Grįžome tikrai kitokie, gal labiau pasitikintys savimi, turintys daugiau patirties, tiek daug diskutavę apie klimato kaitą, visą laiką kalbėję anglų kalba.
Bendraujame ir toliau – siunčiame žinutes vieni kitiems ir laukiame kito susitikimo. Juk iki vasaros liko jau mažiau nei 100 dienų.
Grupės vardu
Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos 7a klasės mokinė Vakarė Gruodytė
