home Šviesos šaukliai „Blogai ne tada, kai nieko neturi, o tada, kai nematai, ką turi“

„Blogai ne tada, kai nieko neturi, o tada, kai nematai, ką turi“

Šis aforizmas buvo parašytas socialiniame tinkle „Facebook“ vieno iš dvynių, tačiau neabejoju, kad taip galvoja abu. Juk dėl to, kad mąsto vienodai ir labiau panašūs vidumi nei išore, jie tik per plauką netapo portalo lrytas.lt bei prekybos ir pramogų centro VCUP antrojo dvynių konkurso „TWINS PEAK 2015“ nugalėtojais, pirmąją vietą užleidę dvynėms merginoms. Šie jauni, žavūs, gerai išauklėti ir aplinkinių giriami vaikinai – antrosios vietos laimėtojai, prieniečiai futbolo entuziastai Robertas ir Erikas Ratkevičiai. Tuo metu, kai susitikome pasikalbėti, broliai dvyniai Erikas ir Robertas dar gyveno konkurso finalo prisiminimais, noriai dalinosi patirtomis emocijomis. Paklausus, kaip jaučiasi tapę prizininkais, unisonu patikino: „Nustebę! Nelabai tikėjomės, kad galime laimėti antrą vietą. Juk nesame išore labai panašūs – buvo daug panašesnių“. Dvynių konkurse dalyvavo šimtai Lietuvoje gyvenančių dvynių, nuotraukas organizatoriams siuntė net emigrantai iš įvairiausių pasaulio kampelių – Airijos, Anglijos, Norvegijos, Olandijos, Belgijos. Eriko ir Roberto Ratkevičių nuotraukas konkursui nusiuntė ir anketą užpildė jų sesuo Agnė, gyvenanti šiuo metu užsienyje. Ji buvo įsitikinusi, kad broliai pateks į finalinį etapą ir net užims prizinę vietą. Kaip matome, Agnės pranašystė išsipildė ir lapkričio viduryje prieniečiai dvyniai sulaukė kvietimo į finalinį renginį, kuris vyko VCUP pramogų erdvėje. Ten susirinko kelios dešimtys dvynių porų iš įvairių Lietuvos kampelių, taip pat iš Prienų ir Birštono. Renginio organizatoriai jau antrus metus dvynių panašumą – kuri dvynių pora identiškiausia – bando nustatyti kviesdama atlikti linksmas užduotis. Identiškiausi, organizatorių išaiškinimu, ne panašūs išoriškai, o, kaip tikri dvyniai, jaučiantys vienas kitą ir nebūdami šalia vienas kito. Dvyniai buvo simboliškai padalyti į dvi grupes – jauniausi – iki 12 metų ir vyresni, kurių amžius neribojamas. Vyresniesiems teko užduotis raštu penkiais žodžiais apibūdinti vienas kitą, nematant ir nežinant, ką parašys antroji pusė. Šešiolikmečiai dvyniai Robertas ir Erikas nusakė vienas kitą apibūdinančiais žodžiais: futbolas, kamuolys, mašina ir… šautuvas. O štai penktas žodis tik per plauką nesutapo: Erikas parašė žodį „krepšinis“, o Robertas taip pat buvo parašęs „krepšinį“, tačiau paskutinę akimirką nubraukė ir parašė: „Maistas“. „Jam maisto reikia“, – metęs žvilgsnį į lieknesnį brolį nusijuokė Robertas. Pirmąją vietą, tęsė broliai, užėmė dvidešimtmetės vilnietės, viena kitos nematydamos apibūdinusios sesę ispaniškos dainos pavadinimu: „La mujer que bota fuego“ (isp. „Moteris, kuri sukelia ugnį“). Žinoma, merginos negalėjo patikėti, kad abi tuo pačiu metu sumanė ir parašė tą patį. Tačiau ir Erikas su Robertu liko ne mažiau laimingi – gavę patvirtinimą ir patvirtinę sau, jog tikrai yra identiški, vienodai galvojantys ir jaučiantys vienas kitą, sulaukę daug žurnalistų ir fotografų dėmesio bei klausimų. Pagaliau, juk ir penktasis žodis „krepšinis“ buvo parašytas, tik – lyg koks kipšiukas būtų sugundęs – pakeistas, deja, į „maistą“.  

Ilgiausiai buvo išsiskyrę dvi savaites

Šiuo metu Robertas ir Erikas mokosi Prienų „Žiburio“ gimnazijos antroje klasėje. Kol mokėsi progimnazijoje, sako, visada sėdėdavo viename suole, dabar sėdi atskirai, po vieną. Mūsų pokalbio metu dvyniai ir į mano klausimus atsakinėjo dažniausiai abu, o atsakymai ir šiuo atveju beveik visada sutapdavo. Labiausiai norėjosi iškvosti, kuo gi jie skirtingi, nes kalbantis atrodė, jog kalbiesi su vienu žmogumi: jeigu anksčiau prabyla Erikas, tai Robertas tą patį sakinį ar mintį tęsia toliau. Ir atvirkščiai. Broliai pasakojo, kad nuo mažens vienodai rengėsi ir iki šiol stengiasi aprangą suderinti, tik dabar dydžiai nevienodi, todėl yra sunkiau. Ilgiausiai išsiskyrę buvo dvi savaites, kai Robertas viešėjo Vokietijoje pas mamą. Tačiau, kaip abu tvirtina, labai dažnai kalbėdavosi skaipu. „Net ir neturėdami ką naujo pasakyti, vis tiek stengdavomės ilgiau pabendrauti, kalbėti apie bet ką“, – sako Robertas. Galiausiai visgi išsikalba, kad turi skirtumų –ir draugų skirtingų, ir keliai kartais išsiskiria (tai sakydami abu paslaptingai nusišypso), ir vienas truputėlį yra ramesnis, ir sveika mityba užsikrėtė pirmasis Robertas. Tačiau, tik paklausus, ką labiausiai mėgstantys, abu kartu šūkteli: „Futbolą!“ ...ir, pasekę vyresnio pusbrolio Pauliaus pavyzdžiu, pradėjo labai domėtis sveika mityba. „Man sveika mityba, režimas būtini dėl to, kad daug sportuoju. Kai pradėjau nebevalgyti bet ko, o maisto produktus rinktis, jaučiu, kaip greičiau atsigauna organizmas po nuovargio, pagerėjo miego kokybė“, – patikina Robertas. Tokių užkandžių, kaip traškučiai, broliai seniai nebevalgo, o kokakolos, sako Erikas, močiutė pasiūlo išgerti tik kai maudžia skrandį.  

Dvynius kviečia mokytis, treniruotis ir siekti karjeros į Vokietiją

Taip nejučia nuo dvynių temos perėjome prie futbolo. Ko gero, kitaip ir būti negalėjo –abu žaidžia futbolą nuo penkerių metukų. Nuo tada, kai pyplius į futbolo treniruotes pradėjo vedžiotis tėtis Erikas, žaidęs Prienų klube, ir dabar žaidžiantis už veteranus Anglijoje, kur išvyko, kaip ir dauguma lietuvių, užsidirbti. Būdavo, tėtis treniruojasi – ir dvynukai bėgioja, mokosi. Tėtis į varžybas – ir berniukai iš paskos. Su nedidelėmis pertraukomis dvyniai kartu žaidė futbolą savo mokyklos, FK „Prienai“, Birštono komandose, varžyboms juos „skolinosi“ Alytaus, Lazdijų futbolo klubai, Robertą – dar ir Kėdainiai. Abu pasidžiaugia, kad juos išugdė prienietis treneris Gintaras Budrikas, kuriam jaučia didelį dėkingumą. Deja, ir treneris išvyko į užsienį, o komanda, sako, išsibarstė. Bet futbolo entuziastai greit surado sau vietą kituose klubuose. Robertas važinėja į treniruotes Garliavoje ir dalyvauja futbolo varžybose už Garliavos 1999 m. futbolo komandą, taip pat priklauso Kruonio vyrų komandai, abu su broliu Eriku – Birštono ir Prienų klubams. Mokslams, patikina abu, lieka laiko tik vakarais ir per pertraukas. Ypač įtemptas Roberto grafikas: visos savaitės dienos, išskyrus pirmadienį, skirtos treniruotėms, o savaitgaliai – varžyboms. Atrodo, kad broliai dvyniai turi ambicijų tapti profesionaliais futbolininkais? Tai pirmasis ryžtingai patvirtina Robertas. Jis yra pakviestas į Vokietiją žaisti vieno miesto futbolo klube, su kuriuo abu broliai jau turėjo trumpą pažintį. Kai jie buvo nuvykę pas mamą į svečius, vietos futbolo klubas, sužinojęs apie jaunuosius futbolo talentus iš Lietuvos, pakvietė į treniruotę. Vėliau juos paprašė atstovauti komandai Meklenburgo regiono (Šiaurės Vokietija) salės futbolo čempionate. Jame dalyvavo 9 vokiečių komandos, o čempionate labiausiai pasižymėjo lietuvaičiai: Robertas pelnė devynis įvarčius, kuriuos visus įmušė po brolio perdavimų, ir buvo pripažintas geriausiu turnyro žaidėju, Eriko įvarčių kraitis šiek tiek mažesnis. Namuose, Prienuose, milžinišką abiejų brolių medalių ir apdovanojimų kolekciją papildė ir Meklenburgo regiono vėliava bei geriausio žaidėjo apdovanojimas – statulėlė. „Pasimatavę“ savo jėgas vidutinio lygio komandoje, Robertas ir Erikas pamatė, jog galėtų pabandyti žaisti ir geresniame Meklenburgo regiono klube. Pasak Roberto, Erikas tuo metu buvo po traumos, bet vis tiek abu nuėjo į stipriausio Šverino mieste (kur šiuo metu gyvena mama ir sesė su šeima) klubo apžiūrą. Ir ką gi – sulaukė pakvietimo atvykti, užtikrinant geras gyvenimo ir treniruočių sąlygas. „Aš manau, kad vyksiu siekti karjeros į Vokietiją. Įvertinu duotą šansą, nes žinau, kokio aukšto lygio yra šios šalies futbolas pasaulyje ir kokios galimybės siekti meistriškumo“, – užtikrintas savo sprendimu Robertas. Erikas dar truputėlį dvejoja... Nors broliai sulaukė didelio draugų, trenerių, tėvų, sesės ir net močiutės palaikymo, Erikui, kaip ir mintyse „lagaminus“ kraunančiam broliui, labiausiai gaila palikti Lietuvą, draugus ir... mylimą močiutę. Močiutė – geriausia dvynių draugė ir, kaip jie patys sako, „antra mama, atiduodanti mums visą širdį“. Atrodytų, močiutei turėtų magėti išlaikyti anūkus prie savęs, bet ji supranta, kad nepaprastai futbolą mylintiems ir talentingiems vaikams užsienyje būtų geriau. O jų svajonė – ne tik siekti futbolininko karjeros, bet ir daugiau padėti močiutei, kad jai nereikėtų visiškai dirbti. Ir dar – jei viskas taip susiklostytų, norėtų pasiimti močiutę į Vokietiją. Tada beveik visa šeima, įskaitant ir keletą netoli mamos jau gyvenančių tetų, būtų kartu arba šalia. Paklausti, kaip savo gyvenimą įsivaizduoja po penkių ar dešimties metų, pirmasis atsako Robertas: „Mano norai – žaisti aukšto lygio futbolo klube, gerai uždirbti ir padarytą šeimą laimingą. Ir geriausiems draugams (kuriems prižadėjau) nupirkti bilietus į futbolo varžybas.“ Vis dar dvejojantis – važiuoti ar ne – Erikas apie planus santūriai nutyli, tačiau nereikia abejoti, kad ir jis anksčiau ar vėliau paseks paskui brolį dvynį. Ir pabaigoje, paklausti, kas jiems gyvenime yra visų svarbiausia, abu beveik kartu atsako: „Sveikata ir meilė šeimoje. Visa kita galima pasiekti“. Ar po šių minčių galima būtų suabejoti, kad aforizmas, kurį vienas iš dvynių parašė savo „Facebook“ puslapyje, panaudotas šiaip sau, dėl įspūdžio? 4545

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close