Šviesuolių alėjoje pasodintas pirmasis ąžuolas

Šiltas ir nuoširdus susitikimas su kraštiečiu, iš Kašonių kaimo kilusiu profesoriumi, hab. m. dr. Juozu Skernevičiumi vyko Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre. Dalyvavo daug jiezniečių ir kašoniškių, atėjusių pasimatyti su savo kraštiečiu ir jaunystės laikų draugu, bendraklasiu, kaimynu.

„Kraštiečiai sugrįžta“

Renginį pradėjusi kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Dalia Vertinskienė pastebėjo, kad Jiezno krašte gimė, užaugo ir į gyvenimą išėjo daug šviesuolių, gabių ir talentingų žmonių. Tačiau dažnai nutinka, kad žmogus ir jo darbai žinomi ir vertinami ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje, o mažai žinomi savo gimtinėje.

Garbųjį kraštietį Jiezno kultūros centro ansamblis pasveikino gražiomis Kašonių kaime skambėjusiomis dainomis, o buvusi klasės draugė Domicelė Pyragaitė-Klinavičienė su jaunesne seserimi Natalija padainavo jam skirtą dainą.

Seniūnas Algis Bartusevičius sakė, kad labai didelė garbė, jog iš jų kaimo yra kilusių tokių svarbių ir žymių žmonių. Jiezne pradedamas vykdyti renginių ciklas „Kraštiečiai sugrįžta“, o J. Skernevičius yra pirmas šiame sąraše.

Gerbiamas profesorius į susitikimą atsivežė dalį savo kūrinių: išleistų knygų sporto tema, metodinių leidinių įvairioms sporto šakoms, daugybę apdovanojimų ir paskutinį savo „kūrinį“ – keturių olimpinių žaidynių dalyvį, daugkartinį įvairių Europos ir Lietuvos irklavimo varžybų čempioną Egidijų Balčiūną. 

Visi su nekantrumu laukė, ką svečias papasakos, kokie prisiminimai gyvi iš tų laikų, kai jis buvo paprastas kaimo vaikas, anksti sužinojęs duonos vertę ir patyręs gyvenimo sunkumus.

Ekskursija po gyvenimą

– Labai ačiū, kad pakvietėte į šį susitikimą. Gyvenimas bėga ir pamatai, kad jau saulutė leidžiasi, ir vis rečiau užsuki į gimtąjį kaimą. Žmogus gimsta ir miršta, o tame tarpe yra gyvenimas. Koks jis? Vieną dalį paveldi iš tėvų, tai daugiausia genai, nuo kurių priklauso tavo išvaizda. Kita dalis priklauso nuo aplinkos, kur gimei, su kuo gyvenai, kas tave supa, kuo domiesi ir žaviesi. Taip ir formuojasi žmogus maždaug iki 20 metų, o vėliau tobulėja. Man jau81 m, bet aš dar vis sužinau ką nors naujo. Pirmieji 20 metų prabėgo Kašonyse, ir mane supę žmonės padėjo žengti į gyvenimą, – kalbėjo J. Skernevičius. 

Prisiminimais dalintis profesorius pradėjo nuo pat mažų dienų, eidamas nuo vieno gyvenimo tarpsnio prie kito, stabtelėdamas kai kuriose stotelėse ilgiau, kitose trumpiau. Save prisimena nuo tada, kai  šliaužiojo po aslą, o aplink karksėjo iš po pečiaus išlindusios vištos. Kaip pastebėjo pasakotojas, pirmasis gyvenimo penkmetis praėjo be didesnių nuotykių. Antrasis darėsi įdomesnis, nes jau reikėjo eiti į mokyklą. Pasak J. Skernevičiaus, į mokyklą traukė, nes ten buvo nuostabi mokytoja, kuri mylėjo vaikus, o jie atsilygino tuo pačiu.

Vėliau teko eiti mokyklon į Jiezną. Tik čia pradžia buvo nekokia. O koją pakišo poteriai „Sveika Marija“. Nors tėvai ir seneliai buvo religingi, bet Juozukui tuose poteriuose kažkas susimaišė. Buvo apšauktas eretiku, nuo vaikų gavo niuksų vieną dieną, paskui ir kitą.

– Metus dėl to nėjau į mokyklą. Diedukas pasakė, kad su dalgiu ir šakėm galėsiu dirbti ir be mokslo, o poterius jis išmokysiąs. Na, per tuos metus situacija pasikeitė, ir aš vėl mokiausi. Mokytojai buvo nuostabūs, o klasėje mokėsi įvairių vaikų: buvo ir gabių, ir vidutiniokų, – prisiminė mokslus Jiezno mokykloje.

Juozukui buvo dar tik 15 metų, kai mirė tėvas, ir visi vyriški darbai teko jam. Anksti ryte keltis kulti javų, o po pusryčių skubėti į mokyklą už 5 km. Tačiau ūkininkavimas baigėsi, kai kūrėsi kolūkiai ir neteko žemės bei arklio. Reikėjo galvoti, kaip gyventi toliau. 

Kai atėjo laikas tarnauti tarybinėje armijoje, vaikinas pareiškė, kad nori stoti į karo mokyklą Jaroslavlyje. Tačiau nepavyko įstoti, o kariniame komisariate pagrasino paimti į tarnybą. Kadangi J. Skernevičiui pasisekė įstoti į Kauno kultūros institutą, armijos išvengti pavyko.

Prioritetas – dvasinės vertybės

Toliau – penkeri studijų metai ir paskyrimas į Vilniaus pedagoginį universitetą.

Nuo ten ir parsidėjo didysis kelias į kūrybą ir pripažinimą. Pasak profesoriaus, kas kūrė paveikslus ar dainas, o jis – žmones, sportininkus. Paruošė 47 Lietuvos čempionus įvairiose sporto šakose, tarp jų ir slidinėjimo olimpinių žaidynių nugalėtoją Vidą Vencienę. J. Skernevičius buvo olimpinės rinktinės mokslinis vadovas, tyrė ir rengė planus, kaip reguliuoti maisto papildus ir jų efektyvumą. Pasak profesoriaus, žmogaus ruošimo pergalėms prioritetas – dvasinės vertybės, nes galiūnas turi būti stiprus ir dvasiškai, ir fiziškai.

Kitas svarbus jo darbo baras – tai užrašyti ir pateikti vadovėliuose, metodinėse priemonėse ir moksliniuose straipsniuose. Jis buvo daugelio disertacijų vadovas, nemažai jo mokinių tapo profesoriais. Paskutinis ruošiamas paleisti į gyvenimą yra dabar daktarinę disertaciją baigiantis Egidijus Balčiūnas. Gal jam perduos ir darbų estafetę, nors dar pats J. Skernevičius ruošiasi į olimpines žaidynes Rio de Ženeire.

Apie savo karjerą irklavimo sporte pasakojo ir E. Balčiūnas, pastebėdamas, kad Olimpinės žaidynės yra pats didžiausias sportininko įvertinimas, nes ten susirenka tik patys geriausi sportininkai, užėmę pasaulio čempionatuose prizines vietas.

Gerbiamą prof. J. Skernevičių sveikino Jiezno gimnazijos mokytojos Ramutė Bubnienė ir Dalia Mazuronienė, prisiminimais dalijosi buvę klasės draugės Ona Kvedaravičiūtė-Narauskienė ir Teklė Račkytė-Ručienė.

Iš gimtosios sodybos – beržo kaladės

Seniūnas A. Bartusevičius garbingą svečią apjuosė tautodailininkės Bronės Urlikinienės austa juosta, o D. Vertinskienė įteikė Jiezno keramikų pagamintus puodelius. Išsiveš J. Skernevičius ir kitą mielą prisiminimą iš savo tėviškės – beržo kalades, kurias pasidės savo namų sode. Medis gimtojoje sodyboje buvo išverstas prasiautusio škvalo.

Kaip sakė D. Vertinskienė, apie Jiezno valsčių bus išleista monografija. Tačiau jos puslapiai dar tušti, todėl garbiajam kraštiečiui buvo suteikta galimybė palikti savo ranka rašytus žodžius.

Prie Jiezno ežero nusities Šviesuolių alėja. Kiekvienas žinomas ir garsus šio krašto žmogus susitikimo proga pasodins medelį: vyrai – ąžuoliuką, moterys – liepaitę. Penktadienį J. Skernevičius pasodino pirmąjį alėjos ąžuolą. O jų bus daugiau.

Stasė Asipavičienė