home Šviesos šaukliai Bandymas prakalbinti krašto istoriją. Praeitis ir dabartis vienos dienos kelionėje (II)

Bandymas prakalbinti krašto istoriją. Praeitis ir dabartis vienos dienos kelionėje (II)

Vykdami Gripiškių link sustojome Vydžionių kaime. Sunku buvo matyti brūzgynais apaugusią kaimo sodybą, kurioje jau gal metai niekas negyvena. Gražūs sunokę raudonskruosčiai obuoliai ir auksinės kriaušės tarsi pasakoje prašė juos nuskinti. Deja, tokios teisės mes neturėjome. Palikę be šeimininkų gyvenančią sodybą, vėl patekome į senojo bajoro kelio ruožą, apaugusį stuomeningais, nykstančiais, amžių išgraužtais klevų ir ąžuolų kamienais nudžiūvusiomis šakoms. Vydžionių kaimas, esantis prie Verknės, netoli Popsių kalno, minimas jau 1723 metais Stakliškių bažnyčios krikšto (1699–1813), jungtuvių (1699–1798) ir mirties (1705–1798) metrikų knygose (Krinčinas, 2014, savilaida. Parengė Algimantas Krinčius, p. 80). Pakeliui pavėžėję Stakliškių gimnazijos mokinukę Violetą, atsidūrėme tarpukario Lietuvos valstybę menančioje sodyboje, kurios dabartiniai savininkai – Violetos seneliai Stasys ir Česė Šlaičiūnai. Manėme, kad tik pasiklausime artimiausio kelio iki Gripiškių ir keliausime toliau, bet čia suradome didelius gyvenimo išbandymus patyrusius žmones. Pirkia statyta dar 1928 m., svirnas – tuo pačiu metu, kiti statiniai – kluonas, tvartas – šiek tiek vėliau. Džiugiai mus sutikę sodybos šeimininkai papasakojo, kad sodybą statė ponios Česės tėvukas Vladas Voveris, gimęs 1898 m. Tėvuko ir mamos Marijonos šeimoje augo trys sūnūs ir keturios dukros. Keturiasdešimt aštuonių hektarų ūkyje darbo pakako visiems. Ūkyje buvo laikomi penki žirgai, daugybė karvių, kiaulių ir avelių. Ūkio puošmena buvo kuliamoji.                                   Prisiminimai apie tremtį   Garbi ponia Česė ištraukė iš spintos šūsnį tremties nuotraukų ir dokumentų. Jau 1952 m., prasidėjus krašte prievartiniam varymui į kolchozus, dėl savo darbštumo ir sunkiu prakaitu uždirbto ūkio Voveriai sovietams tapo „klasiniais priešais“. 1952 m. sausio 25 dieną jie buvo vietinių stribų paskųsti, suimti ir išvežti į Kaišiadorių geležinkelio stotį. Visa šeima – tėvukas ir mama, Česė, broliai Vaclovas, Albinas ir Jonas, sesutės Veronika, Janė ir Sofija – buvo ištremta į Krasnojarsko srities Nižnij Ingašo rajono Tabakaišeto gyvenvietę. Ponia Česė su pasibaisėjimu prisimena tą baisią kelias savaites gyvuliniame vagone trukusią kelionę. Jai tuo metu buvo tik šeši metukai, kelionėje ji susirgo skorbutu, raitėsi iš skausmo. Per dvejus metus mergaitė persirgo daugeliu žarnyno ligų.Valgyti nebuvo ko, po sunkių darbų miške tėvai parnešdavo sušalusios duonos, cukraus, kuriuos sumaišę ir valgydavo. Dėl ligos mergaitė negalėjo lankyti rusiškos pradinės mokyklos. Po dvejų metų šeima atsigavo, pradėjo auginti bulves, laikyti karvę ir kiaulių. Šeima glaudėsi vienas prie kito ir išgyveno baisius metus. 1957 m. Voveriai buvo išleisti iš tremties, bet „buožių“ šeimai neleista grįžti į Lietuvą, jie turėjo apsigyventi komunistinės Lenkijos vakaruose. Privažiavus Lenkijos sieną, neištvėrė tėvuko širdis. Jis nusprendė su visa šeima grįžti į Lietuvą. Tik anksčiau iš tremties į Lenkiją išvykusi viena sesuo ten ir liko. Į Lietuvą sugrįžusi šeima pirmąjį mėnesį glaudėsi pas gimtosiose apylinkėse gyvenusią tetą. Vėliau Česės tėvukas nuėjo pas tuometinio kolūkio pirmininką ir paprašė šeimą įrašyti į kolūkį. Tėvukas „paskolino“ kolūkio pirmininkui gerą kiekį pinigų, o tas leido grįžti į savo sodybą. Visa Voverių gyvulių ferma buvo atiduota Stakliškių kolūkiui, jokio kito inventoriaus šeima taip pat jau nerado. Su skausmu Česė prisiminė tuos patyčių metus, kai kiekvienas kolūkio pirmininkas, reikalaudamas, kad ligų pakirsti žmonės dirbtų darbadienius, gąsdino naujais trėmimais, apšaukdavo„banditais“. Tremtinei labai įsiminė šiuo metu jau išėjusio Anapilin buvusio Vyšniūnų „stalino“ Petro Aleknavičiaus elgesys. Jis neleido šeimai šiaudinio stogo perdengti šiferiniu, mat, sodyba buvo ne gyvenvietėje. Tad teko stogą dengti naktį. Dengiant stogą nuo jo nukrito ir labai susižalojo, invalide tapo viena iš Česės seserų. 1973 metais Česė su Stasiu Šlaičiūnu sukūrė šeimą, susilaukė dukros Jolantos, turi mielą anūkę, gabią, meninės prigimties moksleivę Violetą. Tremtinė skundžiasi sveikatos negalavimais. Galima čia įžvelgti ir visuomenės dėmesio stoką. Keista, bet pas ją niekada nesilankė Seimo nariai nei su tortais, nei su saldainiais, nebuvo užsukę nei bendruomenės ar seniūnijos darbuotojai. Ar senjorai – ne žmonės? Česė turi didelę tremties nuotraukų kolekciją, turėtų ką papasakoti muziejininkams. Deja, ir tie čia nebuvo užsukę. Jeigu neatsitiktinis mūsų susitikimas, išvis nieko nežinotume apie šių žmonių gyvenimo, krašto istorijos puslapius. Taip kraštas ir praranda istorinę atmintį... Telefonu informavome Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Prienų skyriaus pirmininkę Dalią Raslavičienę apie tremtinės Česės Voverytės-Šlaičiūnienės gyvenimo kelią. Ponia Dalia pati yra buvusi tremtyje minėtose vietose, tad tikime, kad abipusis bendravimas tikrai užsimegs.                   Senosiose Gripiškėse Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Gripiškių gyvenvietė mena senus laikus, akmens amžių. Čia dar prieškariu buvo aptikta neolito laikotarpio gyvenvietė. Prieš 5000 metų vietiniai gyventojai jau kirto miškus, kad įrengtų gyvulių ganyklas.Tai liudijo dešiniosios Verknės pakrantės aukštumoje rastas titnaginis kirvis. O netoli šio įrankio radimvietės aptikta per du šimtus titnaginių gaminių, skelčių ir nuoskalų (http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/mazas-lietuvos-kaimelis-tik-is-pirmo-zvilgsnio-gyventojai-gyveno-jau-pries-5000-metu.d). Pats Gripiškių pavadinimas yra kilęs nuo didikų Agripų giminės, XVII a. valdžiusios šias žemes (http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB- 001:J.04~2004~1367166110901/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content) Gripiškes garsino didelis vandens malūnas. Malūną sudarė keli pastatai, buvo dveji valcai. Malūne ne tik maldavo miltus, čia buvo karšiama vilna, veliamas milas (Ten pat). Gripiškių malūno istorija apima ne mažesnį kaip dviejų šimtų metų laikotarpį. 1782 metais jis minimas kaip malūnas „prie laivybinės Verknės upės šviesiojo dauggalio kunigaikščio Gurskio ir visad mala, dabar yra ir vėlykla, ir rudnia netoli“ (Lietuvos istorijos šaltiniai. VI tomas. Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m.,Vilnius, 2001, p. 773). Gripiškių žmonės pasižymėjo kaip geri sielininkai. Jie iš Gripiškių iki kito nuo XVIII a. veikusio malūno Grikapėdyje plukdydavo rąstus, kalades, popiermalkes. Malūnas išgyveno augimo ir smukimo laikus, toje pačioje vietoje buvo kelis kartus perstatytas. 1926 m. malūnas priklausė Kašonių dvaro savininkui Kazimierui Steikūnui. 1931 m. jis mirė, tad malūnas atiteko jo našlei Kotrynai (LCVA, f. 388, ap. 2, b. 2037, l. 9). Tuo metu malūnas įvardintas kaip 3 akmenų vandens malūnas, jame buvo įrengtas lentpjūvės gateris ir diskinis pjūklas („kreizas“). Vandens turbinomis varomas malūnas veikė ištisus metus, išskyrus laikotarpį, kai trūkdavo stipresnės vandens srovės: nuo liepos 15 d. iki rugsėjo 15 d. Malūną aptarnavo vienas samdomas žmogus (Ten pat). 1931 m. atliktas malūno remontas: „buvo pristatyta šopa dėl lentų pjovimo, turbinos įrengtos per vidurį malūno ir pataisytas tvenkinys (Ten pat, p. 2). Malūnas buvo Steikūnų nuosavybė iki 1944 m. Vėliau jį perėmė sovietai. Malūnas kurį laiką veikė ir kolchozų laikais. Su garbiu Jonu Pranskevičiumi turėjome ilgokai paplušėti, kol išlaužėme visus brūzgynus, slepiančius malūno vietą. Nors ir su dideliu širdies skauduliu, bet norėjosi ištarti, kad kelių amžių malūno vieta rasta, jo ženklai dar matomi. Gal seniūnijai šaus į galvą tą vietą aptvarkyti ar bent seniūnijos ženklu pažymėti. Įdomiausia tai, kad Gripiškėse suradome malūne ilgus metus dirbusio Vaclovo Suginto giminaitę Daną Sugintienę, kuri parodė nuotrauką, kurioje Vaclovas Sugintas (jau miręs) nufotografuotas prie malūno. Kartu su juo ilgą laiką dirbo ir Kajetonas Ditkevičius. Diena prabėgo kaip vienas mirksnis. Nuoširdūs bendrakeleiviai Pranskevičiai, sutikti žmonės, nuostabūs krašto gamtovaizdžiai praskaidrino sielą. Bet, deja, atsirado dar daugiau nerimo. Išeina Anapilin paskutinieji mūsų kaimų žmonės, tarpukario vaikai, prarandami paskutiniai tarpukario gyvensenos ženklai. Mūsų senoliai dar daug ką gali papasakoti, daug ką atskleisti. O mes sėdim sudėję rankas ir laukiam, kol jie, vos paeinantys, lazdelėmis pasiramsčiuodami, ateis į muziejus ar seniūnijas! Visame mūsų krašte dar pilna eksponatų, nuotraukų, medinės architektūros, dokumentų. Gal išeikim iš kabinetų, iš trafaretinių švenčių dimensijos, gal atsisukime, atsigręžkime į mūsų kaimo žmogų, kuris čia dešimtį kartų su šia žeme suaugęs, kuris yra šio krašto dvasia, šio krašto atspara ir istorijos vertybė.                   Istorikas Vytautas Kuzmickas gripiskiu

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close