Senatvės grimasos

Senatvė – tai tas žmogaus amžiaus laikas, kurio mažiausiai laukiame. Žinoma, guodžiame save, ieškome ir šiame gyvenimo tarpsnyje optimizmo bei grožio. Pavyksta tiems, kurie myli gyvenimą, vertina aplink esančius žmones ir supranta savo nugyventų metų vertę ir privalumus.

Pastaruoju metu teko sulaukti kelių žmonių skambučių, kviečiančių susitikti ir išklausyti jų įgytą patirtį bendraujant su garbaus amžiaus žmonėmis. Tai pamokančios istorijos, tik šį kartą jos ne vyresniųjų naudai. Šiose istorijose vardai pakeisti.

Norėjo paversti patarnautojais

Janina su šeima gyvena gyveno ramiai, kol nepradėjo artimiau bendrauti su vieniša, jau brandaus amžiaus sulaukusia Ona. Iš pradžių pasikalbėdavo, pakviesta ateidavo ką nors pagelbėti namų ruošoje arba aplankydavo, kai pastaroji susirgdavo.

Iš kaimynės pasakojimų Janina sužinojo, kad ji neturi artimųjų (o su tolimesniais nebendrauja), niekas jos nelanko. Pagailo moterėlės – tai padėdavo namuose pasitvarkyti, tai užšokdavo daržiuką paravėti. Žiemos metu Onelė prašydavo ir malkų atnešti, ir krosnį pakurti. Atradusi laiko Janina pati nubėgdavo ar vaikus pasiųsdavo. Tik kuo toliau, tuo dažniau kaimynė naudojosi Janinos paslaugomis. Beje, pažadėjusi testamentu palikti namus, su sąlyga, kad jie ją prižiūrės. Nors iš pažiūros nei labai sena atrodė, nei ligota, veikiau save prisižiūrinti ir tik dažniau padejuojanti. Pirmiausia tai pradėjo nepatikti Janinos vaikams, bet motina įtikinėjo, kad čia lyg savanorystė, geras darbas, kad reikia padėti seniems žmonėms. Bet vaikai turėjo savo nuomonę ir nelabai mėgo valdingą ir kaprizingą močiutę.

Laikas ėjo, o senoji Onelė vis daugiau reikalavo laiko, skambindavo, jeigu kokią dieną globėjai neateidavo. Tai pradėjo įgristi ir Janinai.

– Atrodė, kad mes jau neturim savo gyvenimo, tik turim šokinėti apie ją, tenkinti visus kaprizus. Ir vis nepamiršdavo pridurti, kad čia bus mūsų namai, kad mes turime būti dėkingi už tą dovaną, kuri atiteks mums, visai svetimiems žmonėms. Tapome lyg kokie įkaitai. Tik visa laimė, jog nepasirašėme jokių dokumentų pas notarą, tik ji kaip įrodymą, kad paliks mums namus, buvo parašiusi tokį raštą. Aišku, jis jokios juridinės reikšmės gal ir neturėjo. Dabar džiaugiuosi, kad mes, tiksliau aš, pasakėme, kad nereikia mums jos namų, ir mes norime gyventi kaip laisvi žmonės, o ne vergauti. Juolab kad ji tikrai nėra toks ligonis, kokiu dedasi. Kai nori, tai ir Kauną, ir Alytų apvažiuoja, ir nieko. Bet jau dėmesio, užuojautos tai labai nori. Ir kad kas nors su ja būtų, atneštų, paduotų, knygą paskaitytų. Nors pati kartais ir be akinių skaito. Praregėjau, nes šis žmogus norėjo mūsų gyvenimą padaryti pragaru. Aš ir mano šeima, vyras ir vaikai, visada norime ir galime padėti tiems žmonėms, kuriems iš tikrųjų reikia pagalbos, – pasakojo Janina.

Pašnekovė užtikrino, kad padėti vyresniems žmonėms reikia, bet negalima pakliūti į jų žabangas. Pažadėję namus ar butą, jie jau tampa jūsų viršininkais, darbdaviais, kuriems turite būti dėkingi. Bet jeigu tokią kaprizingą senolę reikėtų slaugyti, vartyti ir sauskelnes keisti, jokie turtai ir namai to neverti.

Kai pamirštama duoti meilės

Apie senų žmonių problemas kalbama gana daug, tačiau niekada nebus vienos nuomonės. Kiekviena šeima turi vis kitokį gyvenimo modelį, būdą ir sampratą. Žinome, kad pagyvenusį, vyresnį žmogų turime gerbti už pragyventus metus, gyvenimo patirtį, už tai, kad mums, vaikams, davė gyvybę. Bet ką daryti tada, kai tau užmiršo duoti meilės?

– Šeimoje augome penki vaikai. Tėvai dirbo kolūkyje, mes į jokius darželius nevaikščiojom, nes jų nebuvo. Kaip sakoma, auginome vienas kitą. Dabar, kai nuklystu mintimis į vaikystę, ieškodama to vienintelio atsakymo, kodėl nerandu savo širdyje šiltų jausmų motinai, peršasi labai paprasta mintis – tos meilės sėklos nebuvo pasėtos. Prisimenu, kai būdama dar mokinukė nueidavau pas netoliese gyvenančią draugę, kur augo aštuoni vaikai. Bet man ten norėjosi būti kuo ilgiau, nes ten buvo gera. Mama visus vaikus vadino tik mažybiniais vardais, apkabindavo, paglostydavo. Mačiau, kaip meiliai šukavo ir pynė mergytėms kasas… Man buvo be galo graudu, tad ir aš grįžusi namo bandydavau prisiglausti prie mamos, pajusti jos rankų šilumą. Bet tuoj būdavau atstumta (ne tik aš, bet ir kiti, jaunesni), nes mama neturėjo laiko, o ir mes, vaikai, turėjome rasti kuo užsiimti, o ne glaustytis ir meilintis. Ar jūs įsivaizduojat, kaip tai vaikui būdavo skaudu? – kalbėjo Rasa.

Rasa pasakojo, kad po tėvo mirties motina dar kurį laiką gyveno viena, tačiau valdingai moteriai, matyt, reikėjo, kad su ja kažkas būtų, o gal kad galėtų ir toliau vadovauti. Vėliau ėmė priekaištauti vaikams, kad retai lanko, kad anūkams nerūpi ir kt.

Pasak pašnekovės, jie jau buvo įpratę prie tokios motinos nemeilės, tad savo vaikus stengėsi mylėti, glausti ir duoti tai, ko patys vaikystėje negavo. Tad, kaip pasakojo moteris, jos vaikams buvo keista, kad kitų močiutės malonios ir geros savo anūkams, o jų močiutė – atšiauri, griežta ir be jokių lepinimų. Nelabai ir jie norėjo užeiti į močiutės namus.

Matyt, taip jau surėdyta, kad gyvenimas ar laikas viską sustato į savo vietas. Kiek tu išdalijai gėrio ir meilės kitiems, tiek jos ir pats gauni. Sakoma, kad senatvė ir yra tas periodas, kai žmogus gali pasitikrinti, kaip jis nugyveno savo gyvenimą, atitaisyti kai kurias klaidas. Tik ne visiems pavyksta.

Rasa pasakojo, kad motina užsimanė pagyventi pas vaikus, jų šeimose. Trys dukros, aišku, sutiko. Po 2–3 mėnesius mama pabūna tai vienur, tai kitur, kartais sugrįžta į savo namus. Broliai, o tiksliau marčios, anytos nepageidauja, nes gero žodžio nėra girdėjusios. Parduoti trobesių motina neketina, o tie neprižiūrimi po truputį griūva.

– Nesmerkiu nei brolių, nei brolienių. Sunkus žmogus ta mūsų mama. Iš tikrųjų, manau, kad ji nieko iš viso gyvenime nemylėjo. Pirmiausia – mūsų tėvo, o vėliau ir mūsų, vaikų. Tik nesuprantu, kam ji mus gimdė? Kas ji per žmogus, kad nė vienas negalime prisikasti iki jos širdies? O taip gyventi ir dar jaustis, kad esame kažką skolingi, kiekvieną kartą girdėti tuos pačius skundus ir aimanas, darosi sunku. Juolab kad mama sveikata skųstis dar negali, o kitiems tai tikrai atima, – su ašaromis akyse kalbėjo pašnekovė.

Išsipasakojo Rasa, pasiguodė. Tik padėti šioje situacijoje niekuo negalima, ko gero, jau ir vėlu. Pasak jos, ir per televiziją nemažai rodo tokių laidų, kur tėvai su vaikais riejasi kaip kokie šunys, nors turėtų būti visai kitokie santykiai. Širdį taip suspaudžia, kad negali nieko pakeisti, o gyventi su tokia nuoskauda tikrai nelengva.