home Šviesos šaukliai „Tai, kas nutiko vakar, padaro tave tuo, kas esi šiandien“

„Tai, kas nutiko vakar, padaro tave tuo, kas esi šiandien“

Buvusi žiburietė Lina Džiaugytė šiuo metu gyvena Prancūzijoje, meilės mieste, kuris pastaruoju metu labiau siejamas ne su svajonėmis Naujaisiais metais apsilankyti su mylimu žmogumi Eliziejaus laukuose ar Eifelio bokšte, o su teroro išpuoliais. Ačiū Dievui, Linai neteko patirti tos nakties baisumų, o neseniai atrasto Paryžiaus ji kol kas neketina iškeisti į jokį kitą miestą – ten dirba ir pamažu kuria savo gyvenimą.   Linai Džiaugytei – 26-eri. Baigusi Prienų „Žiburio“ gimnaziją, mergina atrado lyginamųjų Orientalistikos studijų sinologijos (tarpdisciplininė mokslo šaka, tyrinėjanti Kiniją) programą Vilniaus universitete ir prieš trejus metus įgijo bakalauro laipsnį. Studijuodama pagal ERASMUS studentų mainų programą metus praleido Islandijoje ir pusmetį Ispanijoje. Baigusi studijas, gavo stipendiją ir išvyko metams į Kiniją (Ningbo) pasimokyti kinų kalbos. Vėliau nusprendė studijuoti magistrantūrą ir pasirinko dvigubą magistro programą (Vystymasis ir Tarptautiniai santykiai), kuri buvo rengiama Aalborgo (Danija) ir Tarptautinių santykių (Kinija) universitetų. Taip atitinkamai po metus praleidusi Danijoje ir Kinijoje, Pekine, Lina neseniai atsidūrė Paryžiuje, kur atviliojo geras darbo pasiūlymas. Su Lina susitikome Prienuose, kai ji vasarą buvo sugrįžusi į tėvelių namus pasisvečiuoti. Sužavėjo jaunos merginos nuoširdumas, vidinė drąsa, saviraiškos ir laisvės poreikis, tikėjimas savimi ir noras eiti paskui savo svajones. Sutarėme dėl interviu, kurį dabar ir pateikiame skaitytojams ir kurį galėčiau pavadinti kaip pasakojimą apie jauno, ambicingo žmogaus karjeros kelią. Nors žodis „karjera“ dar kartais siejamas su neigiamą atspalvį turinčiu karjerizmu, tačiau dabar tai apibūdinama kaip gyvenimo kelias, sėkmė, o profesinės karjeros pažinimo ir jos planavimo veiklos jau yra integruotos į mokyklų ugdymo programas. Tad Linos pasakojimas apie save gal bus padrąsinimas tiems, kurie yra sprendimų ir pasiryžimų kelyje.   Lina, kaip manai, kada ir kur prasidėjo kelias į tavo karjerą? Na, visų pirma dar kol kas esu pačioje karjeros pradžioje, tad labai sunku atsakyti į šį klausimą. Nėra lengva numatyti, kur tas kelias dar gali pasisukti. Kadangi pokyčiai manęs negąsdina, esu tikra, kad dar bus pasikeitimų, tad į šį klausimą bus lengviau atsakyti po kelerių metų. Bet kuriuo atveju, kaip ir kiekvienam, pamatas karjerai padedamas pasirinkus studijas. Kodėl pasirinkai Lietuvoje šios krypties studijas? Kas turėjo tavo apsisprendimui daugiausiai įtakos? Baigdama mokyklą visiškai nežinojau, nei ką norėčiau studijuoti, nei ką veikti ateityje. Mokykloje žavėjausi teatru, mėginau stoti į Muzikos ir teatro akademiją, tačiau nesėkmingai. Kadangi mokydamasi buvau pasirinkusi humanitarinių mokslų kryptį, pavyko gauti gerus egzaminų balus, todėl nusprendžiau pasirinkti filologijos studijas Vilniaus universitete. Per bendrąjį priėmimą patekau į Klasikinės filologijos studijų programą (lotynų ir senovės graikų kalbas), tačiau labai greitai supratau, kad tai ne man. Tėvai palaikė mano sprendimą nutraukti studijas, tai ir padariau. Tačiau vis tiek nežinojau, kokia sritis mane labiausiai žavėtų. Žinojau tik tiek, kad noriu studijuoti Vilniaus universitete. Tada pamaniau, kad mokytis gyvą kalbą galėtų būti visai įdomu ir naudinga. Be to, puikiai sekėsi istorija, todėl nusprendžiau paieškoti studijų, kuriose būtų galima gilintis į abu dalykus. Tais metais (2008) Orientalistikos centras kaip tik rengė priėmimą į lyginamąsias Azijos studijų programas su keturiomis specializacijomis – indologija, sinologija, japonologija ir turkologija. Iš visų jų įdomiausia man atrodė sinologija: Kinija, viena seniausių civilizacijų, šalis turinti ilgą istoriją, nepažintą ir savitą kultūrą, apie kurią praktiškai nieko nežinojau. Taip pat pagalvojau, kad kinų kalbos žinios galėtų praversti. Tad sinologijos programa buvo mano pirmasis prioritetas, ten ir pavyko įstoti.   Ar kada nors galvojai, kad studijuosi užsienyje? Kitaip nei Lietuvoje, norint studijuoti užsienyje svarbu ne tik mokslo rezultatai, bet ir stipri motyvacija. Kaip ten patekai? Iš tiesų niekad nebūčiau pagalvojusi, kad pradėsiu keliauti po pasaulį. Man visada labai patiko Lietuvoje, atrodė, kad puikiausiai užtenka nuvykti atostogų, kur nors išvykti kelioms dienoms ir jau būsiu šalį pamačiusi. Žinoma, studijuojant sinologiją nuo pat pradžių kirbėjo mintis, kad būtinai norėčiau aplankyti Kiniją, bet galvojau, kad gal pačios studijų programos metu pavyks tai padaryti. Deja, tik pusei sinologų pavyko gauti paramą išvykti mainų semestrui į studijuojamą šalį. Labai dėl to nenusiminiau ir užpildžiau paraišką ERASMUS mainų programai. Tarp orientalistų ši programa nėra labai populiari, tad gavau stipendiją po pirmo prašymo. Kadangi kaip ir Lietuvoje, taip ir daugelyje kitų Europos šalių Azijos studijos programos yra rengiamos tik tos šalies, kurioje rengiamos studijos, kalba, turėjau labai mažą pasirinkimą – galėjau rinktis tarp Latvijos, Lenkijos, Slovėnijos ir Islandijos. Nusprendžiau, kad iš visų šitų šalių Islandija būtų įdomiausia. Tad trečiuosius savo studijų metus (2010–2011 akademiniai metai) praleidau Reikjavike, Islandijos universitete. Dabar manau, kad šie metai buvo itin svarbūs – tai buvo laikas, kai supratau, kad gyvenimas užsienyje – ne tik galimybė pažinti naują šalį, kalbą, kultūrą, bet ir būdas patirti, pažinti tokius dalykus, kokius gyvenant savo šalyje galbūt niekada nepavyktų. Gyventi užsienyje – tai išeiti iš savo „komforto zonos“, suprasti ir priimti, kad kiekvieną dieną gali nutikti kas nors netikėta, nepažinta. Be to, būdamas tarptautinėje bendruomenėje kartu pažįsti ne tik šalį, kurioje gyveni, bet ir susipažįsti su daug kitų kultūrų – priklausomai nuo to, iš kur yra atvykę tavo draugai. Tai yra labai įdomu ir praturtina begale žinių.   Keliauti į Kiniją – nemažas iššūkis. Azijos šalių, ypač Kinijos, kultūra yra labai savita. Kaip sekėsi ten studijuoti? Ar pavyko prisitaikyti, pamilti šią šalį, gal tapti jos dalimi? Papasakok plačiau:   apie pirmuosius įspūdžius... Kadangi prieš išvykdama į Kiniją ketverius metus studijavau šios šalies kultūrą, istoriją, papročius, turėjau įsivaizdavimą, ko galima tikėtis. Taip pat iš savo dėstytojų, kursiokų, kuriems pavyko išvykti į Kiniją studijų metu, arba kitų per studijas sutiktų žmonių buvau girdėjusi nemažai pasakojimų ir istorijų, todėl galėjau geriau įsivaizduoti kasdienį šalies gyvenimą. Bet kuriuo atveju, viena yra girdėti istorijas, kita yra tai patirti pačiam. Pirmieji metai buvo gana sunkūs įvairiomis prasmėmis, antrą kartą jau žinojau, kas manęs laukia. Žinoma, vykstant į tokią šalį – kad ir kiek bebūtum su ja susipažinęs – kultūrinis šokas yra neišvengiamas.   ...apie studijas... Pirmais metais Ningbo universitete buvau intensyvių kinų kalbos studijų studentė, kasdien turėjau po kelias kinų kalbos paskaitas su žmonėmis iš įvairiausių pasaulio šalių. Esu tikra, kad bet kurios svetimos kalbos geriausia mokytis esant toje šalyje, kai klasėje įgytas žinias galima iš karto panaudoti išėjus į gatvę, bendraujant su vietiniais. Tobulėjimas vyksta žaibišku greičiu. Didžioji dalis Kinijos universitetų turi kinų kalbos kursus – į šalį atvyksta labai daug užsieniečių iš įvairiausių šalių mokytis didžiausios pasaulio šalies kalbos. Antra mano kelionė į Kinija (po metų pertraukos) buvo į sostinę Pekiną. Čia kinų kalbos paskaitų jau praktiškai nebeturėjau, nes vykau į magistrantūros studijas, visi dalykai buvo susiję su tarptautinės politikos klausimais, žvelgiant į juos iš Kinijos perspektyvos. Buvo labai įdomu palyginti Danijoje rengiamos programos lygį su kinų. Kadangi tai nauja programa, buvo nemažai keblumų, tačiau bet kuriuo atveju – labai įdomu, gavau nemažai naujų žinių. ...kultūros ypatumus... Kinija – viena seniausių pasaulio civilizacijų, iki pramonės perversmo buvusi pranašesnė už Vakarų civilizaciją daugeliu aspektų. Tai – kitas pasaulis, su kitokiu pasaulio suvokimu, tad norint suprasti kinus, būtina pirmiausia atsikratyti eurocentristinio mąstymo ir pasiruošti suprasti, kad pasaulis gali būti suprantamas visiškai kitaip, nei esam įpratę. Manau, kad, norint pritapti arba bent suprasti, kodėl dalykai vyksta vienaip ar kitaip, būtina gilintis į kultūrinį pažinimą. Reikia žinoti, ką kinų kultūroje reiškia „veido“ konceptas, „sūniškasis nuolankumas“, kaip kinai mato save pasaulyje, ką jiems reiškė ir reiškia bendravimas su kitataučiais. Tai dažnai pareikalauja daug kantrybės ir geranoriškumo. Vienas mano draugas amerikietis prieš vykdamas į Kiniją buvo gavęs patarimą iš savo tetos, kuri pati buvo gyvenusi keletą metų šioje šalyje, – „ten būnant nemažai dalykų atrodys nesuvokiami, juokingi, kvaili ar stebinantys, bet tiesiog priimk viską taip, kaip yra, neprieštarauk. Nebandyk jų pakeisti, priimk dalykus tokius, kokie jie yra“. Ir tikrai, toks požiūris yra geriausias. Kinai yra labai draugiški ir smalsūs, jie patys tau uždavinės gausybę įvairiausių klausimų apie jiems tokį tolimą kraštą – Europą. Pavyzdžiui, pirkdamas turguje daržoves ar vaisius gali būti apibertas klausimų apie Europos valiutą, apie maistą, kada laikas kurti šeimą, ar Kinija, mano akimis, greitai vystosi ir panašiai. Tad skirtingos kultūros priėmimas yra abipusis – jiems mes esam tokie pat egzotiški, kaip mes matome juos.   ...studentų bendravimą su studentais, dėstytojais... Kaip jau minėjau, kinai apskritai yra labai draugiški. Bet apie studentų bendravimą gana sunku papasakoti, nes daugiausia bendraudavau su kitais užsieniečiais, atvykusiais mokytis į Kiniją. Pekine turėjau keletą kurso draugių kinių, jos visos labai norėjo padėti, parodyti savo šalį, kiek įmanoma gražesnę, įdomesnę, patrauklesnę. Manau, ir šiuo klausimu mes nuo jų ne tiek daug ir skiriamės.   ...kinų virtuvę, maistą... Kinų virtuvė yra nepaprastai turtinga. Juk Kinija – viena didžiausių pasaulio šalių, tad valgymo papročiai skiriasi keliaujant iš vieno šalies regiono į kitą. Žinoma, judėjimas, urbanizacija, migracija tai keičia – Pekine gali rasti visas Kinijos regionų virtuves, išbandyti Sichuanio, Kantono, Hunanio, ir kitų regionų maistą. Aišku, dėl nusistovėjusių stereotipų manęs dažnai vakariečiai klausia, ar teko valgyti šunienos, katienos ir pan. Tiesa ta, kad tai nėra toks masinis dalykas, kaip dažnai gali pasirodyti. Pavyzdžiui, ruošdamasi Olimpinėms žaidynėms 2008 metais Kinijos valdžia uždraudė šių gyvūnų mėsos pardavimą, gamybą maistui. Todėl Pekine nėra taip lengva ir rasti šunienos. Aišku, yra didelis turgus miesto centre, kur galima paragauti įvairiausios egzotikos – vabzdžių, skorpionų, gyvačių, vėžlių ir panašiai, bet tai yra labiau turistus viliojantis dalykas, o ne maistas, kurį kinai valgytų kasdien. Bet kuriuo atveju, priklauso nuo regiono, miesto, netgi miesto dalies – Kinijoje galima rasti įvairiausių ir keisčiausių dalykų, visgi čia gyvena didžiausias skaičius žmonių... Aš asmeniškai nesu linkusi į nuotykius virtuvėje, tad pati jokių keistenybių neragavau. Tačiau labai pamėgau Hunanio virtuvę, kuri man pasirodė itin išradinga ir įdomi – maistui vartojamos įvairios gėlės, žiedai ir panašūs dalykai, pavyzdžiui, labai populiarus yra savotiškas omletas su jazminais arba kumpis, įvyniotas į lelijų žiedus.   ...laisvalaikio praleidimą. Kaip ir visur, taip ir Kinijoje, jaunimas mėgsta bendrauti, pasilinksminti. Yra labai daug įvairiausių galimybių pramogauti, labai daug tiek kiniškų, tiek vakarietiškų barų, restoranų, klubų. Tačiau kinų jaunimas dėl milžiniškos konkurencijos patiria žymiai daugiau spaudimo nei mes, todėl jie labai daug mokosi, ypač mokykloje, nes žino, kad į universitetus pateks tik patys geriausieji, o tokio dydžio valstybėje geriausiųjų bus labai daug. Ir universitete yra panašiai – studentai keliasi anksti, eina į skaityklas, bibliotekas ir ten praleidžia labai daug laiko mokydamiesi. Norint gauti vietą bibliotekoje, ją reikia rezervuoti, nes biblioteka visuomet pilna studentų. Taip yra ir dėl to, kad visi studentai, nepaisant to, ar yra iš to paties miesto, ar ne, privalo gyventi studentų miestelyje esančiuose bendrabučiuose. Ir net nesvarbu, ar studentas ateina iš turtingos šeimos, ar ne – visi studentai gyvena mažučiuose šešiaviečiuose kambariuose (priklauso nuo universiteto, žinoma, gali būti ir mažiau, ir daugiau). Todėl norėdami pasiruošti paskaitoms studentai priversti ieškoti vietos, kur tai galėtų padaryti, nėra lengva dalintis kambarį dar su tokiu kiekiu žmonių.   Su kuo užsieniečiams siejama Lietuva? Ar svetimoje šalyje studentus užsieniečius lengvai priima? Papasakok apie savo studijų ir gyvenimo užsienyje didžiausius iššūkius ir nusivylimus. Manau, kad priėmimas labai priklauso nuo šalies ir nuo konkretaus asmens. Yra buvę visokiausių situacijų. Kinijoje, kur labai populiarus krepšinis, dažniausiai apie mūsų šalį (jeigu būdavo girdėję) būdavo girdėję būtent dėl krepšinio – prisimindavo Joną Kazlauską (kuris yra treniravęs Kinijos rinktinę), paminėdavo žymius Lietuvos krepšininkus. Vienas dėstytojas kinas Islandijoje buvo didelis krepšinio gerbėjas, jis visuomet paskaitos pradžioje klausdavo manęs, ar mačiau tokias ar tokias NBA rungtynes, aiškindamas gramatiką naudodavo pavyzdžius, susijusius su krepšiniu. Ispanijoje irgi dažnai susipažinimas su vietiniais ir savo tautybės paminėjimas pasibaigdavo pokalbiu apie Sabonį, Marčiulionį ir t.t. Bet nesakau, kad visi kinai yra girdėję apie Lietuvą. Tikrai, labai dažnai ir nežino, tuomet geriausia sakyti, kad esi iš Europos, pavardinti kaimynines šalis. Esu turėjusi ir blogos patirties Skandinavijos šalyse, ypač Islandijoje, kurioje prieš keletą metų siautė lietuvių mafija, dėl to vietiniams dažnai kildavo įtarimų. Bet kuriuo atveju,bent jau man nėra buvę, kad europiečiai nežinotų mūsų šalies. Žinoma, aš visuomet praktiškai bendravau arba su studentais, arba su išsilavinusiais žmonėmis, todėl tokie dalykai nenutikdavo. Pasitaiko, kad tarpusavyje supainioja Baltijos šalis ir jų sostines, bet tai yra normalu – ir dažnas iš mūsų suklystų kalbėdamas apie mažųjų Europos šalių sostines ar jų tikslią geografinę padėtį. Kalbant apie užsienio studentų priėmimą, tai manau, kad šiandieniniame globaliame pasaulyje tai nėra naujiena, ir vietiniai keblumų dėl to neturi. Bet kuriuo atveju, taip jau, deja, nutinka, kad dažniausiai atvykėliai gyvena ir bendrauja tarpusavy – visiems ta pati situacija, iššūkiai, keblumai, kultūriniai keistumai ir pan. Manau, tas yra normalu – vietiniai yra įnikę į savus gyvenimus, turi savo draugų, todėl atvykėliams yra lengviau susipažinti ir draugų susirasti tarp tokių pačių atvykėlių. Bet vis tiek visose šalyse atsirasdavo vietinių, noriai bandančių padėti, susidraugauti su užsieniečiais. Kalbant apie iššūkius, tai kiekvienoje šalyje iššūkiai yra šiek tiek kitokie. Jie taip pat labai priklauso nuo asmeninės patirties – ar jau esi gyvenęs užsienyje, ar ne. Pirmą kartą gyvenant užsienyje ištinka, kaip aš sakau, „lyginimo su namais“ sindromas. Tokie „pirmieji“ kiekviena pasitaikiusia proga sako: „o pas mus taip...“, „mes tai darom šitaip“ ir pan. Aišku, tokiu būdu ir vyksta kultūriniai mainai, kitų šalių pažinimas jose nebūnant. Apskritai, pradėti gyventi kitoje šalyje nėra lengva, reikia keleto mėnesių, kad apsiprastum – susirastum draugų, atrastum patinkantį maistą, pažintum miestą, susikurtum savo gyvenimą ten. Bent jau man pirmieji trys mėnesiai yra sunkiausi – kai atvykimo euforija išblėsta ir prasideda rutina, kuri yra kitokia, nei esi pripratusi. Kiekviena šalis turi savų aspektų ir iššūkių – turbūt man sunkiausia buvo prisitaikyti kultūriškai skirtingoje Kinijoje. Tačiau ir tarp Europos šalių yra skirtumų ar nutinka stebinančių dalykų. Pavyzdžiui, dabar Prancūzijoje vargina neįtikėtinas biurokratizmas, net įsigyti banko kortelę truko daugiau nei mėnesį.   Kuo studijos užsienyje buvo naudingos? Ką jos davė tau kaip specialistei? Kokios pagrindinės išmoktos pamokos ir atėję pamąstymai? Studijos užsienyje praturtina įvairiapusiškai. Visų pirma, yra galimybė susipažinti su kitokia metodika, kuri praturtina žinias, kritinį mąstymą, gebėjimą lyginti. Be jokios abejonės, tai gerina užsienio kalbos žinias, kas šiandien yra labai svarbu. Manau, kad galimybė pasimokyti užsienyje yra labai naudinga bet kurios srities specialistui, net jeigu asmuo savo ateitį mato gimtinėje. Pavyzdžiui, Islandijoje sinologijos studijas kuravęs dėstytojas yra gan žymus šios srities mokslininkas. Jis su mielu noru visai neseniai man parašė labai šiltą rekomendaciją, ir žinau, kad visuomet galiu į jį kreiptis, jeigu reikėtų patarimo ar pagalbos. Turėti tokio asmens rekomendaciją gali būti labai naudinga ateityje, ar ieškant darbo, ar priimant asmeninius karjeros sprendimus. Kita dėstytoja, danė, yra atsiuntusi doktorantūros studijų aprašus, kurie, jos nuomone, galėtų mane sudominti. Ji ir kita jos kolegė kinė labai skatina tęsti mokslus ir sako, kad be dvejonių parašytų rekomendacijas. Manau, jog visuomet reikia naudotis proga pasisemti skirtingų žinių, susipažinti su naujais žmonėmis, padirbėti su skirtingais specialistais. Dėl to ir dėl begalės kitų priežasčių sakau, kad jeigu tik yra drąsos, noro ir galimybės, tuomet reikia naudotis proga ir išvykti pasimokyti į užsienį.   Kokie pirmi žingsniai darbo rinkoje, pabaigus studijas? Kaip klostosi tavo profesinis kelias? Kol kas dar esu to kelio pradžioje, tad nesu labai linkusi daug apie tai kalbėti. Žinau, kad taip pat mėginsiu naudotis esamomis galimybėmis ir nebijoti rizikuoti. Niekada nežinai, kur tai gali nuvesti, ir kiekviena patirtis yra naudinga.   Ar Prancūziją jau esi pasiruošusi vadinti savo namais? O gal yra slapta svajonė sugrįžti į Lietuvą? Aš apskritai nieko nevadinu namais. Nuo mokyklos baigimo esu pakeitusi begalę gyvenamųjų vietų, iš viso gyvenusi šešiose šalyse. Tad esu įpratusi greitai prisitaikyti, žinau, ko man reikia, kad naujoje aplinkoje jausčiausi gerai. Kol kas Prancūzijoje man gera, bet svetingumas labai priklauso nuo žmonių, kuriuos sutinki. Kol kas sekėsi tiek darbe, tiek asmeninėje aplinkoje, jaučiuosi gerai ir laisvai. Esu įsitikinusi, kad – nesvarbu kokioje šalyje bebūtum – svarbiausia yra žmonės, kurie tave supa. Jei turi gerų draugų, žmones, su kuriais malonu, įdomu bendrauti, kurie tave priima, tai ir jautiesi puikiai. Dirbu tarptautinėje kompanijoje, kurioje dirba apie 200 žmonių iš praktiškai visų Europos Sąjungos šalių, bendra nuotaika ir jausena šioje daugiakultūrinėje aplinkoje yra laisva ir smagi. Dėl grįžimo į Lietuvą? Šio klausimo tiesiog sau nekeliu. Šiuo metu esu Prancūzijoje, o kur būsiu kitąmet, po penkių ar dešimties metų – net neįsivaizduoju. Mano gyvenimas pilnas nuolatinių pokyčių ir judėjimo iš vietos į vietą, todėl nuspėti kažką sunku. Juk prieš metus neturėjau net minties, kad įsikursiu Paryžiuje, o išėjo taip, kaip yra. Mano svajonės nėra susijusios su šalimis, turiu asmeninių siekių, ambicijų ir tikslų, o kur visa tai nuves – ateitis parodys.   Jeigu sugrįžtum į mokyklinius metus, ką pakeistum? Tikrai nieko nekeisčiau. Kiekviena patirtis – nesvarbu, smagi ar nemaloni – praturtina. Manau, kad tai, kas nutiko vakar, padaro tave tuo, kas esi šiandien. Kiekviena patirtis augina, reikia tik mokėti priimti pamokas. Tikiu, kad reikia daryti tai, ką norisi. Jei kyla abejonių priimant sprendimą, galvoju, ar gali būti, kad ateityje kada nors galvosiu: kažin, kaip būtų buvę, jeigu... Kol kas tokių dvejonių nekyla, nes stengiuosi pasinaudoti gyvenimo suteikiamomis galimybėmis.   Papasakok trumpai apie savo šeimą, pomėgius, laisvalaikį. Mano mama yra logopedė, dirbanti PPT (Prienų pedagoginėje pschologinėje tarnyboje). Tėtis – inžinierius, šiuo metu dirbantis UAB „Prienų vandenys“ mechaniku. Turiu vyresniąją seserį, kuri gyvena Vilniuje, yra teisininkė. Man patinka mokytis kalbų, kasdien skiriu laiko vienos ar kitos kalbos mokymuisi. Taip pat domiuosi tarptautine politika ir tarptautine ekonomika, stengiuosi skaityti mokslinius straipsnius, gilinti žinias šiose srityse. Nevengiu pažiūrėti serialų, filmų, skaitau knygas.   Kokie tolimesni planai ir kokius tikslus bei uždavinius sau keli? Labai sunku pasakyti. Kol kas džiaugiuosi grįžusi į Europą, noriu pailsėti nuo studijų, įgyti šiokios tokios praktikos ir tikiu, kad pamažu bus aiškiau, ką norėčiau daryti. Neatmetu idėjos studijuoti doktorantūroje, tačiau pirmiausia norėčiau gerai žinoti, ką konkrečiai norėčiau studijuoti, kurioje šalyje. Ir dėl karjeros krypties nesu tikra – mane traukia vystymosi klausimai, turbūt norėčiau padirbėti žmogaus teisių, ypač moterų teisių srityje, kokioje nors nevalstybinėje organizacijoje, tačiau šiuo metu gyvenimas atvedė į Prancūziją ir džiaugiuosi gaudama praktikos klientų aptarnavimo srityje. Neturiu aiškių vizijų ir planų, manau, kad pats gyvenimas dažnai pasiūlo įvairias galimybes ir kažkur pamažu nuveda.   Ar turi gyvenimo credo? Neturiu. Tiesiog stengiuosi matyti galimybes ir jomis pasinaudoti. Kai reikia priimti sprendimą, dažnai vadovaujuosi vidiniu balsu arba stengiuosi pamatyti, ar po keleto metų, atsisukusi atgal, negalvosiu: „o kas, jeigu?..“, „kaip būtų, jeigu?..“, „kažin, kaip viskas būtų susiklostę?..“. Manau, kad yra geriau gailėtis to, ko nepadarei, o ne to, ką padarei.   Ką galėtum patarti ar ko palinkėti būsimiems studentams, bebaigiantiems mokyklas – ir tiems, kurie ruošiasi studijuoti užsienyje, ir tiems, kurie dar yra svarstymo kelyje? Pirmiausia baigiantiems mokyklą norėčiau pasakyti, kad nieko tokio yra nežinoti, ką nori daryti, ką nori studijuoti, nežinoti, ar apskritai nori studijuoti. Didžioji dalis ir vyresnių žmonių nežino, ir niekada nėra vėlu sužinoti. Todėl nesisielokite, jei ir nepavyks kokio egzamino išsilaikyti taip, kaip norėta. Yra daug skirtingų kelių. Nereikia visko smulkiai planuoti, juk sakoma, „mes planuojame, o Dievas juokiasi“. Nebijokit svajoti, bet ir nereikia nerimauti, jeigu yra sunku žinoti kažką konkrečiai. Esate dar labai jauni, o galimybių gyvenimas visuomet pasiūlo. Manau, kad studijos užsienyje praplečia akiratį, tačiau tai nereiškia, kad mokantis Lietuvoje akiratis neprasiplės. Esu už tai, kad jauni žmonės įgytų kuo įvairesnės patirties ir nebijotų išeiti iš savo „saugos zonos“, tačiau manau, kad ir Lietuvoje yra puikių programų, viskas priklauso nuo motyvacijos, norų, gebėjimų.   Ačiū. Tegul tavo karjeros kelyje visos kliūtys būna įveikiamos.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close