home Šviesos šaukliai Gruodžio 1-ąją dieną minėsime kraštiečio, LR Seimo nario, Birštono Garbės piliečio Juozo Palionio 65-ąsias gimimo metines

Gruodžio 1-ąją dieną minėsime kraštiečio, LR Seimo nario, Birštono Garbės piliečio Juozo Palionio 65-ąsias gimimo metines

Kur Žmogaus ir Nemuno kelias...

pal_nem

Gyvenimas prie upės, šalia upės ir gyvenimas drauge su juo – jėgos, didybės, grožio ir nerimstančios ieškojimų tėkmės simboliu – Nemunu. Kas toji neaprėpiamoji, neišmatuojamoji mėlyna didybė, užvaldžiusi Žmogų nuo pat gimimo? Gamta sukūrė savąjį dėsnį ir Žmogus beatodairiškai įsiliejo į ieškojimus, į tolumas, į savo lūkesčius ir ateitį...

Valiūkiškas provincialus svajotojas , basakojis meškeriotojas iš Šaltinėnų kaimo nuo pirmųjų savo žingsnių gimtinės žeme augino savyje Nemuną. Upė gyveno ne vien po jo gimtųjų namų langais. Ji augino Žmoguje gyvenimo dėsnius, padėjo atrasti didelį paprastą kelią. Juo ėjo minios žmonių. Gal todėl, kad kelias buvo ilgas, duobėtas ir akmenuotas, ne visi panoro eiti juo iki galo. Patiems atkakliausiems, ištvermingiausiems ir stipriausiems, kaip taisyklė, sekasi labiausiai. Sėkmės kaina jau lieka nesvarbi. Svarbiausia, pats ėjimas, kaip upės tekėjimas. Kuo daugiau upės kelyje kliūčių, tuo jos tėkmė galingesnė. Ir Žmogus – Nemunas išsiliejo į platumas. Ėjo su žmonių džiaugsmais, klupo su nesėkmėmis, augo su viltimis ir svajonėmis. Nebeužtvenksi upės bėgimo, teisingo ir tiesaus Žmogaus ėjimo... Jis skuba per pavasarių lūkesčius, per duona ir medum kvepiančias vasaras, per šaltas rudenio rasas ražienose ir lediniuose žiemos pirštuose sustingusį Nemuno kelią.

Šiandien pėdas tame Dideliame kely palieka mūsų atmintis. Ji kalba už vakar, už šiandien ir už rytoj. Ji gyva.

----------------------------------------------------------------------------------------

Nemuno ir knygos žmogus

 Gyvenimas – šulinio svirtis,

Girgžda semiant be saiko.

O gal jis – upė? Kurioje irtis

Reikia, kol irklai atlaiko…

Juozas Palionis

 Birštono savivaldybės garbės pilietis Juozas Palionis visą savo gyvenimą išliko Nemuno krašto žmogumi – tarsi niekur iš jo ir nebuvo išėjęs. Jausdamas pagarbą ir dėkingumą jį išauginusiai žemei ir jos žmonėms skubėdavo padėti, ištikus bėdai, rūpinosi krašto šviesuolių pagerbimu ir jų atminimo išsaugojimu.

Juozas Palionis buvo knygos žmogus. Ne tik pats rašė jo iniciatyva, pastangomis ir lėšomis išleista apie dvidešimt kraštiečių knygų.

Mokydamasis Birštono vidurinėje mokykloje, Juozas Palionis lankydavosi kurorto viešojoje bibliotekoje, knygų namų neaplenkdavo ir tapęs Seimo nariu, dažniausiai – su dovanomis. 2007-jų gruody, dovanodamas pirmąją „Prienų krašto šviesuolių“ knygą, J. Palionis apgailestavo, kad liko neaprašytos „jo“ bibliotekininkės: šviesaus atminimo Stasė Kašelionytė, Anelė Aleksonytė, Marcelė Jonuškienė – moterys, padėjusios pamatus Birštono viešajai bibliotekai ir išugdžiusios šviesių žmonių – ne tik skaitančių, bet ir rašančių, leidžiančių knygas. Seimo narys suprato ir vertino knygos keliu vedusių Birštono bibliotekos moterų darbo svarbą, jautė joms dėkingumą ir skolą, kad liko nepakankamai įvertintos ir pagerbtos. Esu tikra, jis pasidžiaugtų, kad kalbėdama apie knygos žmogų, tai primenu.

2013-aisiais kurorto viešosios bibliotekos interneto svetainėje greta kitų žymių Birštono krašto žmonių Juozui Palioniui parengta virtuali lentyna, publikuojami jo eilėraščiai apie Birštoną. Tebūna tai pagarbos, atminimo ir dėkingumo ženklas šviesiam Nemuno krašto žmogui už išleistas knygas ir širdies šilumą, už nuolatinį rūpestį gimtuoju kraštu ir jo žmonėmis, už mokėjimą nuoširdžiai pasidžiaugti kitų gyvenimais ir kitų darbais. Gražus tas žiūrėjimas su meile – į upę, į laiką, į tuos, kurie šalia.

Ir išėję, ir išėjusiųjų nepamiršę – visi sugrįžtame prie Nemuno.

KL176

Genovaitė Mačiūtė Birštono viešosios bibliotekos bibliografė

 

Ugnies nešėjų laimintojas

 Vis dar tebenešioju savyje Seimo nario gerb.Juozo Palionio žodžius, giliai atmintin įstrigusius : „Rašyk, Dalyte, savo prisiminimus, - aš padėsiu išleisti“. Kodėl mano prisiminimai gerb. Juozui taip rūpėjo? Mudu siejo bendra skaudi patirtis. Tremtis Sibire, Tomsko srityje iš manęs ir mano artimiausių žmonių: mamos, tėtės, sesers ir brolio atėmė šešerius ilgus ir labai sunkius gyvenimo metus. Seimo nario Juozo Palionio tėveliui Vytautui taip pat teko ragauti aitrios tremtinio duonos. Ši visai lietuvių tautai skaudi praeitis mudviejų draugystei padėjo labai stiprius pamatus. Seimo narys Juozas Palionis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Prienų skyriui ir jo žmonėms skyrė daug dėmesio, išskirtinės pagarbos ir finansinės paramos. Dalyvavo visuose ataskaitiniuose Prienų skyriaus susirinkimuose Prienų „Ąžuolo“ progimnazijoje. Susirinkimų metu stengdavosi pabendrauti su kiekvienu žmogumi, nepamiršdavo palinkėti sveikatos, pasidomėdavo, kaip gyvena gerb.Antanas Lukša ir visuomet atsiklausdavo, kaip ir kuo galėtų prisidėti prie skyriaus veiklos.

Seimo narys Juozas Palionis buvo, kaip aš jį pati pavadinau, ugnies nešėjų laimintojas. Jis nepraleido nei vienos tradicinės ugnies nešėjų palydų ceremonijos į Ariogalą, kurią organizuoju kasmet, rugpjūčio pirmą šeštadienį.

Labai džiaugiuosi, kad Veiverių kraštas turi Skausmo kalnelį. Nepavargstu minti takelio į šią vietą, ją tvarkyti ir gražinti. Čia visuomet prisimenu, kad visų pirma už šį kalnelį turime būti dėkingi nepavargusiam Juozo Palionio dosnumui dalintis, teikti finansinę paramą. Žinojau, kad labai daug žmonių kreipiasi į mūsų Seimo narį finansinės paramos, todėl prašyti visuomet nebuvo lengva. Tačiau gerb. Juozas Palionis mane visuomet mokėdavo „ištraukti“ iš šios nepatogios situacijos. Jis kažkaip paprastai žiūrėdavo į tokius svarbius dalykus, niekuomet nesureikšmindavo pagalbos kitiems, nemėgdavo tuo puikuotis. Padėdamas, paremdamas finansiškai jis nuolat kartodavo: „Bendraukime, dalinkimės. Kiek galėsiu, tiek padėsiu“. Dažnai save pagaunu galvojant, kad šiandien man labai trūksta to paprastai nuoširdaus pokalbio, patarimo, kurio mūsų Seimo narys gerb. Juozas Palionis negailėjo nei vienam savo krašto žmogui.

Sveikina-Dalia-Raslaviciene

 Su Pagarba Gerbiamojo kraštiečio atminimui - LPKTS Prienų skyriaus pirmininkė Dalytė Raslavičienė

 

 „Kai su žmonėmis einu, tai ir dėl visų gyvenu.“  Juozas Palionis

 „Laimingi tie, kurie nežino rytoj už posūkio kas bus..“( J.Palionis) Filosofiniai apmąstymai, teiginys, o gal klausimas? Skaitydami prieš ketverius metus tragiškomis aplinkybėmis Anapilin iškeliavusio LR Seimo nario Juozo Palionio eilės kiekvienas sau atrandame vis kitokį lyrinį herojų, kitaip suprantame, gal būt, kitaip ir vertiname paties kūrėjo palikimą. Cituodami savo kraštietį Poetą Justiną Marcinkevičių, jaučiamės stiprūs, dvasingi, pakylėti. Tą patį norėčiau pasakyti ir apie Juozo Palionio kūrybą. Jo poezijos žodžiu gali remtis, gali pasimokyti iš gyvenimo subtilybių. Juozo Palionio poezija – tai įžvalgos, nerimstantys ieškojimai, lūkesčiai, tolumos, žmogaus skverbimąsis į priekį, į ateitį, net ir į nežinią...

„Gyvent prasmingai – ne taip maža.“ Šios poeto eilutės apibūdino ir paties Juozo Palionio gyvenimo credo. Kiekviena diena nugyventa prasmingai. Jo turtingas kūrybinis palikimas šiandien orientuotas ne vien į paties Juozo Palionio kūrybą. Jis aprėpia visą jo, kaip Seimo nario , globotą Prienų ir Birštono kraštą. Būtent šio dvasingo, toli į priekį žvelgusio žmogaus mintyse gimė idėja surinkti ir sudėti į knygos puslapius visus savo krašto „deimančiukus“ – paprastus ir žymius, talentingus ir labai darbščius žmones. Enciklopedinio leidinio „Žmonės ir darbai“( finansuojamo JPLP fondo, kuriam atstovauja Seimo nario šeimos nariai) misija vykdoma ir po gerb. Juozo Palionio netekties. Išleistas antrasis knygos tomas, renkama medžiaga trečiajam leidiniui.

„Kasdien yra daugiau nei būti. Tai gyventi:/ Pakilti virš savęs, virš „man ir mano naudai.“/ Kasdien yra daugiau nei gauti./ Tai – duoti švelnumą, šilumą, pagalbą, meilę,/ Kasdien yra daugiau , bet tai nelengva...“ Šios gerb. Juozo Palionio mintys, pateiktos „Gyvenimo“ laikraštyje Tarptautinę žmogaus teisių dieną man priminė žymaus Lietuvos filosofo Antano Maceinos sentenciją: „Žemėje išsilaikyti yra pagrindinė kiekvieno teisė, o padėti kitam išsilaikyti yra pagrindinė kiekvieno pareiga.“ Aš įsitikinęs, jog tas „nelengva“ ne apsunkino, o džiugino ne tik autoriaus sielą. Tai patvirtino dar vieną Juozo Palionio mintį: „Nepamirškite artimo, nes padėti žmogui yra didelis džiaugsmas“. Iš tikrųjų, pakilti „virš savęs, virš „man ir mano naudai“ galėjo tik dvasingas žmogus. Todėl duoti švelnumą, šilumą, pagalbą ir meilę – jam buvo daugiau nei gauti.

Įsiminė vienos priešrinkiminės kampanijos atvejis Užuguosčio parduotuvėje. Daug kandidatų į Seimą varstė tos pačios parduotuvės duris, kalbino žmones, dalino lankstinukus. Kažkas kažko paklausdavo, trumpai apsikeisdavo keliais sakiniais ir tiek. Kai parduotuvėje pasirodė Juozas Palionis, - oficialus bendravimas, nejauki įtampa kažkur pradingo, pokalbis tapo gyvas, šiltas, atsirado šypsenos, linksmi pajuokavimai. Tą patį galiu pasakyti ir apie renginius, kuriuose dalyvavau ir aš pats. Kai juose dalyvaudavo Seimo narys Juozas Palionis – dingdavo bet koks oficialumas. Šis žmogus savo buvimu įnešdavo betarpišką, paprastą bendravimą, kuriuo spinduliuodavo paties žmogaus vidus.

A.Maceina tvirtina: „...paprastas buvimas žmogaus netenkina, vertybė yra ne pats buvimas, o jo turinys – kam ir kodėl jis yra. Žmogaus buvimo paslaptis glūdi ne tame, kad gyvena, bet kam gyvena.“ Manau, kad Juozas Palionis kaip tik ir buvo tas žmogus, kuris paprastam buvime neišsiteko, tuo nesitenkino. Taip atrodo man.

„ Pamenate pasakas, gerąsias, lietuviškas. Iš kažkur atsiranda senukas – elgeta. Jis pataria, padeda. Ar jums niekad nekilo klausimas, kodėl ne puošnus ponas, o kuklus žmogus? Čia ir yra visa esmė. Kas supranta gyvenimo prasmę, tas žino, kad viską lemia ne tai, kas blizga ir brangu, o tik žmoniškumas.“ Paprastas, o sykiu ir išmintingas suvokimas lėmė Juozui Palioniui būti ir pasilikti žmonių lyderiu, autoritetu , pagarbos verta asmenybe, Nemuno krašto Garbės piliečiu. Sektinas pavyzdys į kurį verta lygiuotis, iš ko vertėtų pasimokyti ne vien eiliniam piliečiui.

Kruvelis

Antanas Krūvelis

    Tu apie tai rašei... To slenksčio dar neperžengė mirtis, Jis gyvas mūs prisiminimuos. Ir amžinybės paslaptis – Įkainotas širdim jo palikimas.   Padangė žydi žvaigždėmis, O žemėj vakarinės bylos. Mieloji, tu neverki, aš girdžiu. Geriau paklausyk beržynėlių tylos.   Sugrįžta žodžiai jo kvapiais pušų šilojais, Kai skamba eilės vakarais tyliais, šiltais... Atminimu upelis gyvastį alsuoja Tarp gimto kaimo žiburių šviesių.   Tegul sau dūsauja melsvi šilojai, Ir nesiliauja lyti lūkesčių lietus. Darbai pradėti. Tavo siekiai ir toliau gyvuos. Jie vaikuose atgyja.   Dukra ateina ir atsineša duoną Iš tos šalies, kur ją dar kepa. Sūnus ateina ir atsineša medų Iš avilių, kurie liepomis kvepia... NUOT1966  Ona Valerija Grybauskienė    

Į žmogų žiūrėjęs iš arti

Kai norisi kalbėti apie šiltus ir gražius dalykus, būtinai prisimeni vaikystę. Nors vaikystėje pati gražiausia buvo gal tik pati svajonė. Ji kartais pildydavosi. Todėl ir įstrigdavo atmintin visam gyvenimui. Mažos vaikystės svajonės šiandien prilygsta didelei išminčiai. Vaikas būdamas aš labai norėjau, kad mano tėvui parduotuvėje nuo svarbiausių šeimai pirkinių: druskos, degtukų, duonos, - atliktų bent kelios kapeikos, už kurias jis man nupirktų didelę mažo vaiko svajonę – keletą meduolių. Laimei, tądien tėvo pinigų užteko trims meduoliams. Kokių ketverių metų pyplys dar ir to gardėsio pavadinimo nežinojau, bet kaip labai norėjau jo paragauti atsimenu dar ir šiandien. Paragavau. Ir savo tėvui su didele pagarba iki dabar esu dėkingas už pačią paprasčiausią gyvenimo pamoką.

Šį epizodą iš savo gyvenimo pasirinkau neatsitiktinai. Tokios paprastos gyvenimiškos situacijos mus moko išminties. Turėjo praeiti ne vieneri mano pažinties su LR Seimo nariu Juozu Palioniu metai, kai tos pačios išminties aš mokiausi iš gerb. Juozo būdamas suaugusiu žmogumi. Kokią gyvenimo mokyklą turėjo praeiti žmogus, kad savo atviru ėjimu į liaudį užsitarnautų pagarbą ir didžiulį pasitikėjimą? Ne vienai dienai ir ne trumpam laikui. Ta pati liaudies išmintis sako, kad pasitikėjimas ir už pinigus brangesnis.

 Kai gyvenimas suvedė mane su Seimo nariu Juozu Palioniu, iš pirmo mudviejų pokalbio supratau, kad šio neeilinio žmogaus stiprybė ir ginklas – paprastumas. Jo, šito žmogiškojo paprastumo dėka tapome ištikimais bendražygiais, bičiuliais, draugais. Juozo gebėjimas bendrauti su eiliniais kaimo žmonėmis, jo noras užeiti į kiekvieną kaimo trobą, išklausyti kiekvieno žmogaus ir neatstumti nei vieno prašančio, negalėjo likti nepastebėtas. Mūsų, Prienų ir Birštono krašte, Seimo nariui Juozui Palioniui taiklesnio įvertinimo kaip liaudies pastebėtas ir jos iškeltas aš nerandu. Tai ne šiaip frazė, tai labai taiklus ir tikslus Juozo didelio ir atsakingo darbo įvertinimas. Prieš priimdamas bet kokį sprendimą Seime, Juozas Palionis tiesiog privalėjo pažiūrėti savo rinkėjui į akis, išgirsti jo nuomonę. Mūsų kraštiečiui Seimo nariui Juozui tris kadencijas LR Seime rūpėjome mes visi ir kiekvienas atskirai. Svetimas bėdas ir skriaudas jis priimdavo, tarsi savas. Todėl prašytojų nestigo. Ne sykį esu klausęs Juozo, kodėl, iš kur ta tokia stipri motyvacija stengtis padėti kiekvienam, bendrauti, būti su žmonėmis, aukojant savo brangų laiką. Atsakymą išgirsdavau vieną ir tą patį : „Mokėk pasidalinti. Padėti žmogui yra didelis džiaugsmas.“

Supratimas dėl kito žmogaus vienokio, ar kitokio elgesio, ateina ne iš karto. Gal tik tuomet, kai susiduri su nevienadiene išmintimi, kuri padeda suvokti, kaip atsirinkti gyvenimo detales ir jas susidėlioti į kiekvienos dienos lentynėles pagal svarbą. Tada žmogaus paprastumas priverčia ūgtelėti ir šalia esantįjį, suvokti didelę mažą tiesą, kad visi mes, anot gerbiamo kraštiečio Juozo Palionio, iš liaudies. Todėl, manau, ta paprasta liaudis jį labiausiai ir suprato, gerbė už atvirumą ir dėmesį. Daug kartų esu stebėjęs, kaip šiltai buvo sutinkamas Juozas Palionis sodybose ir koks laimingas būdavo jis pats , sujaudintas kraštiečių svetingumu ir nuoširdžiu bendravimu. Dažnas kraštietis Seimo narį Juozą įvardindavo tyros dūšios žmogumi.

Surasti takelį į kiekvieną sodybą, atrasti tam tinkamą laiką, parodyti dėmesį ligotam ,atstumtam ir nuskriaustam, laiku ištiesti pagalbos ranką, būti paprastu ir savu tarp visų savo krašto žmonių – buvo pati stipriausia Juozo Palionio – stratego pozicija. Šiam Žmogui buvo didelė garbė pavadinti save visų mūsų Juozu.

Mano draugas ir kraštietis, politikas ir lyrikas, nepaprastai darbštus Žmogus labiausiai šioje žemėje vertino šeimą. Tą šeimą, kurioje gimė ir augo, tą šeimą, kurią sukūrė drauge su žmona Julija ir tą šeimą, kurios nariais buvome visi jo labai mylimi Prienų ir Birštono krašto žmonės. Tai, be abejonės , liudija neginčijamą tiesą – Žmogaus pėdos ne tik savajame krašte, bet ir Lietuvos žemėje - gilios.

Dėkingas esu likimui, už suteiktą man galimybę pažinti didžią asmenybę Juozą Palionį ir už tai, kad jo šeimos dėka pažintis gyva ir šiandieną.

STB_1020

  Su Pagarba, Vaclovas Charašauskas

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close