Savuosius turime branginti, vertinti ir prisiminti
Šiemet kovo 10-ąją poetui Justinui Marcinkevičiui būtų sukakę 85-eri. Norėdama pagerbti iškilaus mūsų kraštiečio atminimą, Prienų rajono savivaldybės taryba 2015-uosius metus paskelbė poeto Justino Marcinkevičiaus metais. Visus metus vyko įvairios parodos, tradiciniai poezijos skaitymai poeto tėviškėje, literatūrinės kompozicijos, poezijos ir dainų vakarai. Atsiliepė mokyklos, darželiai, bibliotekos, muziejai, kultūros įstaigos, nevyriausybinės organizacijos. Didžiausią atsakomybę inicijuodama ir organizuodama jubiliejinių metų renginius prisiėmė jo vardo biblioteka, lapkričio 27 d. juos vainikavusi konferencija „Laiko negali pasirinkti“.
Prienų kultūros ir laisvalaikio centre susirinkusius baigiamojo renginio dalyvius pasitiko bibliotekininkų parengta kilnojamoji paroda „Justinas Marcinkevičius. Nuo ištakų iki šiandienos“, kurioje eksponuojama niekur nepublikuota, autentiška dokumentinė ir archyvinė medžiaga, surinkta įgyvendinus projektus „Prie Tėviškės vartų“ (2012 m.) ir „Tuo keliu aš pareinu“ (2013 m.).
Konferencija sulaukė ypatingai didelio prieniečių ir svečių iš įvairių Lietuvos miestų susidomėjimo. Kaip ir kiekvienas Prienų krašte vykęs ir vykstantis renginys, skirtas poetui Justinui Marcinkevičiui. Ir tai suprantama, juk ši žemė – Justino Marcinkevičiaus žemė. Tai dar labiau įpareigoja, nes, kaip sakė konferencijoje pranešimą skaičiusi dviejų monografinių knygų apie Justiną Marcinkevičių autorė, akad. prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė, „Prienai ir Prienų kraštas duoda aukštą toną. Būtų gerai, kad Lietuva jį išgirstų, suprastų, kad savuosius mes turime branginti, mylėti, stengtis suprasti, vertinti, prisiminti“.
Prienų rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algis Marcinkevičius, sveikindamas konferencijos dalyvius, pabrėžė, kad Justinas Marcinkevičius yra nuveikęs tiek, jog apie jį reikėtų kalbėti aukštesniu lygmeniu negu Prienai, Lietuva. Ta garbė ir atsakomybė teko Prienams. Ir, be abejo, Justino Marcinkevičiaus viešajai bibliotekai, kuri ne tik pavadinta jo vardu, bet ir priglaudė po savo stogu poeto asmeninę biblioteką. Bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė, dėkodama konferencijos dalyviams, pranešėjams, rėmėjams, partneriams, bibliotekos kolektyvui ir visiems geros valios žmonėms, vienaip ar kitaip prisidėjusiems, kad baigiamasis renginys įvyktų, linkėjo nuoširdaus ir atviro pasibuvimo Justino Marcinkevičiaus žemėje, kartu su jo žmonėmis.
Maloniu siurprizu tapo ranka rašytas laiškas nuo visos Lietuvos menininkų, jo ištrauką paskaitė mokytoja Vytautė Kurtovienė. Menininkai sveikino konferencijos dalyvius, vedėjus ir klausytojus, sukviestus gražiam, kilniam ir prasmingam poeto Justino Marcinkevičiaus kelionės po savąją gimtinę – Prienų kraštą žingsniui, džiaugėsi ir linkėjo turiningo darbo, gilių įžvalgų ir gražaus bendravimo. Jie rašė savo širdimi būsią kartu, o tuo metu, kai bus kalbama apie didžiausią mūsų tautos Asmenybę, Poeto amžinojo poilsio būste – ant Jo kapo – degs žvakelė, bylojanti apie širdžių šilumą Jam, ir kaip gyvos atminties ženklas žydės gėlė…
Konferencijoje taip pat dalyvavo poeto dukra Jurga Marcinkevičiūtė, brolis Romas Kazimieras Marcinkevičius, sesuo Dalia Beniulienė, poeto draugai rašytojai Vytautas Bubnys ir Elena Kurklietytė, Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė, klasės draugai Gražina Starkauskaitė-Kavaliauskienė, Anarsija Mikalauskaitė-Adamonienė, Jonas Vyšniauskas.
Pasveikinti konferencijos dalyvius atvyko Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Palionis, Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas. Dėkodamas visiems „tautos poeto“ atminties saugotojams Seimo narys A. Palionis sakė: „…Šiandien galiu džiaugtis ir didžiuotis, kad esu Justino Marcinkevičiaus žemės žmogus. Padėkoti už tai, kad esu kviečiamas į Justino Marcinkevičiaus tėviškę Važatkiemyje ne tik prisiminti poetą, bet ir prisidėti darbais, kurti prisiminimo muziejų. Turiu savotišką tradiciją – savo įsipareigojimą Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir Liepos 31-osios proga aplankyti poeto amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse ir uždegti prisiminimo žvakutę nuo visų Prienų ir Birštono krašto žmonių, padėkoti gerbiamam poetui Justinui Marcinkevičiui už prometėjišką žodžio šviesą Lietuvai, už meilę mums“…
Apie tai, kas ir kaip plėtė poeto galimybių ribas, kalbėjo literatūros kritikas, knygos „Justinas Marcinkevičius“ autorius Valentinas Sventickas, vieno eilėraščio taku vedžiojo doc. dr. Marijus Šidlauskas, įžvalgomis apie Justino Marcinkevičiaus dramaturgijos ir teatro poveikį visuomenei pasidalino prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė. Pranešimą „Kas laimėjo „Grybų karą“, arba Justino Marcinkevičiaus kūrybos vaikams ypatumai“ skaitė rašytoja Gintarė Adomaitytė.
Prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas kalbėjo apie inteligentijos vaidmenį pilietinės visuomenės formavimo procese ir apie poeto Justino Marcinkevičiaus sugrįžimą po 20-ies metų tam tikra prasme buvimo viešojo gyvenimo šešėlyje. „Apie jo kūrybą verda karštos aistros, o tai yra aiškus ženklas, kad jis grįžta ne šiaip, o kad pratęstų anksčiau vykdytą misiją, kurią vykdė dar būdamas tarp gyvųjų. Savo kūryba jis visada liudijo ir toliau liudija tautos ir valstybės politinę ir istorinę būtį“, – pabrėžė prof. V. Radžvilas, pamėginęs paieškoti gelminių priežasčių, kodėl poeto Justino Marcinkevičiaus sugrįžimas džiugina toli gražu ne visus.
Apie Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos indėlį į Justino Marcinkevičiaus asmeninės bibliotekos išsaugojimą bei poeto asmeninės bibliotekos kelionę į Prienų viešąją biblioteką mintimis pasidalijo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotoja Ana Venclovienė. Rengiant pranešimą jai talkino kolegė Dovilė Raginytė. Poetas Rimvydas Stankevičius pabandė atsakyti į tai, kas bendro yra tarp jo, kaip jaunosios kartos poeto, ir poeto Justino Marcinkevičiaus.
„Kartu su Nemunu. Kartu su Prienų krašto žeme“ (Justinas Marcinkevičius) – toks buvo laikraščio „Gyvenimas“ redaktorės Ramutės Šimukauskaitės pasisakymo pavadinimas. Ji kalbėjo apie Justino Marcinkevičiaus reikšmę savo kraštui ir jo žmonėms, pasidalino prisiminimais, išlikusiais po gyvo bendravimo su poetu, papasakojo apie reikšmingus Prienų kraštui poeto darbus. Sugrįžtant prie minties apie poeto sugrįžimą, plojimais buvo palydėti pranešėjos žodžiai: „…kad Justinas Marcinkevičius iš mūsų ir nebuvo niekur išėjęs“.
Kad poetas nebuvo išėjęs ir tebegyvena ne tik daugumos širdyse, viešojoje bibliotekoje, kur buvo pasitiktos ir aptartos visos jo naujosios knygos, bet ir „Žiburio“ gimnazijoje, kurioje mokėsi, kurios atminimą siekė įamžinti, savo kalboje pagrindė ir gimnazijos mokytoja ekspertė Lina Malinauskienė.
Kad jis nebuvo niekur išėjęs, byloja ir mokslinėmis įžvalgomis nuspalvinti pranešimai, kurie, pasak laikraščio „Gyvenimas“ redaktorės Ramutės Šimukauskaitės, verti atskiro leidinio, ir Prienų rajono valdžios pozicija. Konferencijos metu rajono meras Alvydas Vaicekauskas pasiūlė mintį ir linkėjo visiems susivienyti, kad Prienuose būtų pastatytas paminklas poetui Justinui Marcinkevičiui.
Jubiliejinius poeto Justino Marcinkevičiaus metus vainikavusi konferencija – tarsi šviesos brydė širdyje, akimirkos stabtelėjimas apmąstymų kelyje. Tik ne sprendimų. Tie, kurie organizavo metų renginius, kurie gyveno ir tebegyvena su poetu Justinu Marcinkevičium, yra seniai apsisprendę. Juk, kaip sakė viena iš konferencijos vedėjų mokytoja V. Kurtovienė, dažnai Prienuose galima girdėti apie poetą Justiną Marcinkevičių sakant „Mūsų poetas“. Ir ypač dabar, kai dėl laiko, gyvento rūsčioje epochoje, jam šiandien tenka nebyliai grumtis su kitokiu jo asmenybės ir kūrybos vertinimu, kurį jo skleidėjai vadina neva drąsesne nuomone. Konferencijoje prof. V. Daujotytė pabrėžė: „Nei poeto, nei mūsų laikas nėra pasirenkamas, nėra pasirinktas. Tas kelias visada yra pilnas kolizijų, konfliktų, apskritai kaip vieną kartą ištarta Justino Marcinkevičiaus, „…nei buvo, nei yra, nei bus laiko, kuris būtų žmonėms lengvas“. Ir dėl to reikia būti tik dar stipresniems atstovėti ir ginti tas tautos vertybes, kurias kaip testamentą paliko poetas Justinas Marcinkevičius: istoriją, „į kurią atsiremiam“, kalbą, „kuria kalbam ir kuria didžiuojamės“, žmogų, „kuris žiūri į mus, reikalauja teisybės ir teisingumo“; gamtą, „kurioj esam, yra mūsų, bet mes esame jos“.
