Gyvenimo kelionė (GALERIJA)
Lietuviai vis giliau ir giliau braunasi į nepažįstamus kraštus. Vienus ten gena geresnio gyvenimo paieškos, kitus – pažinimo alkis. Prie pastarųjų priklauso ir Vilniuje gyvenanti bei dirbanti balbieriškietė Sandra Pangonytė, maždaug prieš mėnesį sugrįžusi iš pusės metų kelionės. Jos metu Sandra aplankė šešias Pietryčių Azijos šalis – Tailandą, Vietnamą, Kambodžą, Malaiziją, Filipinus, Indoneziją, nukeliavo 26 tūkstančius kilometrų, iš kurių per 15 tūkst. lėktuvais, per 6 tūkst. autobusais ir beveik 4 tūkst. motoroleriu. 27-erių mergina savo kelionę vadina gyvenimo kelione, kurios tikslas buvo labai įvairus – nuo susipažinimo su kitomis šalimis, meditavimo, sporto iki savanoriavimo.
„Kelionės metu turėjau daug laiko pamąstyti apie praeitį ir ateitį. Mano požiūrį ir mintis formavo ir sutikti žmonės, ir perskaitytos knygos“, – sakė prasmingų patirčių nuotaikomis tebegyvenanti keliautoja. Sandra mielai sutiko pasidalinti kelionės įspūdžiais su „Naujojo Gėlupio“ skaitytojais ir galbūt įkvėpti, paskatinti kitus, ypač jaunimą, siekti savo svajonių.
Kaip kilo tokia idėja? Ar tam reikėjo subręsti, sulaukti dienos, kai kelionė tarsi pati atsivers ir duos ženklą, kad tu gali į ją leistis, ar šis sumanymas kilo spontaniškai?
Jau paauglystėje kelionės man buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Man atrodo, kad kelionės yra natūrali žmogaus būsena, o daugelis žmonių bėdų kyla būtent iš pastangų nejudėti ir apsistoti vienoje vietoje. Kiti teigia, jog tai būdas pabėgti nuo susikaupusių problemų, beje, manau, labai neveiksmingas, nes kartu su savimi tempiesi savo paties kalėjimą ir jame įkalintą kankinį. Man judėjimas į priekį, į kitas nepažintas vietas kuria naują perspektyvą, kelia naujus tikslus, priverčia atkreipti dėmesį į menkiausias detales, sustoti, „atsibusti“, pabudinti savyje viskuo besižavintį vaiką, išgyventi kiekvieną akimirką, susidurti ir nugalėti savo baimes, išbandyti save, ieškoti galimybių ribos ir galiausiai sugrįžti į save, į tikrąjį „aš“. Keliaudami peršokame vis kitus barjerus – nuo geografinių, klimato, laiko iki kultūrinių – ir šis nuolatinis išorinio pasaulio keitimasis neabejotinai skatina ir vidines permainas. O vidiniai pokyčiai, nuolatinis augimas ir tobulėjimas – man itin svarbūs. Taip kilo noras iš mažo miestelio, kuriame gimiau ir augau, išvažiuoti į didesnį – paskutinius devynerius metus gyvenau, mokiausi ir dirbau Vilniuje. Šis noras ir nuolat kirbanti mintis: kaip būtų dar didesniame, peraugo į didžiulę aistrą keliauti – esu aplankiusi per dvi dešimtis (apie 23) šalių.
Tačiau keliavimas keletą kartų po keletą savaičių per metus vis priversdavo pamąstyti apie ilgesnę, kitoniškesnę, apie gyvenimo kelionę. Kelionę, kurioje galėčiau „pristabdyti“ nenumaldomą ir vis greitėjančią laiko tėkmę, skirti daugiau laiko sau, apkeliauti dalį pasaulio bei dedikuoti dalį savo energijos ir pastangų geresnio pasaulio vardan – savanorystei.
Mintys apie kelionę nedavė ramybės pastaruosius kelerius metus. Vis pamąstydavau, pasvajodavau… Nuo trečio kurso pradžios nuolat derindavau studijas su mokslais. Visos minutės buvo sustyguotos, suplanuotos ir padalintos pareigoms, draugams, sportui. O baigusi magistro studijas (ISM Verslo mokykloje), pagalvojau: „Kada, jei ne dabar“? Suvokiau, kad geresnio laiko nei dabar nebus – esu jauna, energinga, neturiu šeimos ar vaikų, o karjeros aukštumas visuomet galima pristabdyti, atidėti metams ar kitiems. Daugelis žmonių jaučiasi įtraukti kasdienybės rutinos, smarkiai varžomi darbo, vieni išsekinti didžiulės įtampos, kiti – pilko nuobodulio. Nei vieno, nei kito per daug nejaučiau, tiesiog norėjau sustabdyti laiko tėkmę. Taigi praėjusių metų lapkritį jau „marširavau“ Pietryčių Azijoje.
Kiekviena kelionė susijusi su tam tikru pasiruošimu, laiko, veiklos planavimu, finansinėmis išlaidomis. Kaip sprendėte šiuos klausimus?
Dažnas manęs paklausdavo: ko reikia, kad priimtum tokį sprendimą, pasiruoštum tokiai kelionei? Atsakymas labai paprastas: reikia labai didelio noro, šiek tiek drąsos ir ryžto, o visa kita susidėlioja savaime… Atrodo, kad kai ko nors labai nori, pasaulis padeda tai įgyvendinti. Be abejonės, tam tikri dalykai, pavyzdžiui, finansų planavimas, reikalauja išankstinio pasiruošimo. Bet visi tie, kurie galvoja, jog reikia būti milijonieriumi, kad tokią kelionę įgyvendintum – labai klysta. Atsakyti konkrečiai, koks pusės metų kelionių po Aziją biudžetas niekada nedrįsčiau – viskas labai priklauso nuo kiekvieno individo poreikių, kurie, kaip žinia, gali siekti nuo žemės iki dangaus. Galiu tik patikinti, kad pagrindiniai gyvenimo kaštai (kaip būstas, maistas, transportas) ten gerokai mažesni, nei, tarkim, Lietuvoje – galima pragyventi nuo kelių (iki keliasdešimt) dolerių per dieną. Be to, pakanka kartais pasitelkti kūrybiškumą, būti atviram aplinkai ir nereikia sukti galvos, pvz., dėl nakvynės vietos – galima gyventi pas vietinius gyventojus namuose ar šventyklose, vienuolynuose mainais už draugiją ar viešuosius darbus šventyklose.
Kas labiausiai neramino prieš kelionę?
Vienas iš pagrindinių „galvos skausmų“ prieš kelionę buvo įtikinti tėvus, kad pasaulis už devynių jūrų yra gana saugus ir maloningas jų vienintelei dukrai? Pasirodė, kad tėvų reakcija buvo gerokai nuosaikesnė, nei būčiau galėjusi kada nors įsivaizduoti! Žinoma, rūpesčio, nerimo, netikrumo ir baimės buvo labai daug, bet visos kelionės metu labai stengiausi, kad tėvai galėtų ramiai gyventi– nuolat leisdavau žinoti, kur esu ir kaip man sekasi, nuolat palaikydavome ryšį elektroniniu paštu, bendravome per skaipą ir kitus socialinius tinklus. Esu be galo dėkinga savo šeimai už sveiką rūpestį, didelį palaikymą visos kelionės metu, nuoširdų domėjimąsi ir tikėjimą mano kelionės idėja!
Kai vadovus ėjau informuoti apie savo sprendimą, rizikavau viskuo – netgi darbo praradimu (dirbau ir tebedirbu „Investuok Lietuvoje“ agentūroje, kurios pagrindinė veikla – investicijų pritraukimas į Lietuvą). Neabejojau – svajonės reikalauja tam tikros kainos, bet buvau pasiruošusi viskam. Tačiau ir čia man labai pasisekė – gavau galimybę grįžti ten pat, iš kur išėjau. Esu be galo dėkinga savo vadovams ir komandai už galimybę sugrįžti.
Žinoma, buvo ir bendras nerimas dėl nežinomybės, blankios ateities, dėl kardinalių gyvenimo pokyčių… Be to, jau buvau nusprendusi keliauti viena, kas iš pradžių irgi kėlė neramių minčių man ir ypač mano šeimai.
Kodėl nusprendėte keliauti viena?
Viskas susidėliojo gan natūraliai… Nėra mano gyvenime ir aplinkoje daug žmonių, kurie lengva ranka pasiryžtų tokiai avantiūrai. Nors sulaukiau aplinkinių palaikymo, prisijungti noro niekas neparodė… Jei tektų dar kartą išvažiuoti į panašią kelionę, turbūt padaryčiau tą patį – keliaučiau viena. Visgi keliauti vienai yra kitaip nei su kompanija: taip, kartais būdavo situacijų, jog trokšte trokšdavau artimo žmogaus, su kuriuos galėčiau pasidalinti įspūdžiais, patirtimi, emocijomis ar pasitarti esant kritinei situacijai… Kita vertus, kai keliauji vienas, atsiranda daug didesnis atvirumas supančiai aplinkai. Tik pradėjusi kelionę supratau, kad keliauti vienai toli gražu nereiškia jaustis vienišai: tokių keliautojų kaip aš yra labai daug. Skandinavijoje, Vakarų Europoje, Australijoje yra natūralu daryti pertraukas tarp studijų ar karjeros, tad labai paprasta susirasti keliautojų-draugų-vienminčių. Be to, keliaudama sutikau nemažai tautiečių, gyvenančių ar atostogaujančių Azijoje, taip pat ir draugai iš Lietuvos atvažiavo prisijungti prie mano kelionės 1–2 savaitėms.
Kodėl nusprendėte užsiimti ir savanoryste?
Visuomet norėjau pagelbėti kitiems žmonėms. Kartais kyla egzistenciniai klausimai: kas gauna daugiau naudos iš savanoriavimo: duodantis ar imantis? Kai matai besišypsančius vaikus ar laimės ašaromis verkiančius vietinius, apima neapsakomas džiaugsmas. Daugybė tyrimų rodo – kuo žmogus yra laimingesnis, tuo labiau jis rūpinasi kitais. Beje, yra ir atvirkštinė sąsaja – kuo daugiau praktikuojame atjautą ir rūpestį aplinkiniais, tuo laimingesni tampame… Man savanorystė (nuoširdus dėmesys, rūpestis ir pagalba kitiems) teikia gyvenimo prasmę.
Daug kas vis pasiteiraudavo, kodėl visuomenine ir savanoriška veikla neužsiimu Lietuvoje, kur yra itin mažas visuomenės aktyvumas savanorystės srityje ir didelė pagalbos būtinybė? Atsakymas labai paprastas: keliaujant tiesiog tam yra daugiau laiko. Be to, savanoriška veikla užsiimdavau ir Lietuvoje. Prieš iškeliaudama daugiau nei metus laiko dirbau Vilniaus vaikų globos namuose, papildomai mokiau vienos šeimos vaikus anglų kalbos įgūdžių. Beje, planuoju ten nuo kitų mokslo metų sugrįžti.
Papasakokite apie savanorystės patirtį, didžiausius kelionės iššūkius ir nusivylimus.
Dar planuodamasi pirmus kelionės žingsnius, žinojau, kad dalį kelionės laiko skirsiu savanorystei. Lapkričio mėn. (išvykau į kelionę lapkričio pabaigoje) Filipinus nusiaubė stipriausias istorijoje taifūnas „Yolanda“, kuris nusinešė daugiau nei 10 000 gyvybių, nusiaubė ištisus kaimus, begalę žmonių paliko be pastogės, be artimųjų… Taigi nuo tada pradėjau intensyviai ieškoti organizacijų, kurios šalina (eliminuoja) taifūno padarytą žalą (Filipinuose praleidau daugiausiai laiko savanoriaudama, tad šia patirtimi ir pasidalinsiu). Deja, labai didelė dalis nevyriausybinių organizacijų yra didžiulis biurokratinis mechanizmas, kuris yra toli gražu NE nepelno siekiančios organizacijos. Didžioji dalis jų reikalauja nemenkų dalyvio mokesčių (apie 1000 dolerių už savaitę ar dvi – įeina maitinimas ir pastogė) vien už tai, kad taptum savanoriu. Blogiausia yra tai, kad didžioji dalis to mokesčio atitenka pačiai organizacijai (ne tikslinėms pagalbos reikalaujančios grupėms) ir jos darbuotojų atlyginimams bei organizacijos veiklai palaikyti. Kadangi savanorystė šiuo metu yra „ant bangos“, siekiant patenkinti rinkos poreikius, įsteigta nemažai populistinių organizacijų… Čia ir susidūriau su didžiaisiais nusivylimais. Bet rankų nenuleidau ir toliau ieškojau tų tikrųjų pasaulio gelbėtojų. Ir radau! Organizacijose, kuriose dirbau už būstą (dažnai būdavo palapinės) ir maistą, nereikėjo mokėti jokių dalyvio mokesčių, tik apmokėti transporto iki vietos išlaidas, įskaitant ir lėktuvo bilieto kainą.
Dirbau jaunoje, ką tik po taifūno įsisteigusioje organizacijoje (YPDR – Young Pioneer Disaster Response), vienijančioje Filipinų mylėtojus. Dirbome vienoje iš labiausiai nukentėjusių salų –Bantayan. Pagrindinis organizacijos tikslas – padėti atstatyti taifūno nugriautus vietinių gyventojų namus. Vien tik toje mažoje saloje tuo metu, kai savanoriavau, (buvo praėjęs pusmetis nuo nelaimės) apie 10 000 šeimų neturėjo pastogės, t.y. gyveno įvairių organizacijų suteiktose palapinėse. Filipinuose visi su nerimu laukia lietaus sezono, kartu su kuriuo dažnai užklumpa taifūnai, cunamiai ir kitos gamtos stichijos… Taigi pagalbos būtinybė buvo ir tebėra didžiulė. Savanoriai, tiek vyrai, tiek moterys, statė namus, dažė stogus, tvoras, apželdino aplinką, įvedė elektrą mokyklose… Be savanorių iš viso pasaulio, prie darbų prisijungdavo ir vietiniai žmonės. Be pagrindinės veiklos, dar įgyvendinom įvairius edukacinius projektus, pvz., kartu su vietiniais gyventojais tvarkėm pajūrį, mokėm vaikus, kodėl reikia plauti rankas, kam skirtas muilas, kaip tinkamai valytis dantis, kodėl reikia mesti šiukšles į šiukšlių dėžes… ir pan. (Norėdami susidaryti išsamesnį vaizdą, ką savanoriai veikė, galite pasižiūrėti youtube vaizdo medžiagą (anglų k.): https://www.youtube.com/watch?v=1yKfpoeLBRc – Red. past.).
Kokius skirtumus pastebėjote aplankytose šalyse?
Visos aplankytos šalys yra unikalios ir labai skirtingos. Kartais kardinaliai skiriasi net tos pačios šalies regionų kraštovaizdis, kultūriniai aspektai, gyvenimo būdas (tarkim, keliaujant išilgai Vietnamo). O ką jau kalbėti apie kitas šalis – pavyzdžiui, Filipinai yra daugiau negu 7000 salų salynas, Indonezija sudaryta iš 17–18 000 salų. Ten kiekviena sala atrodo kaip atskira valstybė. Labiausiai juntami religiniai skirtumai: kai kuriuose šalyse gyvena musulmonai kartu su krikščionimis, budistais ir hinduistais. Nors spauda nepaliaujamai rašo apie religinę nesantaiką, man pasirodė tikras fenomenas, kaip gražiai įvairių religijų atstovai sugeba sugyventi po vienu „stogu“. Stebino dar vienas dalykas – kaip uoliai praktikuojamos religinės apeigos… Pavyzdžiui, Balio saloje, kur viešpatauja budistinės, hindu bei animistinės religijų mišinys, vietiniai aukoja dievams 5 kartus per dieną. Religijos bene labiausiai įtakoja vietinių gyventojų vertybes, gyvenimo būdą, įsitikinimus bei santykius su kitais žmonėmis. Gal todėl tenykščiai žmonės yra itin nuosaikūs, geranoriški, atsakingi, turi didelį bendrumo jausmą – visa tai leidžia Pietryčių Azijoje jaustis saugiau nei namuose (Lietuvoje).
Yra nemažai žmonių – net vyresnių, kurie nori keliauti į egzotiškas šalis savanoriauti, nors žino, kad ten nėra taip paprasta, kaip savanoriauti Lietuvoje. Ką galėtumėte pasakyti ar patarti tokiems žmonėms? Nuo ko reikėtų pradėti? Gal galėtumėte pasidalinti išsamesne informacija?
Šiame globaliame ir nuolat skubančiame pasaulyje, kai bendrumo, solidarumo bei pilietinės visuomenės jausmo lieka vis mažiau, kai susvetimėjimas tapo mūsų planetos liga, kiekvieną pilietį raginu pradėti nuo savęs – nugalėti neveiksnumą ir apatiją. Kad savanoriška veikla talkina ne tik naudą gaunantiems, bet ir duodantiems, turbūt neverta net sakyti…. Ką vienas žmogus duoda kitam? Be elementarios pagalbos, dėmesio, rūpesčio, atjautos, dar ir tai, kas jame yra gyva – dalijasi džiaugsmu, liūdesiu, supratingumu, žiniomis, humoru ir visomis kitomis žmogiško gyvybingumo išraiškomis. Davimas pats savaime yra didžiulis džiaugsmas.
Šiandien savanoriai gali neatlygintinai prisidėti bet kur: nuo socialinių bei kultūrinių iniciatyvų (pvz., šiukšlių rinkimas, pagalba organizuojant tarptautinius renginius) iki veiklos, prisidedančios prie globalinių problemų sprendimo. Viskas priklauso pirmiausia nuo to, kokia veikla domina – aplinkosauga, anglų kalbos mokymas, darbas su neįgaliais vaikais, pagalba rizikos zonose. Tuomet siūlyčiau kreiptis į kiek įmanoma daugiau organizacijų, klausti dėl sąlygų ir rinktis pagal galimybes (poreikius). Aš galiu pasidalinti organizacijų, kuriose dirbau Filipinuose ir Balyje, kontaktais:
Filipinuose: YPDR – Young Pioneer Disaster Response (facebook: https://www.facebook.com/YPDRYPDR; Bali: Rumah Idea (facebook: https://www.facebook.com/RumahIdea)
Kokios pagrindinės kelyje išmoktos pamokos ir atėję pamąstymai?
Gyvenimas vyksta čia ir dabar – nepražiopsok jo! Mokėjimas džiaugtis kiekviena minute, kiekviena akimirka yra didi dovana, prie kurios dar labiau prisiliečiau kelionės metu. Daugybė šiuolaikinių žmonių svajoja apie laimę ateityje ar išgyvena dėl praeities įvykių, t.y. gyvena arba praeitimi, arba ateitimi, bet niekada šia diena. Paradoksalu, bet būtent taip, atrodo, gyvena visi Pietryčių Azijos žmonės – laimingai, paprastai, sugeba džiaugtis mažais dalykais ir mėgautis kiekviena minute. Tuo tarpu mes, vakariečiai, dažnai mėginame save atrasti daiktuose – siekiame turėti vis daugiau, kol galiausiai pasiklystam tarp daiktų ir nebežinom, kas esam ir kur judam. Kai negalime pajusti gyvenimo pilnatvės, gyvenimą užpildome tuščiais daiktais. Kuo turtingesnis pasaulis, tuo stipresnis šitas fenomenas. Labai geras būdas „pabusti“ – suprasti visa ko laikinumą ir tai priminti sau kas dieną…
Kelionės išmokė gyventi paprasčiau, lėčiau, kokybiškiau ir svarbiausia – laimingiau, taip pat matyti visa ko grožį bei branginti paprastus dalykus (tokius, kaip laikas su šeima, pokalbiai su seneliais, nepažįstamųjų šypsenos gatvėje ir pan.)
Keliaudama išmokau jaustis komfortabiliai ir mėgautis vienatve. Nemažai laiko teko keliauti vienai, be to, kelionės metu „išgyvenau“ 12 dienų meditacijos (visiškos tylos) stovyklą, kurios esmė – išmokti susikaupti, mokėti likti vienam su savimi, išsivalyti mintis ir sugebėti jas kontroliuoti (bent jau sekti), o ne būti jų valdomiems. Tai savęs stebėjimu paremtas sąmonės valymosi procesas. Man šis sąmonės valymosi metodas leido bent trumpam išsilaisvinti iš nepertraukiamo minčių srauto (kai esami visiškai susitapatinę su mąstymu bei kitais mentaliniais ir emociniais dariniais, kaip norai ar baimės, užmirštame tikrąją savo prigimtį), nustoti su juo tapatintis, pabūti vidinėje tyloje ir ramybėje. Apie meditacijos stovyklą galėčiau rašyti ir rašyti… Tai turbūt buvo viena iš kelionės patirčių, turėjusi įtakos tolesnei kelionių eigai, emocinę jausenai bei, tikiuos, tolesniam mano gyvenimui.
Kelionė dar kartą įrodė, jog visi esame labiau panašūs nei skirtingi – visi kvėpuojame tuo pačiu oru, valgome ir geriame vandenį, visi šypsomės, kai esame laimingi, verkiame, kai liūdime, visi siekiame geresnio rytojaus. Šis suvokimas privertė užmiršti bet kokius kultūrinius, politinius ar religinius skirtumus, kitaip tariant – išugdė toleranciją „kitokiems“. Kelionės skatina nusimesti bet kokį per gyvenimą sukauptą kultūrinį, įsitikinimų bagažą ir kartais perkainoti vertybes (kurios dažnai konfliktuoja su naujų šalių vertybėmis), į daugelį dalykų pažiūrėti kitu žvilgsniu – be išankstinio vertinimo.
Galiausiai noriu pabrėžti tiems, kurie neturi noro, laiko ar galimybių keliauti, kad siekiant tobulėti, augti, leistis į avantiūras ir nuotykius, ieškoti ir atrasti save – nebūtina iškeliauti. Kelionės neturėtų būti nuotykis, nuotykis turėtų būti pats gyvenimas! Kiekvieną dieną galima išmokti ko nors naujo, padaryti gera sau ir kitiems, augti, siekti, bręsti. Tai turėtų būti nuolatinis būvis, nuolatinis procesas. Kelionės tiesiog gali paskatinti pajudėti iš „mirties taško“.
Galbūt jau planuojate, ką veiksite toliau, kur dar keliausite?
Labai sunku atsakyti. Žinau tik tiek, kad išnaudojau ne visas Azijos teikiamas galimybes. Jų kultūra, vertybės, gyvenimo būdas toks artimas sielai, kad anksčiau ar vėliau ten dar tikrai sugrįšiu. O šiuo metu bandau tai, prie ko prisiliečiau keliaudama, „adaptuoti“ kasdienoje. Kol kas mėgaujuos vasara Lietuvoje, bendrauju su šeima ir draugais, kurių labai išsiilgau visos kelionės metu. Visi tolesni planai aiškės rudeniop.
Ačiū už pasidalijimą įspūdžiais. Linkime dar daug puikių kelionių ir gražių patirčių.
Roma Sinkevičiūtė
