Prisiminimai pakvietė kelionėn

Bendraudamas su bičiulių Onos Aldonos ir Albino Mitrauskų šeima kaskart sužinau vis kažką nauja iš mūsų krašto istorijos. Nenuostabu, kad metų naštai slegiant norisi aplankyti jaunystės vietas, prisiminti ir pamatyti gyvenimo kelyje sutiktus žmones – pabendrauti…

Eilinį kartą Albinui Mitrauskui dalinantis prisiminimais apie jaunystę, patirtus įspūdžius, jo lietus antkapinius paminklus, kurie pasklidę ne tik po mūsų rajoną, bet ir po Lietuvą, sužinojau, kad vienas jų, išskirtinis, pastatytas važiuojant Ilgakiemio link –Pajiesio kaime (Kauno r.).

Šis darbas, kaip apibūdino autorius, išskirtinis tuo, kad Albinui, jau kaip meistrui, buvo suteikta galimybė jį statyti savarankiškai, be savo buvusio Mokytojo š.a. Jono Glambos. Idėja pamatyti paminklą, kurį pastatė Albinukas prieš beveik septynias dešimtis metų, užsidegėme staiga abu ir laukėme palankaus oro…

Ir štai, pagaliau mes vietoje… Susijaudinęs Meistras apžiūrinėjo savo kūrinį iš visų pusių ir džiaugėsi, kad geri žmonės įtaisė paminklui stogelį. Taip jie išsaugojo paminklą, kad jo nemerktų lietus, netrupintų šaltis. Posakis: lašas po lašo ir akmenį pratašo – tinka ir šiam Albinuko kūriniui. Pati skulptūra – paminklas pastatytas šalia kelio, laukuose, tad vėjas ir šoninis lietus jį negailestingai talžo iš visų pusių ir gadina. Mane nustebino pats paminklo dydis, fasadinio rašto filosofinė mintis ir užrašas, kuriame užfiksuota data: 1948.VI.24. Klausimas vienas – kaip religinės pakraipos paminklas, pastatytas gūdžiu sovietmečiu – pokario rezistencinės kovos laikmečiu – iki šiol išliko nenugriautas ir nesudaužytas?…

Pradžia…

Dar Prienuose pradėjau Albino klausinėti, kodėl Pajiesyje pastatytas paminklas ir kokia proga, kam jis buvo skirtas paminėti. Paaiškėjo, kad žemė, kurioje pastatytas paminklas, priklausė ūkininko Viktoro Jančiausko motinai. Po II pasaulinio karo Viktoras ir jo kaimynas bei draugas Jurgis Raudonis grįžo iš fronto sveiki. Pasitarę su šeimomis, kaip padėką už tai, kad juos apsaugojo malda ir tikėjimas, nutarė užsakyti pas Joną Glambą Veiveriuose paminklą, taip įamžindami savo stebuklingą sugrįžimą į Tėvynę. Jonas Glamba jiems pasakė, kad paminklą statys Albinas Mitrauskas, nes jis jam nenusileidžia meistriškumu, o dar geriau už jį ir braižo. Taip Albinas iš Veiverių susivežė būtinas medžiagas paminklui išlieti, kartu pasiėmęs ir Veiveriuose išlietą bei paruoštą Švč. Marijos skulptūrą. Atidardėjęs su arkliuku į Pajiesį, Albinas apsigyveno ūkininko Viktoro Jančiausko tėvų sodyboje, maždaug šimtas metrų nuo dabar stovinčio paminklo, ir kibo su Viktoru ir Jurgiu į darbą. Tuomet ši vietovė atrodė vaizdingai, mat čia susikirto sutekėdami krūvon Jiesios, Rudės ir Keklio vandenys. Nebuvo jokių krūmų, o keliai siauri. Albinas mena, kad šį paminklą prie kelio statė apie mėnesį. Kartu visi trys vyrai traukė iš Jiesios stambius akmenis ir, sumetę į daugiau kaip dviejų metrų gylio iškastą duobę, maišydami skiedinį, paruošė laiptuotą fundamentą. Kaip vyksta paminklo paruošiamieji darbai, ateidavo pasižvalgyti Jančiausko kaimynas – siuvėjas Kazys Keturakis.

Gelbėtojas

Vieną dieną, baigiant fundamento apdailos darbus, prie Jiesios atėjo maudytis jaunuolis. Nusirengęs pradėjo braidyti, ir kai vieną kartą Albinukas dirstelėjo į besimaudančiojo pusę, pamatė, kad tas dingo ir neiškyla. Žaibiškai sumojęs, kas atsitiko, Albinas staigiai persirito į kitą kelio pusę ir šoko į Jiesią ieškoti nuskendusio jaunuolio. Nors Jiesia nebuvo gili, bet joje pasitaikydavo duobių, kaip tik į tokios duobės spąstus ir pateko plaukti nemokėjęs jaunuolis. Albinas ištraukė vaikiną iš vandens be sąmonės žymių ir, apvertęs galva žemyn, pradėjo purtyti ir gaivinti. Į pagalbą jam atbėgo vyrai. Laikydami už kojų ir krūtinės iš apačios, kratydami atgaivino nukentėjusįjį. Jaunuoliui iš karto, atgavus sąmonę, pasidarė bloga.Pailsėjęs jis atsikėlė ir svyruodamas link namų „atsisveikindamas“ savo gelbėtojams teištarė vieną frazę: „Daugiau į vandenį neisiu…“ Taip Albinas daugiau jo ir nematė. Užbaigę visą paminklo apdailą ir primontavę viršuje Švč. Marijos skulptūrą, vyrai parsivežė iš Garliavos kunigą ir tas pašventino paminklą.

Lietuvos pakelėse pastatyta nemažai mažosios architektūros kūrinių. Tai daugiausia mediniai kryžiai, kurie nėra ilgaamžiai. Žemaitijoje tokioms skulptūroms apsaugoti statomos koplytėlės. Šis Albino pirmas savarankiškas darbas – paminklas Pajiesyje savotiškai įėjo į nerašytą mūsų krašto istoriją. Galima prielaida, kad jį, kaip kitus paminklus, būtų gal ir sunaikinę, jeigu ne atsitikimas, kuris privertė susimąstyti tuometinę valdžią…

Šūvis…

Prabėgus keleriems metams po paminklo pastatymo Albinuką vėl iškvietė Viktoras Jančiauskas – restauruoti skulptūros. Atvykęs į vietą, A. Mitrauskas rado medinę ąžuolinę tvorelę nepaliestą, išorės dizaino ornamentus nesugadintus, tik Švč. Marijos skulptūrai buvo numuštos rankos. Viktoras Jančiauskas meistrui papasakojo, kad pro šalį ėjo garnizono kariškių būrys, ieškodami partizanų, ir vienas iš jų prisidėjęs šautuvą prie peties nusitaikė, o jo paleista kulką nukirto Švč. Marijai abi rankas. Gal tuo būtų šis įvykis ir pasibaigęs, bet kariškiams priėjus mišką, maždaug 800 metrų atstumu nuo paminklo, staiga iš kažkur atklydo kažkieno paleista kulka, kuri tam pačiam kariškiui, kuris numušė šūviu Švč. Marijai rankas, perskrodė jo abi rankas – delnus. Tuo momentu jis abiem rankomis laikė nešamą ant peties ginklą. Šis nutikimas nuskambėjo po visą apylinkę, paliesdamas vietinių gyventojų ausis. Išsigandę atpildo už paminklo gadinimą, kolaborantai daugiau nagų nekišo ir paminklą apeidavo ratais.

Apžiūrėję su Albinuku jo darbą, nusprendėme surasti jo buvusius bendradarbius, stačiusius kartu paminklą. Susijaudinęs mano 90-metis bičiulis žvalgėsi po nebylų Viktoro Jančiausko kiemą. Prisiminė ir stalių Jurgį Raudonikį, padėjusį dirbti, bet kaip toje dainoje… „Kur bakūžė samanota“… Laikas nusineša žmones, bet išlieka jų darbai, įamžinta kūrybinė mintis ir noras daryti kitiems gera. Viliuosi, kad šis paminklas, rymantis Pajiesio kaime, primins čia gyvenusius žmones, jų atminimą bei tolimus praeities įvykius, nes Albinukas toks kuklus, kad net savo inicialų paminkle nepaliko.

Jonas Raiskas