Susitikimas su Donaldu Kajoku

Lapkričio 18 dienos vakarą Birštono viešojoje bibliotekoje vyko Kauno KAVA projekto „Auksinis laureatų ruduo“ renginys – susitikimas su rašytoju, poetu, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Donaldu Kajoku. Kartu atvyko ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojas Edmundas Kazlauskas, kuris kalbėjosi su poetu apie jo poeziją, kūrybą ir kt.

E. Kazlauskas pristatydamas poetą ir rašytoją pažymėjo, kad jis yra gavęs visus galimus apdovanojimus Lietuvoje, o 2013 m. apdovanotas Baltijos asamblėjos premija už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. D. Kajoko kūryba išversta į daugelį užsienio kalbų (rusų, anglų, vokiečių, ispanų ir kt.).

Donaldas Kajokas yra žinomas kaip poetas, eseistas, prozininkas. Yra dirbęs Literatūros muziejuje, „Nemuno“ žurnalo skyriaus redaktoriumi. Kaip poetas debiutavo 1980 m. eilėraščių knyga „Žeme kaip viršūnėmis“. Po to buvo ir poezijos, ir prozos kūrinių.

„Donaldas nėra oratorius ir tautos šauklys, nėra Justino Marcinkevičiaus tipo poetas. Jo poeziją reikia skaityti vienumoje. Jis žmogus santūrus, skiriasi nuo kitų pasaulio, gyvenimo ir būties liudijimu. Jis nenori šaukti, vesti, kovoti, o kalba visai apie kitus dalykus“, – sakė E. Kazlauskas.

Šiais metais Donaldas Kajokas išleido jau septynioliktąją knygą, poezijos rinkinį „Apie vandenis, medžius ir vėjus“, kuriame 102 eilėraščiai. Ši knyga pateko į geriausių 2015 m. išleistų knygų penketuką. Beje, 2011 m. kūrybiškiausia metų knyga buvo išrinkta D. Kajoko „Kurčiam asiliukui“, kuri laikoma geriausia poezijos knyga per pastarąjį dešimtmetį. Toks aukštas kūrybos įvertinimas rodo, jog pats poetas ir rašytojas yra brandus ir visapusiškas žmogus, matantis supantį pasaulį ne tik iš vienos pusės. Taigi pateikiame E. Kazlausko pokalbį su rašytoju ir poetu D. Kajoku.

Paaiškinkite paskutinės savo knygos pavadinimo reikšmę ir ką norėjote tuo pasakyti?

Poezija yra meilė visais aspektais – žmogui, moteriai, vyrui, Dievui, kas juo tiki. Taigi, tą žinią ir perduodu rašydamas knygą, o jos žinią įvardyti sunku. Žmogus pamiršta, kad jis ne tik fizinė, bet ir dvasinė esybė, pamiršta, kaip šiame pasaulyje būti geram, kad būtų gera gyventi, pajusti tikro kokybiško gyvenimo komfortą. Poezija – tai ne tik žodžiai, tai – skambesys, kosminės vibracijos. O poetas tik mediumas, kuris perduoda virpesius, kad žmonės juos suprastų. Knygos pavadinimas visai paprastas – jis reiškia ir žolę, ir debesis, per kuriuos galima pasakyti, kas tuo metu svarbiausia.

Jūsų poeziją skaityti sunku ir ne kiekvienas gali suprasti. Sakoma, kad poetas gerą poeziją rašo nesąmoningos būsenos, tad ar nebaisu, kad skaitytojai nesupras ir poeto nemylės?

Sąmonė susideda iš kelių lygmenų, o mano poezijoje yra ir „antras“, ir „trečias“ dugnas (reikšmė), kuri ne visiems atsiveria. Man nesvarbu, ar skaitytojas pamils mano kūrybą. Aš to nesiekiu. Man daug svarbiau kiti dalykai. Tie, kurie supranta, eina kartu su manimi, yra bendrakeleiviai. Aš kalbuosi pats su savimi, bet malonu, kai kas prisijungia. Man smagu, kai atsiranda mano knygos bendrakeleivių.

Ar suprantate savo poeziją? Kas galėtų būti ideali poezija?

Kai rašau, atrodo, kad savo sąmonėje žinau kažką. Juk yra ir kiti, ne minties lygiai. Ne visada tie eilėraščiai idealūs, kai kuriuose nėra tų skylučių, per kuriuos išteka energija. Po 10–20 metų atrodo visai kitaip, kartais subliūkšta. Bet yra ir tokių, kurie yra protingesni už dabartinį tave. Žmogaus kūnas plėšrus, bet siela dar plėšresnė. Jeigu kūnas prašo maisto ir šilumos, tai siela prašo meilės, atjautos, šviesos – daug svarbesnių dalykų negu kūnas.

Kalbėdami apie idealią poeziją dažnai turime galvoje tai, kas užrašyta žodžiu, tačiau ideali poezija tai, ką šaukia dvasinė esybė visais pavidalais.

Jūs sakote: „Gyvenimas lai pats gyvena, ne kvailas, žino pats ką daryti“. Taigi, kam ir kaip žmogus gyvena? Kodėl aš čia, kodėl viskas taip yra?

Jeigu nereikia priežasties, tai nereikia ir Dievo. Tai jau teologiniai ir filosofiniai dalykai, be abejo, įdomi tema. Svarbus gyvenimo prasmės klausimas. Argi ne filosofiškai nuskambėjo atsakymas į klausimą „Dėl ko tu gyveni?“ – „Gyvenu, kad gyvenčiau“. Tai pats išmintingiausias atsakymas be prasmės ieškojimo. Kitas atsakytų, kad nori pakeisti ir patobulinti pasaulį, sukurti komfortišką terpę gyventi, tikėti į Dievą ir juo pasitikėti. Pro atskirus langelius žiūrint – tiek daug prasmių. O man niekas neįrodė, kad aš esu, kad pasaulis yra. Daug svarbiau, kai nežinau, ar aš esu realus, kokiomis taisyklėmis aš turiu būti, kad turėčiau kokybišką gyvenimą. Dorovinius, moralinius klausimus mokslas kartais apeina. O doroviniai dalykai egzistuoja, žinai, kad tai reali jėga, daranti poveikį. Jei žmogaus viduje yra darna, pasaulis atrodo gerai ir teisingai sukurtas. O jeigu aš viduje save suardęs, tai tos darnos nematau…

Palieskime ir mirties temą. Juk mirtis – nėra kažkas baisaus, ji lyg ir gyvenimo dalis. Tačiau mes visi bijom mirties…

Aš tikintis, nes susipažindamas su religijomis, jas nagrinėdamas pamačiau, kad po mirties kažkas egzistuoja. Buvimas ir gyvenimas. Gyvenimas – nuo gimimo iki mirties, o buvimas – tai, kas yra iki gimimo, ir tai, kas yra po mirties. Tai lyg kokie varteliai – prieš gyvenimą ir po gyvenimo. Daug lengviau pasidaro, kai supranti, kad mirtis – tai dar vienas nuotykis. Pati mirtis nekalta, tai reikia iškęsti. Mirtis ateina, ir tu išeini. Juk dar Paskalis įrodė, kad tikėti apsimoka..

Vakaro metu poetui buvo užduota dar nemažai klausimų, į kuriuos jis atsakė labai nuoširdžiai ir filosofiškai. Iš tikrųjų teko pajusti, kad jo kūryba turi ne vieną dugną, ir tam, kad ją suprastume, turime būti subrendę ir tam pasiruošę. Kitaip tariant, turime būti poeto bendrakeleiviu ir bendraminčiu.

Donaldas Kajokas paskaitė ir savo senesnius, ir naujesnius eilėraščius. Vakaras neprailgo, nors užtruko daugiau kaip pusantros valandos. Vadinasi, ir poetas buvo geras, ir auditorija to verta.