Kelyje į Vasario 16-ąją, Birštono patriarchas (1904-1918)
Vasario 16-oji – visų mūsų amžinasis vertybių matas, kuriuo vertiname savo pergales ir pralaimėjimus, savo tautinę tapatybę ir dvasios stovį. Kasmet iš naujo prisimename nedidelę grupę Lietuvos šviesuolių, 1918 m. vasario 16 d. paskelbusių tautinės valstybės pradžią, savanorius, savo pasišventimu ir kraujo kaina apgynusius tėvų žemę. Iš naujo tarsi kino ekrane matome to meto didelius valstybės vyrus ir mažesnio lygmens valdininkus, kuriems Lietuva buvo ir maldos žodis, ir saugos nuo piktnaudžiavimo, nekompetencijos, darbo imitavimo, pasipūtimo, nepagarbos žmogui, politinio ištvirkimo kodas.
Visos Lietuvos apsisprendimo dvasios tėvas buvo Jonas Basanavičius. Birštono žmones į lietuvybę, nepriklausomybę vedė klebonas Jonas Karvelis. Jo didžiausiomis pastangomis buvo pastatyta dabartinė bažnyčia. Jis atlietuvino mūsų kraštą, pažymėjo jo istorinius paminklus, vietovardžius, buvo uolus pirmojo legalaus Lietuvos laikraščio „Vilniaus žinios“ korespondentas ir platintojas. Net ir dabar iš jo galėtumėm pasimokyti pragmatizmo ir tolerancijos. Tai buvo tikras demokratas, visus vienodai užjautęs ir visiems vienodai padėjęs.
Gimė J. Karvelis 1874 m. kovo 9 d. tuometinės Ukmergės apskrities Speciūniškių dvare. Buvo pakrikštytas Aluntos bažnyčioje. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją, 1901 m. birželio 24 d. Vilniaus katedroje buvo įšventintas į kunigus. Nuo to laiko jis gyveno ir dirbo dvasiniu ganytoju Švenčionių parapijoje. Nuo 1904 m. sausio 1 d. iki 1918 m. rugpjūčio buvo Birštono klebonas. Vėliau iki 1928 m. okupacinės lenkų valdžios buvo ujamas ir persekiojamas, klebonavo Valkininkuose (LVIA,f .694,ap.3,b.1062, l. 9). 1928 m. lenkų valdžia už letuvybės gynimą, lietuvių kalbos bažnyčios metrikose vartojimą, lietuviškų vietovardžių propagavimą, lietuviškos literatūros platinimą jį ištrėmė į Lazdūnus, vėliau į Dvarą (gudiškai Dvorec; manome, kad nei Dvarčių, nei Dvorčių pavadinimas tik XX a. pradžioje sulenkintai vietovei nelabai tinka – V. K.). Dvaras – dabartinės Baltarusijos Gardino srities vietovė. Kunigas J. Karvelis labai norėjo dirbti Ratnyčios bažnyčioje, bet okupacinė lenkų valdžias nesutiko. 1933 m. rugsėjo 25 d. ištikus širdies smūgiui, klebonas mirė. Palaidotas 1904 m. pastatytos Dvaro Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje. Šiais metais sukanka 80 metų nuo šio didžiojo Birštono patrioto mirties, o kitais metais – 140 metų nuo jo gimimo. Tai lyg ir įpareigoja pagerbti jo atminimą, aplankyti artimuoju užsieniu tapusią jo palaidojimo vietą.
Carizmas prieš Joną Karvelį
1904 m. caro valdžia panaikino draudimą lietuviškai spaudai, lietuvių kultūrinei veiklai, lietuvių visuomeninių organizacijų steigimuisi. Paradoksalu, bet kaip tik šiuo metu carinei valdžiai savo tautiniais siekiais neįtikęs klebonas patyrė ne vieną bandymą jį nepagrįstai apipurvinti. Nuo klebono atvykimo į Birštoną praėjo tik pusmetis, ir 1904 m. rugpjūčio mėnesį Vilniaus gubernatoriaus kanceliarija parašė griežtą laišką Vilniaus vyskupui: „Turimais duomenimis Birštono klebonas įsakė sunaikinti palaidotojo pravoslavų tikėjimo berniuko Sapožnikovo kapą, kryžius ir aptvėrimas buvo išardyti, o pats kapas sulygintas su žeme“ (Ten pat, p. 16). Klebonas į šią pravoslavišką ataką atsakė labai šaltai ir argumentuotai: „Tik atvykęs į savo naujojo paskyrimo vietą informavau Vilniaus vyskupiją, kad Birštono kapinės neaptvertos, išknisinėtos čia nuolatos lakstančių kiaulių“ (Ten pat, p. 17). Carinei valdžiai pradėjus tyrimą, paaiškėjo, kad kryžius ir Sapožnikovo kapo aptvaras jau seniai buvo sukežęs, o kapavietės niekas neardė, tik išsklaidyti palaikai buvo surinkti į vieną vietą, nes per ankstesnę vietą ėjo naujoji kapinių tvora.
1911 m. birželio 3 d. su nauju skundu prieš kleboną į Vilniaus gubernatorių kreipėsi restorano Birštone savininkas Favianas Vyšnevskis. „Jau trys metai, kai Birštone vasaros sezono laikotarpiu pagal sudarytą su kurorto savininke Miller-Kochanovska sutartį laikau restoraną. Ir niekada negalėjau patikėti, kad įsigysiu konkurentą ir dar parapijos klebono J. Karvelio asmenyje. O iš tiesų atsitiko taip. Restorano laikymas yra mano profesija, mano gyvenimo būdas, mano apsirūpinimas, čia yra įdėtas visas mano kapitalas. Konkurentų aš nebijau, nes jie tikrai nepakenks mano gerbūviui. Vienok, konkurento katalikų klebono aš su pasibaisėjimu bijau. Bijau, kad jis atves mane į nuskurdimą. Visas pirmojo būtinumo prekes aš įsigyju važinėdamas po įvairius miestelius, man tai kainuoja brangiai. O J. Karveliui sviestą, sūrį, grietinę, lašinius, dešras, kiaušinius, net kiaulieną ir veršieną suaukoja tikintieji. Aš atsiduriu nevienodose sąlygose. Produktams pirkti aš per metus išleidžiu 2000 rublių. O kunigas turi didelę valgyklą ir taip nuvilioja mano klientus, o be to, jis nemoka patento mokesčio.“ (Ten pat, p. 19). Į skundo tyrimą įsijungė Merkinės dekanas kunigas Pakeltis. Iš tyrimo paaiškėjo, kad klebonija turi 2 poilsio vilas: „Gražioji“ ir „Ramioji“, šalia mineralinių šaltinių. Į jas per metus atvažiuoja apie 18 kunigų, o taip pat kitų poilsiautojų. Ir būtent šiuos žmones klebonija aptarnauja. Kokio didesnio maisto kiekio aukomis klebonija negauna, o viską perka turguje. Jokios ligoninės ar prieglaudos namų bažnyčia neturi. Vyšnevskis nieko nepešė. Konkurencinę kovą jis pralaimėjo.
(Bus daugiau)
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
