home Kultūra Fotografija – tai kvietimas žaisti kūrybą drauge (GALERIJA)

Fotografija – tai kvietimas žaisti kūrybą drauge (GALERIJA)

Visus, pasiilgusius šilumos ir žiedų, kviečia kraštietės Eglės Lugauskienės asmeninė fotografijų paroda, kuri buvo atidaryta vasario 12 d. „Butiko“ galerijoje, Birštone. Parodos atidaryme dalyvavo ir autorę su debiutu sveikino draugai, artimieji, fotografijos meno mylėtojai ir kiti svečiai.

Fotomenininkė Eglė Lugauskienė yra gamtos fotografė. Jos fotografijos palieka neišdildomą įspūdį kaip savito stiliaus ir originalumo meno darbai: estetiški, stilingi, atpalaiduojantys ir neįpareigojantys ieškoti paslėptų giluminių prasmių, kurios būtų „užkoduotos“ vaizdiniuose. Nekuriantys vidinio konflikto ir nestatantys į akistatą su savo trūkumais, leidžiantis į smulkmenas, bet, priešingai, pastūmėjantys pamatyti smulkmenas arba smulkias detales gamtoje – mažo augalėlio, lapelio, lašelio grožį kitomis akimis... arba, kaip sako autorė, žaisti kūrybą drauge. Juk kiekvienas, ko gero, vaikystėje esame gulėję pievoje ir stebėję žolės stiebu aukštyn ropojantį vabalėlį, kuriam gležnas stiebelis atrodė taip, kaip mums – Paryžiaus Eifelio bokštas, arba negalėję atitraukti akių nuo kažkieno subtiliai nuausto voratinklio, kuris, atrodė, tuoj tuoj plyš... arba žiūrėję ir laukę, kol neatlaikęs savo svorio nuo gėlės žiedlapio žemėn kris rasos lašas. Bet pamatyti tokias detales menininko darytoje fotografijoje – tolygu vabalėliui, kuris jaučiasi toks menkas prieš gamtos didybę.

Eglės fotografijos – tarsi meno terapija. Neatsitiktinai turbūt fotomenininkės darbus jos fotogalerijoje internete pastebėjo ir pirmasis praėjusių metų pabaigoje pakvietė juos eksponuoti Santariškių klinikose Psichiatrijos skyriaus vedėjas E. Dlugauskas, kurio manymu, tokie darbai ir jais alsuojanti aplinka padeda ligoniams sveikti.

Dabar E. Lugauskienės fotografijomis susižavėjo Birštono „Butiko“ savininkė Asta Daminaitė, maloniai priėmusi parodą į savo erdves, kur galima pamatyti bei įsigyti ir kitų išskirtinių autorinių meno darbų. Eglės darbai papuošė aplinką, suteikdami jai dar daugiau jaukumo.

Fotomenininkės darbus ir jos pačios subtilų meninį skonį gyrė parodos atidaryme dalyvavę meno gerbėjai, draugai, apibėrę autorę gėlėmis ir komplimentais. Išskirtiniu jos fotografijos stiliumi žavėjosi pripažintas gamtos fotografas, Nemuno kilpų regioninio parko vyriausiasis specialistas, ekologas Renatas Jakaitis. Jo teigimu, savitą stilių Eglė demonstravo jau nuo pat pirmųjų fotografijos meno žingsnių. „Makrofotografijoje dominuoja daugiausia dokumentalizmas, o Eglė stengiasi žaisti su šviesa. Tai yra jos išskirtinumas ir unikalumas, todėl dabar svarbiausia – stengtis į nieką nesilygiuoti ir neprarasti savitumo“, – pabrėžė ir pirmaisiais žingsniais kelyje į fotografijos pasaulį patarimais bei palaikymu daug padėjęs, ir parodos metu patarimų Eglei nešykštėjęs ne kartą tituluotas, Lietuvoje ir pasaulyje savo fotografijomis išgarsėjęs gamtos fotografas R. Jakaitis.

Nurimus parodos atidarymo šurmuliui ir nuslūgus pirmosioms emocijoms, E. Lugauskienė sutiko atsakyti į keletą klausimų, padėsiančių skaitytojui geriau pažinti kraštietę, fotomenininkę ir jos vidinį pasaulį.

Kada ir kodėl Jūsų gyvenime atsirado fotografija? Galbūt pastūmėjo aplinkybės, pavyzdžiui, troškimas kažkuo užpildyti meninį savo sielos kampelį? Ar esate meniškos sielos žmogus?

Kiekvienas žmogus yra meniškos sielos, jei meniška siela vadiname tai, kas žmogų skatina kūrybai. Nebūtinai iš didžiosios raidės. Vieni kepdami pyragą patobulina receptą, kiti pjaudami malkas išgirsta įdomų dvigarsį, treti dainuoja duše „savos kūrybos dainą“. Kiekvienas žmogus turi tą meninę sielą, tik kartais gyvenimo aplinkybės ne visada leidžia jai skleistis. Kartais aplinkinių pastaba – „ką čia išsigalvoji“, gali ilgam sutrikdyti kūrybiškumo proveržius. Naivoka manyti, kad menas priklauso tik menų akademijas baigusiems. Grožį matyti gali kiekvienas. Kodėl nepabandžius to, ką pamatai, parodyti ir kitiems? Fotografija tam labai paranki priemonė.

Kaip atradote savo stilių fotografijoje ir kas turėjo jam įtakos?

Stiliaus paieška – nenutrūkstamas procesas. Fotografuojančiajam yra tikras pripažinimas, kai žiūrovas, išvydęs internete tavo nuotrauką, sako: „Čia tikriausiai jos fotografuota“. Juk augalai ir gėlės visiems atrodo vienodai, tačiau kiek būdų tą patį augalą pavaizduoti! Palinkus į šalį centimetrą, pakeisi foną į kitokį – ir jau turėsime visai kito stiliaus kūrinį. Ir didieji menininkai kartais keičia stilių. Ir aš tikiuosi dar ieškoti visokiausių išraiškos priemonių. Tai, kas šiandien man atrodo labai įspūdinga, po metų ar kitų gal atrodys jau praeitas etapas. Tuo ir įdomi kūryba, kad negali numatyti to, kas tavęs dar laukia.

Ką labiausiai mėgstate fotografuoti, kuriuo metu, kaip pasirenkate objektus? Ar dažnai tenka laukti, „vaikytis“ kadrą?

Fotografija – šviesos menas. Eidama fotografuoti, pirmiausiai tikiuosi šviesos. Kartais jaučiu apmaudą, kai gamta švyti, o man tenka užsiimti kitais darbais. Tinkamų fotografijai valandėlių nėra tiek daug, kiek norėtųsi, todėl viską pamirštu, kai pasiseka pataikyti tinkamą fotografijai valandą, žinau – reikia skubėti, nes kita „auksinė valanda“ gali negreit pasikartoti.

Ar kažkuriuo metu nesinorėjo visko mesti? Jeigu taip, tai kodėl?

Nuotaikų svyravimai natūralūs ir tikriausiai visiems būdingi. Gal ir konvejerio darbininkas negalėtų sakyti, kad dirba kasdien vienoda nuotaika. Fotografija ir kūryba apskritai yra toks dalykas, ko negalime prisiversti, kai nesinori. Jei nėra nuotaikos, žinau – tai labai laikina. O kūrybinių krizių priežastys greičiausiai visai ne fotografijoje. Gyvenime turiu įvairiausios veiklos, todėl galiu ramiai laukti naujo įkvėpimo.

Kada fotografija iš pomėgio tapo menu, kuriuo norisi dalintis?

Ar esate patyrę jausmą, kai grįžę iš gero koncerto, spektaklio, o gal kelionės, norite papasakoti artimiesiems, ką patyrėte? Tai natūralu. Gamtoje taip pat matau daug grožio, daug mikroakimirkų, kurias pramiegame. Labai norisi tai parodyti. Išvydusi voratinklį, apšviestą rytinės saulės, prasiskverbiančios pro kylantį rūką, noriu visus jus pažadinti, ištraukti iš šiltų patalėlių, atitraukti nuo pasyvaus televizijos žiūrėjimo, ir parodyti, –pažiūrėkit, kaip gražu! Tai tikra! Tai nepakartojama!

Kokie buvo etapai (paroda, paieškos, darbai gamtos fotografų albumuose ar pan.), kol priartėjote prie asmeninės parodos Birštono „Butike“?

Fotografuojančių šiandieną tikrai daug, tačiau daugeliui fotografija baigiasi vaizdais telefono ar kompiuterio ekrane. Man nuojauta sakė, kad vaizdas kompiuteryje – dar ne tai, ko siekiu. Sunkiausias – bet gal ir įdomiausias – etapas yra išbaigti fotografiją iki jos logiškos pabaigos – įrėminto paveikslo. Tik tada fotografijos visi etapai – nuo idėjos iki atspausdinto paveikslo – yra išbaigti. Kai pamatytas ir sukurtas vaizdas papuošia mūsų buitį, fotografija turi prasmę. Neretai žmonės buto ar biuro remontui negaili tūkstančių, tačiau papuošti interjerą patinkančiu paveikslu ar fotografija jau nesiryžta – per brangu. Norėčiau parodyti, kad fotografijos pagaminimas iki jos logiškos pabaigos tiesiog būtinas. Taip, tai kainuoja. Bet ar gali būti kitaip? Ar dar mums nenusibodę pigūs ar nemokami dalykai? Iš tokių minčių ir gimė ši paroda. Kad taip parodyčiau gamtos grožį, kokį matote šioje galerijoje, nepakako turėti fotoaparatą ir išmokti fotografuoti. Teko nemažai mokytis apie spaudą, kalbėtis su paveikslų rėmintojais, nuotraukų spausdintojais. Buvo įdomu bendrauti su savo sričių profesionalais ir stebėti, kaip jie, mylėdami savo darbą, gali ir nori padėti daugiau, nei numato paprastas šabloninis fabrikinis darbas. Ateikite ir pažiūrėkite, kaip fotografijos atrodo gyvai, ir mintyse palyginkite jas su vaizdeliais savo telefonų ekranuose. Negali būti, kad nepajusite skirtumo.

Fotografija užsiimate dar tik treti metai. Kokių sulaukiate vertinimų? O gal ir apdovanojimų turite?

Tai, ką darau – mažai susiję su vertinimais. Kartais gerų atsiliepimų sulaukiu iš kitam pasaulio gale mano fotografijas atradusių internautų. Kartais ir artimesni žmonės stebisi, kodėl tiek daug energijos naudoju finansiškai „nenaudingiems“ dalykams. Gal dar daugiau pasiekčiau teigiamų įvertinimų savo energiją nukreipdama į praktiškesnius dalykus. Žmonės nemažai sumoka už kelionę, už viešbutį su vaizdu į jūrą, bet nepastebi to, kas vyksta jų kiemo pakraštyje. Jaučiuosi apdovanota, kai gaunu laiškelį iš kokios nors nepažįstamos vyresnio amžiaus moters, kuri parašo, kad senokai stebi mano kūrybą ir žavisi tuo, kaip parodau gamtos grožį.

Nors fotografuoti „rimtai“ pradėjau nuo 2013 metų, bet jau dveji metai mano darbus galima pamatyti Lietuvos laukinės gamtos fotografijos albumuose, kuriuos kasmet išleidžia leidykla „Lututė“. Į šio albumo puslapius sugula geriausi Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys“ darbai, kurių autoriai šimtus, tūkstančius valandų per metus praleidžia gamtoje – nekreipdami dėmesio į orą, į atšiaurius gamtos kaprizus, į metų laiką, visiškai prarasdami laiko nuojautą. Mano darbas „Vakaro gaisuose“ nominacijoje „Gamtos menas“ yra išskirtas „Gintarinis žaltys 2014“ konkurse.

Šiemet Lietuvos gamtininkų bendruomenės svetainės Naturephoto.lt organizuotame augalų nuotraukų konkurse mano nuotrauka „Asiūkliakiškiakopūstienė“ išrinkta kaip geriausia.

Per tokį palyginti nedidelį laiko tarpą – tai didelis pasiekimas. Kur galima pamatyti Jūsų darbus?

Mėgstantys virtualią erdvę, mano darbus ir mane gali susirasti tinklapyje eglelug.lt. Mano naujausios, vertingesnės nuotraukos saugomos Flickr tinklapyje, į kurį nesunkiai pateksite užėję ant nuorodos tinklapyje eglelug.lt.

Kaip vertina Jūsų darbus ir stilių profesionalai? Ir kokie žiūrovų, draugų, artimųjų atsiliepimai?

Vardinti žmonių pavardes, reikštų juos įpareigoti. Galiu kalbėti tik apie save. Įvertinimai yra reliatyvus dalykas. Ar privalėčiau savo kūryba patikti daugeliui? Ar norėčiau? O ar iš tiesų didieji menininkai savo darbais visiems patinka? Štai man teko būti didžiausioje pasaulio galerijoje – Luvre. Ten eksponuojami tik patys geriausi, iškiliausi menininkų darbai. Bet sustojau ir gėrėjausi ne kiekvienu darbu. Ar turėtų būti kitaip? Ar profesionalai visados kompetetingi vertinti tai, ko patys nėra patyrę? Kadaise ir impresionistų paveiklus kritikai niekino. Labiausiai vertinu tuos atsiliepimus, kuriuos žmonės išsako tiesiai, pokalbyje. Kartais kolegos patarimas „aš kadruočiau kitaip, nes...“ yra vertingesnis už dešimtis teigiamų atsiliepimų internete. Fotografija ypatingai jautri ir žiūrovo kūrybiniam darbui. Kai ateinate prie mano darytos fotografijos ir joje atrandate ką nors sau šviesaus, įdomaus, tai jau Jūsų kūryba. Ačiū, kad žaidžiate kūrybą drauge. Fotografas pasiūlo, žiūrovas priima. Kartais visai kitaip, nei autorius sumanė. Tai įdomu, o ar žiūrovas matęs tūkstančius darbų, ar jam tai pirmoji paroda, man neatrodo svarbus dalykas.

Kokios Jūsų svajonės? Gal yra viena didelė, kurią sieksite įgyvendinti?

Norėčiau daugiau laiko skirti savo mėgstamam užsiėmimui. Jį atradau ne iš karto. Ilgą laiką tiesiog gyvenau, rūpinausi kasdieniais ir būtinais reikalais. Dabar džiaugiuosi, kad žinau, kada gerai jaučiuosi. Atsikėlusi ankstų rytą, kai „normalūs žmonės“ dar miega, išsliūkinu į rūke skęstančią pievą – ir laikas sustoja.

Šiais laikais technologijos leidžia, kad fotografuoti gali kas tik netingi: mobiliaisiais, planšetėmis, fotoaparatais. Atrodo, aplink vien fotografai. Ar reikia šio amato mokytis, ar galima „iš savęs“ tapti geru fotografu? Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie norėtų sekti, pavyzdžiui, Jūsų keliu? Lengva ar sunku? Kodėl?

Fotografijos privalumas tas, kad ji palyginti lengvai pasiekiama visiems. Štai baleto artistai savo meno privalo mokytis nuo vaikystės ir sulaukę vyresnio amžiaus privalo pasitraukti, o fotografijoje tokių ribojimų nėra. Kuo žmogus turi daugiau patirties, kuo jis daugiau galvoja apie gyvenimą, apie aplinką, jos grožį, tuo lengviau jam atsiskleisti save kūryboje. Fotografija nėra mygtukų spaudymas. Fotografija yra matymo ir parodymo menas. Kiekvienas žmogus pastebi aplinkoje tai, kas jam aktualu. Todėl nors techniškai fotografija vis paprastėja ir tampa lengviau pasiekiama, bet kaip vizualusis menas ji išlieka nepakitusi. Čia galioja tūkstančius metų atrasti kompozicijos dėsniai, kuriuos galime ir patys atrasti, perskaityti kompozicijos vadovėliuose. Lengva ar sunku klausimą pakeisčiau į mėgstamas tai užsiėmimas ar ne. Ar sunku drožėjui kietmedį drožti? Man būtų labai sunku, o jam – tik netrukdykite. Žmogus pats viską pasiekia, bet ignoruoti tai, kas kitų jau atrasta ir jau sukurta, būtų neprotinga. Labai noriu ir ketinu toliau mokytis fotografijos. Labai vertinu geranoriškus patarimus ir pamokas. Noriu daugiau sužinoti apie gamtą, augalus, apie vaizdo kūrimo ir įtaigumo dalykus. Žinau, kiek daug dar noriu išmokti, ir suprantu, kad dabartiniai mano darbai po metų ar kelių jau man pačiai atrodys naivūs, o būsimi darbai atspindės mane tokią, kokia šiandien dar nesu. Kiekvienais metais esame kitokie ir išmokstame ko nors naujo. Abejojantiems, ar verta taip gyventi, noriu pasakyti – atraskite savo sumaištyje tą save, kurį tikrai mylite, kuriuo esate patenkinti, kurio galbūt niekas kitas nepažįsta, ir darykite tai, kas jums mieliausia. Tai nėra lengvai pasiekiama, bet ir į mėnulį žmonės nuskrido ne dėl to, kad tai buvo paprasta.

Darbai – žavūs, estetiški. Bet kurį iš jų gali kabinti ant sienos kaip paveikslą ir jis papuoš namų erdvę. Ar pamatysime Jūsų asmeninę parodą dar kur nors?

Šių darbų paskirtis – puošti aplinką. Galbūt tai paroda, galbūt viešbučio ar buto interjeras ar šiaip vieša erdvė, kurioje žmogaus akis ieško „poilsio“, kažko, į ką žiūrėdamas pailsi, arba atvirkščiai – kas verčia pamąstyti, įsigilinti... Daugelis dalykų nenumatomi ir nesuplanuojami. Fotografo darbas nesibaigia mygtuko paspaudimu, greičiau tuo tik prasideda. O kelias nuo nufotografavimo iki parodos yra netrumpas. Šį kartą jį įveikiau, nes labai norėjau. Dabar džiaugiuosi ir tikiu, – įgyta patirtis jau mano nuosavybė ir su ja galėsiu žengti toliau. Tikiuosi, kad galerijoje šie darbai gražiai įsikomponavo ir suteikė džiaugsmo ne vienam galerijos lankytojui.

Ko dar Jūsų nepaklausiau? Kokį klausimą užduotumėte savo vidiniam „Aš“ ?

Jūsų klausimai skatino mąstyti. Ačiū už tokią galimybę. Savo pirmąja paroda parodžiau augalijos pasaulio dalelytę taip, kaip ją man pavyko pamatyti, o šiuo pasakojimu norėtųsi padrąsinti tuos, kas savy jaučia kokių nors polinkių, gabumų, fantazijų, leisti sau užsiimti mėgstama veikla. Priežasčių kodėl nedaryti to, ką norėtum daryti, turime begalybę, bet jei pavyks jų nepaisyti ir įveikti tiek nepalankias kūrybai aplinkybes, tiek ir savo baimes – rezultatas tikrai džiugins.

Ačiū ir Jums už skirtą laiką. Tikimės, kad paroda atkeliaus ir į Prienus.

 

E. Lugauskienės fotografijų paroda „Butike“ viešės iki kovo 1 d. Kviečiame apsilankyti ir pasigrožėti unikaliais kraštietės darbais.

DSC_0028

galerija0906

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close