Rankšluosčiai lydi mus visą gyvenimą
Birželio 12 dieną Birštono muziejuje buvo atidaryta paroda „Mūsų krašto tautodailės raštai ir ženklai“, o Sakraliniame muziejuje – paroda „…duosiu nusišluostyt rankšluosčiu dailiu“. Į šios parodos pristatymą buvo pakviestos Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė bei Lazdijų kraštotyros muziejaus direktorė Daina Pledienė, iš kurių muziejų buvo pasiskolinta nemažai eksponatų.
Kaip sakė muziejininkė Daiva Valatkienė, Lietuvos kaimo visuomenėje tekstilė laikoma reikšminga dovana. Juolab kad drobulė ir rankšluostis mus lydi nuo pat gimimo iki paskutinės žemiškos kelionės. Tik gimusį kūdikį prausdavo, šluostydavo rankšluosčiu ir vyniodavo į minkštas, jau dėvėtas drobules. Krikšto motina naujagimiui taip pat dovanodavo rankšluostį, jaunamartė vyro šeimą irgi apdovanodavo rankšluosčiais. Mirus žmogui, langus dengė drobulėmis, veidrodžius – rankšluosčiais, kad mirusysis neišsivestų kitų iš namų. Taigi, gimus žmogui – pirmas ritualinis prausimas ir šluostymas rankšluosčiu, mirus – paskutinis ritualinis kūno prausimas ir šluostymas rankšluosčiu.
Koks svarbus XIX a. moteriai buvo audimas, matome iš mūsų tautosakos: dainose apdainuojama audžianti mergelė, o mirusioji apraudama, kad jos rankelės nebeaus… XX a. visuomenė pripažino materialinę ir dvasinę audinio vertę. Gražiai išausti ir raštuotais nėriniais išpuošti rankšluosčiai kasdieniams reikalams nebuvo naudojami. Rankšluosčiais moterys puošė seklyčias ir pirkias, kabindavo juos matomoje vietoje ant gražiai ornamentuotų medinių rankšluostinių.
Pasak D. Valatkienės, rankšluostis buvo ne tik materiali dovana (dovanodavo už dideles paslaugas giminėms, kaimynams, gydytojams, kunigams, draugams, ypač daug vestuvėse; mergina išsiskirdama su mylimu berneliu, išvykstančiu į kariuomenę ar kitur, dovanodavo rankšluostį, kartais apsiūtą gegučių rašto nėriniais, simbolizuojančiais begalinį ilgesį), bet kartu ir prasmingas veiksmas, su kuriuo susieti moters ketinimai, tikėjimai ir troškimai. Jiems skirti gražiausiai raštuoti audiniai. Ne viena proga per įvairias religines ir kalendorines šventes žmonės dovanojo rankšluosčius.
Audiniai buvo svarbūs mirusiųjų pagerbimo papročiuose. Tai galėjo būti aukos vėlėms, o gal ir vėlių globėjams. Rašytiniuose šaltiniuose yra minimas audinių aukojimas per Vėlines. Audiniai buvo skiriami ir laidotuvėms. XIX a.–XX a. pradžioje mirusiuosius šarvodavo ant drobulių. Vėliau daugelyje Lietuvos vietų po karstu tiesdavo lovatiesę. Proseneliai dar mena, kad audeklus dėjo mirusiesiems prie kojų. Per laidotuves langus uždengdavo lovatiesėmis, iš karsto šonų pakabindavo po rankšluostį.
XX a. viduryje pradėta rankšluosčius puošti nėriniais, vieno galo viduryje raudonais medvilniniais siūlais kryžiuku išsiuvinėti inicialus. Vėliau žičkiniais siūlais buvo siuvinėjamos moterų vardo ir pavardės pirmosios didžiosios raidės – inicialai arba kombinuoti šių raidžių deriniai – monogramos arba koks nors žodis. Inicialų ir monogramų grožis, sudėtingumas, puošnumas, dydis priklausė nuo siuvinėtojos gabumų bei patirties.
Po išsamaus D. Valatkienės pristatymo kalbėjusios Lazdijų kraštotyros ir Alytaus kraštotyros muziejų direktorės džiaugėsi tokia gausia ir gražia paroda, taip pat ir tuo, kad galėjo savo eksponatais prie jos prisidėti. Parodoje buvo eksponuojami Alytaus ir Lazdijų apylinkių auksarankių audėjų ir siuvinėtojų rnkšluosčiai, taip pat drožėjų padarytos gražios rankšluostinės.
Parodoje „…nusišluostyt duosiu rankšluosčiu dailiu“ eksponuojama labai daug gražiai ir dailiai išaustų rankšluosčių, kuriems jau nemažai metų. Tačiau jie savo grožio ir vertės neprarado. Gal tik mes dabar jau gailime juos naudoti kasdien, o gal tai jau nebemadinga? Vienaip ar kitaip – gražu, kai jie kabo gražiose rankšluostinėse. Tai ir drožėjo, ir audėjos darbo įvertinimas. Tokioje rankšluostinėje pakabintas ir gražiausias frotinis rankšluostis neturės jokio vaizdo.
Renginio metu grojo gitara ir dainavo Birštono kultūros centro folklorinio ansamblio „Raskila“ vadovė Roma Ruočkienė.
