Bandymas prakalbinti krašto istoriją. Praeitis ir dabartis vienos dienos kelionėje (I)

Kiekvieną antradienį prigludę prie televizorių žiūrime LRT laidą apie nacionalinę ekspediciją Nemunu per Lietuvą. Žavimės mokslų profesionalų, profesorių išsamiomis istorijos, etnologijos, tautosakos, gamtos mokslų naujomis įžvalgomis, ekspedicijos dalyvių humoro jausmu, o svarbiausia, Lietuvos muziejininkų gražiai, su išmone atliktais namų darbais – supažindinimu su krašto istorijos ir kultūros paveldu. Būtent šiame kontekste kyla daugybė problemų ir susirūpinimo dėl krašto istorinio paveldo, istorinės atminties suvokimo. Apie tai dažnai rašydami viliamės, kad kai kurių valdžios vyrų savigarba, reiklumas dėl šios situacijos turėtų keistis.

Kad mūsų kraštui nebūtų gėda dėl kitų metų nacionalinės ekspedicijos maršruto, praeisiančio ir pro Prienus, jau dabar reikėtų pamąstyti apie situaciją, kai profesorius Alfredas Bumblauskas užsuks į senąsias miesto kapines arba norės pažvelgti į buvusias kęstutėnų kareivines arba išgirsti tikslią, konkrečiais, detaliais faktais paremtą miesto istoriją. Ir tokią, kuri tikrai ne 1940 metais prasidėjo. Atleiskite, bet ir labai garsinamas skrydžio lėktuvas (kiti prieniečiai jau yra praminę jį „balvonu“) garbiems svečiams įspūdžio irgi nepadarys, nes svarbiausia ne tai, kas matosi nuo kalno, o ką matome nuo jo nusileidę…

Ateinantys dveji metai – esminiai,svarbiausi ruošiantis Lietuvos valstybės šimtmečiui, tas darbas negali būti ataskaitų paukščiuku pažymimas ir formaliai atliekamas. Ir to darbo planas valdžios koridoriuose neturėtų būti sudarinėjamas tik pakeičiant metų skaičių, o visą turinį po senovei paliekant. Šventės ir renginiai turi akcentuoti atliktus darbus, o ne būti valdžios pasidemonstravimo įrankiu. Patys valdžios pareigūnai, jeigu jie bent kiek domėtųsi krašto istorija, galėtų turėti daug teigiamos įtakos šiam procesui. Telieka viltis, kad nebus apsiribota valdiškų komitetų ir komisijų kūrimu.

Dėl sovietinės diktatūros daugelio mūsų krašto žmonių, kūrusių mūsų lietuvišką savivaldą, vardai buvo ištrinti iš istorinės atminties. Praėjus beveik 30 metų po Antano Terlecko, Nijolės Sadūnaitės, Viktoro Petkaus, Vytauto Bogušio, Roberto Grigo, Juliaus Sasnausko ir kitų drąsių žmonių reikalavimo 1987 m. prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje atkurti Lietuvos nepriklausomybę, mes pradėsime grąžinti tuos vardus. Tai mūsų krašto tarpukario pareigūnai, mokytojai, gydytojai, savanoriai. Tai dešimtys partizanų, kurie ilsisi Prienų šile, kitose vietose ir iki šiol nėra identifikuoti.

Šie žmonės tikrai už jokią valdžią jau nebalsuos ir tikrai „nepalaikins“. Kartais susidaro įspūdis, kad dėl to,o gal ir dėl kopiančiųjų valdžios laiptais nesugebėjimo įgyti savo istorinių pirmtakų moralinį autoritetą ir charizmą, minimų garbių krašto vyrų atminimas tampa tarsi nereikalingas.

Atradus krašto istorijoje naujus arba gerokai užmirštus vardus, juos įprasminus, gal keistųsi ta nevisiškai pragmatiška tradicija kas dvejus metus minėti tuos mūsų dvasios ąžuolus, kurie tikrai buvo prieš asmenybių altorius ir kvietė ieškoti naujų krašto gyvenimo ir istorijos įžvalgų. Gal jau psalmes, palaiminimus, sudievinimus tik mūsų Viešpačiui skirkim?!

Ar Pacų, Butlerių, Sapiegų,Tiškevičių, klebono Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus, Juozo Brundzos, Felikso Martišiaus, Benicijono Šakovo, Antano Maceinos (artėja 110-osios gimimo metinės, 30-osios mirties metinės), aštuonių garbių Krikščiūnų, nacionalinio judėjimo veikėjų, Ašmintos valsčiaus tarybos narių ,partizanų, Ašmintos valsčiaus ilgamečio viršaičio Povilo Šiugždinio asmenybės nesvarbios, kad nuo jų gilaus esminio įprasminimo pradėtume darbus, skirtus Lietuvos valstybės 100-ečiui? Būtų itin svarbus ir leidinys apie „Žiburio“ gimnazijos istoriją. Bendraamžė su Lietuvos valstybe gimnazija išugdė daug patriotų, Lietuvos valstybės tarnautojų, mokslininkų ir menininkų, partizanų, išėjusių ginti valstybės. Prie šių darbų ir pats su malonumu nuoširdžiai prisidėčiau, jeigu ir atsakingi už šiuos darbus nelūkuriuotų, o dirbtų, nes negalima leisti, kad tinkamai neatliekantys savo tarnybinių funkcijų darbuotojai džiaugtųsi tuo, kad atsiranda savanorių ir jiems nereikia dirbti. Konstatuojant tokią padėtį dar reikėtų pridurti, kad nuo 2012 m. nepadaryti darbai, krašto šviesuolės Antaninos Aleknavičienės išsakytas sielvartas dėl praradimų aktualu ir dabar (http://prieniskis.lt/naujienos/naujienos_/priestatyta-naujoji-prienu-krasto-muziejaus-koncepcija).

Gal jau neužtenka gyventi dvidešimtmečio prisiminimais ir ašaromis, dainomis, eilėraščiais, o reikia dirbti, kad būtų išsaugota krašto istorinė atminti.

                                Malūnai – tarpukario istorijos ženklai

Tarpukario Lietuvos, mūsų krašto ekonominį kilimą per 20 metų lėmė pirmiausia mūsų ūkininkų darbštumas. Savo ūkiuose jie niekaip negalėjo išsiversti be malūnų, plytinių, lentpjūvių, pirmųjų elektros stočių.Tai labai svarbūs mūsų krašto istorijos ženklai. Jų sveikų išlikęs tik vienas kitas. Tačiau reikia užfiksuoti ir kitus, kas iš jų likę, ir perduoti ateinančioms kartoms. Tai yra neatidėliotinas uždavinys.

Dėl sovietų politikos praradome dvarų rūmų pastatus, kapinėse buvo išversti bajorų ir didikų kapų antkapiai, kai kur sunaikintos žydų bendruomenių kapinės. Bet dabar gyvename Lietuvos valstybėje ir turime būti atsakingi. Daug mūsų krašto tarpukario ekonominio paveldo ženklų yra ir abiejose Nemuno pusėse. Manome,kad atsiras šią mūsų iniciatyvą palaikančių, net jeigu valdžiai tai ir nerūpi.

Saulėtomis praėjusio spalio pirmomis dienomis nusprendėme pakeliauti po Stakliškių seniūnijos apylinkes ir apžiūrėti tuos žinomus malūnus. Labai apsidžiaugiau, kai keliauti su manimi pasisiūlė tarpukario vaikai Pranskevičiai. Jonas Pranskevičius savo gyvenimą praleido Jiezno seniūnijos Strazdiškių kaime, jo žmona Adelė Mickutė-Pranskevičienė, žinoma Jiezno bibliotekininkė, saviveiklininkė, gimusi Stakliškių seniūnijos Pikelionių kaime. Iš šių garbių žmonių spindinčių akių mačiau, kad jie vėl sugrįžta į savo vaikystę ir jaunystę… Kelionę pradėjome nuo Strazdiškių, kur ant upelio, vedančio į Verbliūdą, kranto užfiksavome dvarininko Stanislovo Kvintos malūno likučius. Po to pravažiavome pro istorinį Pacų dvaro kaimą – Liciškėnus, pro XVIII–XIX a. stovėjusios smuklės vietą ir įsukome į išlikusį senojo bajorų kelio Prienai–Vilnius ruožą Pikelionyse.

                Pikelionių istorinė atmintis

Jau 1385 metais buvo paminėtas Remeikio ir Mingailos brolio dvaras Pikelionyse, gausus įvairių turtų (Jurgis Oksas. Jiezno istorijos bruožai, V., 2014, p. 11). Kaimo pavadinimo kilmę dar reikėtų patyrinėti. Ar jis yra asmenvardis, kilęs iš šiose apylinkėse žemes valdžiusio bajoro Pikelio ar iš bičių produkto pikio pavadinimo? XIV–XV a. kaimo ribose buvo auginami ir ganomi didžiojo kunigaikščio žirgai. Ilgus metus šis kaimas priklausė įvairiems didikams, parapijiniu lygmeniu – Stakliškių parapijai ir buvo siena tarp Jiezno dvaro ribų ir Stakliškių seniūnijos.

1857 m. pro Pikelionių kaimą keliavoVladislavas Sirokomlė. „Čia pirmą kartą turėjau progą pamatyti tikrai lietuvišką kaimą. Pirkios tokios pat, kaip prie Vilniaus ir juodarusių Minsko apylinkėse, tačiau lietuviško kaimo trobos išorė kur kas tvarkingesnė. Išsiskiria ji šiaudinių stogų dengimo būdu. Kiekviename stogo užlenkime, o kartais ir visame jo paviršiuje, šiaudų kūliai suklostyti tam tikru dantytu būdu. Paviliotas klegesio, sklindančio iš Pikelionių karčemos, įėjau vidun. Klausinėjau kelio. Ten sėdėjo keli lietuviai su taurelėmis ir pypkėmis ir tęsė linksmą, deja, man nesuprantamą pokalbį. Žmonės gražiai nuaugę, laikosi tiesiai, gana taisyklingų veido bruožų. Mandagiai pasisveikinę ateivį, mažai į jį kreipė dėmesio ir kalbėjosi toliau. Lietuvių kalba rišliame pokalbyje yra gana skambi“ (Vladislavas Sirokomlė. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. V., 1989, p. 94).

Po 1861 m. baudžiavos panaikinimo iki pat Stakliškių valsčiaus atsiradimo 1919 m. kaimas priklausė Jiezno valsčiui. 1915 m. rudenį būsimasis Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas pakartojo V. Sirokomlės kelionę, o šalia Stakliškių pamatė sudegintą sodžių. Tai – Pikelionys. „Sudegintą sodžių pamačiau iš tikrųjų netoli Stakliškių“ (Petras Klimas. Iš mano atsiminimų, V.,1990, p. 51).

                Lietuvos istorijos institute saugomas Prano Dovydaičio rankraštis apie kaizerinių okupantų piktadarybes. Jame rašoma, kad „1915 m. rudenį Jiezno valsčiaus Pikelionių kaime kilo valstiečių ginčas su vokiečių kareiviais, vykdžiusiais rekviziciją. Tuomet kareivių būrys apsupo valstiečio Ardaravičiaus trobesius ir pradėjo šaudyti į pirkią, nušovė Ardaravičių, o pirkią padegė. Ardaravičiaus žmona ir jo dukra, nepaisydamos šaudymo, šoko pro langą ir pabėgo. Kareiviai jas besivydami atėjo i kaimyninį Pakrovų kaimą ir, radę susirinkusius į laidotuves apie 12 vyrų, sukinkė juos į vežimą, prisikrovė įvairių daiktų, keletas jų patys susėdo ir liepė vežti, mušdami juos ir grasindami sušaudysią. Tuo pačiu jie nušovė valstiečio Ardaravičiaus kaimyną Jankauską ir sudegino jų turimas trobas“ (LII ,rankraštis 37, p. 2).

Tarpukariu šalia daugelio darbščių ūkininkų atsirado nemažai išsilavinusių žmonių. Vienas iš jų – 1904 m. gimęs Kazys Ardaravičius. Atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje 1925–1926 metais, vėliau iki pat sovietų okupacijos tarnavo Trakų apskrities komendantūros raštininku, dalyvavo daugelyje inspekcinių kelionių po Lietuvos kariuomenės dalinius. Nuo 1931 m. buvo aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos narys. Garbus žmogus sovietų valdžios buvo atleistas iš kariuomenės, vos išvengė tremties, visuomet jautė pyktį sovietų valdžiai ir širdyje niekuomet jos nepripažino. Savo vaikus auklėjo pabrėždamas, kad tai okupantų valdžia ir iš jos nėra ko mokytis.

  Petro Žmuidzinavičiaus malūnas

Keli šimtai metrų nuo buvusios kaizerinės egzekucijos vietos ant Verknės kranto, nupirktoje iš Antano Mickaus žemėje yra buvęs Petro Žmuidzinavičiaus vandens malūnas ir kreizinė lentpjūvė (LCVA, F. 388, ap. 2a, b. 2455, l. 11). Pagal to meto reikalavimus dėl konkurencijos malūnai kaimuose vienas nuo kito turėjo būti nuo 5 iki 8 km atstumu. Už 9 kilometrų nuo šio malūno buvo Gripiškių malūnas su vandens turbina. Alšininkų malūne, 9 km nuo Pikelionių, ant Alšios kranto yra buvęs mišrus malūnas – tiek vandens, tiek motorinis. Pačiose Stakliškėse, 7 km nuo Pikelionių, yra buvęs motorinis malūnas. Panašiu nuotoliu nuo Pikelionių yra buvę keturi Jiezno krašto malūnai, apie kuriuos jau esame rašę „Krašto vitrinoje“. Petro Žmuidzinavičiaus malūne didelis vandens ratas suko dvi poras girnų, mašiną, gaminančią kruopas, bei diskinį pjūklą (kreizą). Per dieną malūne būdavo sumalama iki 800 kg javų. Jeigu ūkininkas atsiveždavo daugiau, grūdus maldavo net dvi dienas. Malūnas dirbo ištisus metus (Ten pat, p.7–11). Malūnas dirbo 1940–1948 metais. Sovietams pradėjus žmones varyti į kolchozus, uždėjus malūnams didelius mokesčius, teko šio verslo atsisakyti.

Sodyba „Verknės krantas“

Mus tris keliautojus pasitiko besišypsantis kaimo sodybos savininkas Arūnas Valionis. Buvom tikrai pamaloninti, nes sodybos šeimininkas domisi malūnų praeitimi, išsaugojo ne tik kai kuriuos malūnvietės ženklus, bet ir malūno antspaudus. Šioje sodyboje pajutome nepaprastai gerą aurą. Sėdėjome ant upės kranto gražiai įrengtoje terasoje – švietė saulė, plaukė šventosios Verknės vandenys, dvelkė dvasios ramybe ir gamtos harmonija. Prie kavos puodelio išsišnekėjom. Arūnas, šaltuoju sezonu kartu su šeima gyvenantis sostinėje, džiaugėsi, kad ši sodyba – tai jo įgyvendinta svajonė.Tai jis išsakė šiais žodžiais: „Kasdien stebėsiu upės tėkmę, rytais gersiu kavą terasoje, dieną plauksiu baidare, vakarais mėgausiuosi židinio šiluma, gyvensiu taip, kaip visą laiką svajojau.“ Ir išties poilsiautojų čia laukia puikiai įrengti kambariai, dvi pirtys, kubilas, sporto aikštelė, pavėsinės, židiniai ir t.t O svarbiausia – įvairiavietės baidarės, kuriomis plaukiant galima žavėtis Verknės upės pasaka.

Kartu su Arūnu perėjome jau nuo tarpukario per Verknę kabančiu tiltu. Atsidūrėme Padriežiškių kapinėse. Jos yra labai uoliai kaimo žmonių prižiūrimos. Ir čia palaidoti šio krašto senbuviai Ardaravičiai, Mickai, Pakrosniai, Kvedaravičiai, Butkevičiai, Pugačiauskai, Jaruševičiai, Barščevičiai ir kiti. Ponia Adelė surado šiose kapinėse apleistą malūno savininko Petro Žmuidzinavičiaus kapą. Nudžiugome, kad Arūnas Valionis prižadėjo pasirūpinti, kad šis kapas būtų sutvarkytas ir prižiūrimas. Susitarėme, kad po kurio laiko susitiksime ir sodybos savininkas mums pateiks naujos informacijos apie buvusio malūno savininko asmeninį gyvenimą, kaimo žmonių atsiminimus apie jį. O mes skubėjome toliau – mūsų laukė kito buvusio malūno paieškos.

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas