Gumuliukai blynų tešloje
„Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“
Iš Evangelijos pagal Matą, 6 skyrius, 13 eilutė
Pernai žiemą vienoje Monrealio kavinių vienas studentas, vardu Simonas, man pasakoja savo atsivertimo ir krikšto istoriją, patirtą dvidešimties.
„Labiausiai, kas pasikeitė, man, tapus krikščioniu – tai mano santykis su blogiu. Anksčiau blogis visada būdavo kitų: kaimynų, dėstytojų, politikų, visuomenės, galingųjų, žiniasklaidos. Kiti buvo rasistai, egoistai, individualistai. Aš – niekada.
Nežinau kodėl, bet vieną dieną, žvelgdamas į mažą, močiutės padovanotą, kryželį, nesuprantamu būdu suvokiau, kad blogį taip pat kuriu ir aš. Visas mano gyvenimo blogis, kaip kokie miltų gumuliukai blynų tešloje, iškilo man priešais akis. Galėjau būti sutraiškytas viso šito blogio, kaip kaltasis, bet supratau esąs mylimas, kaip sūnus. Besąlygiškai.
Jis nuo kryžiaus geranoriškai žvelgė į mane, o aš, žvelgdamas į Jį, galėjau pamatyti blogį, kurį dariau. Per šešis mėnesius atsiprašiau kiekvieno, kurį buvau įskaudinęs. Kai kurie žvelgė į mane kaip į kvailelį, bet taip pat buvo ir stebuklingų atsiliepimų!
Pagundos niekur nedingo. Priešingai – kuo arčiau einu prie Dievo, tuo labiau esu gundomas to, kas nėra Dievas. Kaip sako apaštalas Jokūbas savo laiške, „Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas“ (Jok 1, 13-14).
Tačiau dabar aš žinau, jog nekovoju vienas, nes Krikštu Dievas sudarė su manimi amžiną sąjungą.
