Naujos laidojimo apeigos Lietuvoje

Jau beveik treji metai, kai Lietuvoje, Kėdainiuose, veikia krematoriumas. Per šį laiką mirusiųjų laidojimo kremuojant paslauga buvo suteikta beveik 5000 kartų. Atrodytų, gana nedaug šalies mastu, tačiau žinant, kad tokios paslaugos išvis neturėjome, tai gana įspūdingi skaičiai. Ir kiekvieną mėnesį jie didėja.

„Statistikos duomenimis, Lietuvoje kasmet miršta apie 40 tūkstančių žmonių, bet kremavimo paslaugos poreikis nepriklauso nuo mirštančiųjų kiekio – laidojimas kremuojant yra laisvas žmogaus ar jo artimųjų valios pareiškimas“, – sako krematoriumą valdančios bendrovės „K2 LT“ vadovas Vytenis Labanauskas. Anot jo, dabar žmonėms jau nebereikia aiškinti, kur Lietuvoje yra krematoriumas, nes daugelis jei ne tiesiogiai, tai iš kitų žmonių yra girdėję apie laidojimą kremuojant: „Dabar daugeliui kyla kitokių klausimų – pavyzdžiui, kokia turi būti kremuotų palaikų laidotuvių eiga, kiek dienų nuo mirties iki kremavimo turi praeiti, ar prieš kremuojant reikia šarvoti velionio kūną, ar tik jau kremuotus palaikus urnoje ir t. t.“

Nors naujasis laidojimo būdas natūraliai kuria naujas tradicijas ir žmonės renkasi jiems atrodančią tinkamiausią laidotuvių eigą, tačiau pamažu išsigrynina trys dažniausi kremuotų palaikų laidojimo „scenarijai“.

Šarvojama urna

Nutarusieji kremuoti savo mirusius artimuosius dažniausiai renkasi šarvoti tik urną. Sutvarkę būtinus dokumentus, švariomis įkapėmis aprengtą ir paguldytą į karstą velionį jo artimieji arba laidojimo paslaugas teikianti įmonė veža į krematoriumą. Jei velionis mirė ligoninėje, jis iš čia į krematoriumą vežamas tiesiai. „Esame sudarę galimybę velionio artimiesiems oriai atsisveikinti su mirusiuoju iki kremavimo. Tai jie gali padaryti krematoriume įrengtose atsisveikinimo salėse ir palydėjimo salėje, kurioje karstas su palaikais įvažiuoja į deginimo įrenginį“, – pasakoja V. Labanauskas. Jo teigimu, atsisveikinimas lydint iki deginimo įrenginio populiarėja, nes daugelis šį palydėjimo momentą laiko tolygiu karsto įkėlimui į duobę. Po apie 2,5 valandos trunkančio kremavimo urną su pelenais pasiėmę artimieji (arba laidojimo paslaugų įmonė) išveža ją šarvoti į velionio gimtąjį miestą. Pagarba velioniui prie pašarvotos urnos išreiškiama atnešant vieną gėlę ir (arba) žvakę. Dabar būtent tokios pagarbos išraiškos viešai pageidauja ir žinomų žmonių artimieji, skelbdami apie atsisveikinimo su velioniu vietą bei laiką. Dažnai greta urnos pastatytame ekrane rodomos nuotraukos iš velionio gyvenimo, skamba jam patikusi muzika. Pastaruoju metu populiarėja statyti aukų dėžutę šarvojimo salėje ir atėjusieji atsisveikinti su mirusiuoju aukoja velionio šeimai pinigų. Atsižvelgiant į velionio religinius įsitikinimus ar išreikštą valią, laidojant urną dalyvauja išpažįstamos religijos dvasininkas, kuris atlieka tos konfesijos apeigas.

Maldos namai atviri

Dar mename vyravusį paprotį, ypač mažesniuose Lietuvos miesteliuose ir kaimuose, vežti karstą su velioniu į maldos namus, kur laikomos mišios. Atsiradus šarvojimo salėms ir kitokioms galimybėms, šiais laikais toks paprotys nunykęs. Tačiau tai negalioja urnoms su velionio pelenais. Todėl kartais velionio artimieji renkasi greitesnį, tačiau taip pat pagarbų laidotuvių „scenarijų“. Sutvarkius būtinus dokumentus, mirusysis iškart vežamas kremuoti. Su velioniu jo artimieji atsisveikina krematoriume, o po kremavimo urna su pelenais vežama tiesiai į miesto, kuriame bus laidojama, maldos namus. Dvasininkas laiko mišias už mirusįjį, po mišių lydi urną į kapines ar iki kolumbariumo, kur laidoja laikydamasis tos konfesijos numatytų laidojimo apeigų. Katalikų Bažnyčios dvasininkai vadovaujasi 2004 m. lietuvių kalba išleistu „Laidotuvių apeigynu“, kuriame nurodyta, kokios apeigos atliekamos, kai mirusiojo palaikai buvo kremuoti.

Nei į jūrą, nei ant lentynos

Ypač retais atvejais artimieji pageidauja atsisveikinti su velioniu šarvodami jo kūną ir tik po to veža palaikus kremuoti. Tada urna su pelenais laidojama iš karto po kremavimo. Tokiose laidotuvėse paprastai dalyvauja tik patys artimiausi šeimos nariai. Tačiau šis „scenarijus“ nėra populiarus, nes Lietuvoje įprasta, kad norą palydėti velionį į kapines išreiškia ne tik artimieji.

Pasak V. Labanausko, kartais žmonės pasisako, jog velionis pageidavo, kad jo pelenai būtų išbarstyti po medžiu sodyboje, į ežerą ar jūrą, tačiau tai daryti draudžia šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos Žmonių palaikų laidojimo įstatymas. „Ir pasilikti nepalaidotos urnos su pelenais taip pat negalima – ji gali būti laikoma namuose ar kitoje patalpoje „laikinam saugojimui“, t.y. ne ilgiau kaip 3 mėnesius, o po to laidojama kapinėse arba statoma į kolumbariumą, – pastebi V. Labanauskas. – Prieš kremuotų palaikų pelenų barstymą, kaip prieštaraujantį bažnytinei Kanonų teisei, pasisako ir Katalikų Bažnyčia.“

Urna su pelenais gali būti laidojama net ir jau uždarytose kapinėse, jei jose yra šeimos kapavietė, ir kolumbariumuose, kurių šiuo metu Lietuvoje yra 8. Didėjant kolumbariumų poreikiui, didžiuosiuose šalies miestuose jau artimiausiu metu bus statoma dar keletas naujų.