Bajoras Adomas Bartusevičius-Narsuolis kovoje už Lietuvos laisvę 1948–1951 m. (III)
Kova su partizanų girtavimu
Dainavos partizanų apygardos vadai Vitkus-Kazimieraitis,o jam žuvus Ramanauskas-Vanagas stengėsi, kad partizanų būriai būtų drausmingi, blaivūs ir atsakingi. Prieš paplitusį partizanų girtavimą pasisakė jau nuo 1945 m. partizanų sąjūdyje dalyvavęs Margio rinktinės vadas Motiejus ir būrio vadas Jonas Beinoravičius-Vėjas. Net sovietinio saugumo informatorius Albertavičius Jonas-Vincas, slapyvardžiu„Malinauskas“, savo informacijoje pažymėjo: „1945–1949 metais pas mane užėję partizanai gėrė šnapsą, bet vėliau banditai „Lakštingala“ ir „Vėjas“ uždraudė vartoti degtinę ir patys negėrė. Jeigu kas nors atsinešdavo vadams nesant degtinės, tai įspėdavo, kad niekas nepraneštų banditams „Lakštingalai“ ir „Vėjui“ apie jų gėrimą“ (Ten pat, p.71).
Emgebistų informatorius informavo, kad 1950 m. liepos mėnesį pas jį atėjo partizanai „Liūtas“, „Nendrė“ ir trys broliai Gervickai. Jie su Albertavičiumi susitiko prie miško, kur jis partizanams atnešdavo maisto. Partizanai turėjo degtinės, o informatorius jos neturėjo. Dar vėliau Jonas Albertavičius informavo „šeimininkus“, kad minėti partizanai 1950 m. liepos pabaigoje girtuokliavo pas Miko Adomą Greikonių kaime. Kauno srities MGB šulas Barbašinas, žemesnio rango pavaldiniai Oleinikas ir Gorbūnovas davė Prienų emgebistams nurodymus, kad atvežtų pas Albertavičių didelį kiekį samagono ir tada būtų stengiamasi minėtus partizanus sulaikyti (Ten pat, p. 71–72).
Pavojingas pokario žaidimas
Nagrinėdamas šią medžiagą užtikau partizanų įvykdytos Jurgio Knyšiaus, Kisieliškių apylinkės tarybos pirmininko mirties versiją. Vienas MGB informatorių„Senis“ 1950 m. rugsėjo 24 dieną aplankė nužudytojo Kisieliškių apylinkės pirmininko našlę Gertrūdą Knyšiuvienę. Agentas norėjo sužinoti, kur įrengti bunkeriai, kuriuose slapstosi partizanai. Knyšiuvienė išsidavė, kad tie keli bunkeriai yra netoli Verknės, Sokonių, Grikapėdžio, Paverknių, Žideikonių kaimų zonoje. Gertrūda Knyšiuvienė negalėjo klysti sakydama, kad partizanai nužudė Knyšių už tai, „kad jis pranešęs organams bunkerių buvimo vietas“ (Ten pat, p.62). Knyšiaus žuvimo laiką dar reikės tikslinti, nes dokumentuose pateikiamos trys prieštaringos datos – 1945, 1947, 1950 m. Tačiau tai, kad Dainavos partizanų laikraštyje „Partizanas“ Knyšius buvo įvardytas kaip išdavikas, rodo, kad jis žaidė dvigubą, pavojingą žaidimą, įsiteikdamas emgebistams ir norėdamas būti geras partizanams. Tai jam kainavo gyvybę. Mūsų krašte žinome dar keletą panašių atvejų, kurie taip pat baigėsi tragiškai. Knyšiuvienė pokalbyje su sovietų MGB informatoriumi „Seniu“ padarė meškos paslaugą partizanams sakydama, kad dabar į senus bunkerius užeina „Vėjo“ partizanai, tai pat nurodydama jų kovinį maršrutą. Partizanai dažnai būna Nemajūnų –Punios ruože, vėliau persikelia į Vėžiongirę. Dar vėliau apsistoja Paverkniuose, Voseliūnuose, Benčiakiemyje, Pelekonyse. Po keturių penkių dienų jie grįžta atgal (Ten pat).
Įtempti santykiai „Vėjo“ būryje
Kodėl Narsuolis neretai atitrūkdavo nuo būrio ir kurį laiką būdavo vienas? Pakalbėjus su ne vienu krašto žmogumi aiškėja, kad tai atsitikdavo dėl jo požiūrio į būrio draugų dažnai žiaurų elgesį su beginkliais gyventojais. Narsuolis visada su pykčiu prisimindavo tą faktą, kad 1948 m. Juozas Beinoravičius-Gintaras šovė į MGB informatorę, Nemajūnų apylinkės Vykdomojo komiteto sekretorę Marytę Marčiukaitienę, kai ji ant rankų laikė vaiką (LYA, f. 3377, ap. 54, b. 91, l. 85, b. 104, l. 198), nors pati savo veiksmais partizanų nuosprendžio nusipelnė. Narsuolis šeimoje buvo auklėjamas pagarbos moteriai dvasia ir šis bei kiti panašūs veiksmai jam buvo sunkiai suvokiami. Bet vienas miške partizanas tais laikais negalėjo išsilaikyti, tad išgyvenęs psichologinę vidinę graužatį Narsuolis sugrįždavo atgal į būrį.
Paskutinieji partizanų karo lauko teismo nuosprendžiai 1951 m.
Partizanų kovos koncepcija paskutiniais kovos metais buvo grindžiama tuo, kad kilus karui sovietus Lietuvoje sutriuškins Vakarų demokratinės valstybės, o partizanai turės įveikti savus kolaborantus, išdavinėjančius partizanus, aktyviai dalyvaujančius tautos trėmime. 1951 m. sausio 5 dieną mirties nuosprendis buvo įvykdytas tuometinio Jiezno rajono Gelažiūnų apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininkui Bunevičiui Jonui (Ten pat, b. 104, l. 177) ir tos pačios apylinkės sekretoriui Petrui Bunevičiui (Ten pat, ap. 53, b, 185, l. 211). Jiedu susilaukė pelnyto nuosprendžio, nes aktyviai dalyvavo tautos trėmimo akcijose. Nuosprendį įvykdė pats Narsuolis.
MGB pinklėse
Jau 1950 m. spalio mėn. agentų ir informatorių padedami sovietai išsiaiškino, kad „Vėžionyse gyvena septyniolikmetė Emilija Žeimytė, palaikanti ryšius su banditais. Ji turi du brolius. Brolis Petras sėdi kalėjime, nuteistas už ryšius su banditais 1948 m. Kitas brolis Pranas yra sodybos savininkas. Jo žmona Budrienė Bronė (kituose šaltiniuose dar įvardijama Morta –V. K.) palaiko ryšį su savo broliu Prancišku Budra „Nendre“, banditu nuo 1948 m.“ (LYA, f. K-1, ap. 45, b. 19/13353, l. 93). Tuo metu „šaltiniui“ Emilija prasitarusi, kad partizanai būna Punioje, į Vėžionis neužeina (Ten pat). 1951 m. sausio 11 d. Informatorius „Rožė“ informavo Jiezno rajono MGB viršininką Matuzonį ir jo pavaduotoją Mitrofanovą, kad „1951 m. sausio 6 dieną trys banditai „Narsuolis“,„Nendrė“ ir „Žiedelis“ vakaro metu buvo pas Greikonių kaimo gyventoją Joną Labuką. Kodėl ten jie atėjo ir ką jie ten veikė, šaltinis nežino. Apie tai šaltinio seseriai papasakojo jos draugė Greikonių kaimo gyventoja Raižytė Bronė, gyvenanti kaimynystėje su Labuku“ (Ten pat).
MGB operacijos aktas
„Šiandien, 1951 m. sausio 16 dieną čekistų karinė grupė Nr.20, susidedanti iš 10 antrojo būrio kareivių, vadovaujama būrio vado padėjėjo Babino ir Jiezno rajono MGB skyriaus viršininko pavaduotojo, vyresniojo leitenanto Mitrofanovo, remdamasi duomenimis, name, kur gyvena Bronė Budrienė, aptiko du ginkluotus banditus.Priartėjus grupei prie Bronės Budrienės sodybos, banditai išbėgo iš namo ir į čekistų karinę grupę atidengė ugnį iš savo turimų ginklų, bandė mesti granatas, prasidėjo susišaudymas. Susišaudymo metu abu banditai buvo nukauti. Pas nukautus banditus rasti šie ginklai, šaudmenys ir dokumentai: 1) automatas PPŠ; 2) vokiškas šautuvas, Nr.147, 1940 m. gamybos; 3) pistoletas TT, Nr.SE 215,1939 m. gamybos; 4)„nagano“ sistemos revolveris, Nr. 14535, 1908 m gamybos; 5) PPŠ patronų – 46,6, vokiško šautuvo patronų– 41,7, „nagano“ patronų –7,8, granata F-1 – viena; 9) kompasas;10) binoklis, 6×30, Nr. 32948 4 – vienas; 11) ūkinės Gelažiūnų apylinkės DŽDT tarybos knygos – 4; 12) ūkinės Nemajūnų apylinkės DŽDT tarybos knygos –1; 13–19) deputatų M. Laukevičienės, S. Urliko, V. Albertavičiaus, K. Pranevičiaus, I. Tamošiūno, P. Šliaužio, V. Vainikonienės deputatų pažymėjimai; 20-21) G. Saikevičienės, D. Styrienės namų knygos; 22) laikinas liudijimas pasas Nr. 10229, kurį 1950 m. liepos 20 d. Prienų apskrities MGB pasų skyrius išdavė Prienų rajono Dimšiškių kaimo gyventojui Vytautui Kondratavičiui, 23) įvairių Gelažiūnų apylinkės blankų –172 vnt.; 24) banditų nuotraukų –14. Toliau banditai buvo atpažinti:
1) Bartusevičius Adomas, s. Adomo, gim. 1927 m., gimęs ir gyvenęs Lietuvos TSR, Kauno srities, Jiezno rajono Panemunės kaime. Dainavos apygardos Dzūkų brigados Margio grupės būrio vadas, bandituose nuo 1948 m., pogrindžio slapyvardis „Narsuolis“;
2) Gervickas Jonas, Kosto, gim. 1931 m., gimęs ir gyvenęs Lietuvos TSR, Kauno srities, Jiezno rajono Plasapnykų kaime. Dainavos apygardos Dzūkų brigados Margio grupės eilinis, bandoje nuo 1949 m. vasario, pogrindžio slapyvardis „Žiedelis“ (Ten pat, p. 95–96). Mūsų tautos sūnų naikintojai savo dokumente pastebi, kad abu partizanai buvo nuvežti į Jiezno stribyną.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
