Nuo Birštono iki Bačkininkėlių
Neseniai išėjo nauja Stanislovo Abromavičiaus knyga „Sugrįžimas į nuskendusį slėnį“, kurią 2014 metais išleido leidykla „Naujasis lankas“ ir Kauno marių regioninio parko direkcija. Knygoje pasakojama apie Kauno mariose pradingusius kaimus nuo Birštono iki Kauno.
Pagal pateikiamus archyvinius duomenis, pastačius Kauno hidroelektrinę buvo nukelta 880 sodybų ir pavienių statinių, nukentėjo 45 kaimai, iš daugumos jų iškeltos sodybos, užtvindytos gražiausios šio Nemuno slėnio žemės. Dalis jų priklausė Prienų rajonui. Knygoje aprašyta 26 kairiojo ir 15 dešiniojo Nemuno krantų kaimų, kurie dingo po vandeniu 1959 metais, t. y. lygiai prieš 55 metus.
Knygai pavadinimą sugalvojo Pakuonio bibliotekininkė Marytė Žaromskienė, kai Pakuonyje autorius pristatė savo knygą „Tremties vaikai“. Duomenų naujai knygai pateikė pakuoniškė Marija Žibienė.
„Kelionėje po nuskandintus Kauno mariose kaimus, – sako knygos autorius, – susitiksime ne tik su Nemuno slėnio kaimais, pradingusiais miškais, vaizdingais upių ir upelių posūkiais, slenksčiais, intakais, miškeliais, pievomis, nutiestais keliais ir keleliais, pramintais takais. Mariose dingo įspūdingi rieduliai, rėvos, lydėję plaukiančius upe. Tiems, kurie užaugo prie Nemuno, pasakojimas tebus priminimas apie jų vaikystę, gal jau primirštus kaimų, upelių, pievų, miškelių, o gal ir žmonių vardus. Ir tegu tai bus jiems atgaiva sielai, nes kiekvienam žmogui vaikystė, kaip kad ir šimtą kartų sekama pasaka, niekada nepabosta. Gal atrasite šioje knygoje savo giminės istoriją, tėvelių ar senelių vardus. Kuriems visa tai bus nauja, neišgyventa, tegu įsivaizduos šioje panemunės atkarpoje gyvenusius žmones, nes kasdien tie laikai ir tie žmonės taip tolsta nuo mūsų…“
Nemuno slėnyje lietuvių gyventa jau nuo senų laikų. Tik apie tų gyvenviečių tinklą iki prasidedant kryžiuočių žygiams į Lietuvą duomenų yra nedaug. Manoma, kad iki XIII amžiaus pabaigos abu Nemuno krantai buvo apgyvendinti beveik vienodai. Tik kairiajame krane gyvenę jotvingiai (sūduviai) buvo kryžiuočių išžudyti ar paimti į nelaisvę. Kai kurie nuo nelaimių perbėgo į dešinįjį upės krantą. Nukariauti sūduviai nebuvo prijungti prie Ordino, tačiau čia gyventojų beveik neliko, tik neapgyvendintos girios. Dešiniajame upės krante lietuviai ruošėsi kryžiuočių puolimams, pylė piliakalnius, statė pilis, plėtojo ūkį.
Tokia tolima istorija. O apie vietiniams gyventojams sunkius laikus, kai reikėjo palikti savo gimtas vietas ir trauktis ant kalno, knygoje liudija ten gyvenę žmonės.
Knygoje aprašytos vietovės nuo Birštono iki Bačkininkėlių. Žinoma, kad statant Kauno hidroelektrinę buvo nukeltos dabartiniame Prienų rajone ir Birštono savivaldybėje nuo Birštono iki Bačkininkėlių stovėjusios sodybos. Antai kurorte buvo nukelta 15 sodybų, kitos įvardytos kaip kolūkių teritorija: Talmūšės – 4, P. Cvirkos kolūkio – viena (Marės Marcinkonienės), Vangų – 5, K. Požėlos kolūkio – Povilo Šiugždinio, dar dvi įvardytos kaip Prienų rajono sodybos. Žmonės nenorėjo keltis iš savo sodybų, be to, trūko statybinių medžiagų. Štai 1958 metų spalio 9 d. rajono sprendime konstatuota, kad iš Vangų reikia nukelti 5 sodybas ir 3 visuomeninius pastatus, tačiau darbai dar neįpusėjo. Nutarta, kad Antanas Juodis, kaip pagyvenęs žmogus, pats atlikti darbų negali, tad kolūkis perkels sodybą už jam priskaičiuotus 31 tūkst. rublių.
Iš Bačkininkėlių buvo nukelta 12 sodybų. Dar ir dabar Bačkininkėliuose gyvenantis Vytautas Marcinkevičius, gimęs 1931 metais, prisimena tuos 1958 metus, taip pat po vandeniu likusius upelių, kalnelių, rėvų pavadinimus. Knygoje jis pasakoja apie niokojamas dvaro kapinaites. Jis tuo metu jau rašė dienoraštį ir eiles, kurios ir šiandien skamba su nostalgija gražiajai gimtinei…
Knyga įdomi, verta ją perskaityti, o tie, kurie norėtų ją įsigyti, gali tai padaryti Kauno marių regioninio parko direkcijoje.
Milda.Marcinkevičienė
