„Amerikos pirtyje“ autorius (135-osioms Juozo Vilkutaičio-Keturakio gimimo metinėms)
Unikalus pirmosios lietuvių komedijos „Amerika pirtyje“ likimas (išspausdinta Tilžėje caro spaudos draudimo metais (1895), viešai pastatyta 1899 m. Palangoje). Ji davė pradžią mūsų nacionaliniam teatrui ir nenuėjo nuo scenos visą šimtmetį.
Kritikas Antanas Vaičiulaitis veikale „Knygos ir žmonės“ tokį dramos populiarinimą aiškina jos meistriškumu: „„Amerika pirtyje“ yra šedevras, geriausia komedija lietuvių literatūroje… Dramos meno esmę pagauna tik keletas… O ta dramos esmė yra veiksmas, kuris turi būti natūraliai išplaukęs iš paties įvykio, rodomo scenoje.“
Unikalus yra ir „Amerikos pirtyje“ autoriaus likimas. Spaudos draudimo metais lietuviški raštai buvo pasirašinėjami slapyvardžiais. Iki spaudos atgavimo (1904 m.) niekas nežinojo, kad po Keturakio slapyvardžiu slepiasi Juozas Vilkutaitis, kuriam Keturakio pravardė prilipo dar ankstyvojoje jaunystėje dl to, kad nešiojo akinius. Įspūdinga jo biografija, kuri išsamiai atsiskleidžia jo dukters dailininkės Birutės Vilkutaitytės-Gedvilienės knygoje „Tikrasis Keturakis ir jo raštai“ (1979 m.). šioje knygoje, be grožinių kūrinių, paskelbti ir rašytojo atsiminimai, deja, nebaigti. „Atsiminimuose“ įdomiai, išsamiai ir su humoru pateikiama Vilkutaičių šeimos genealogija: „Iš kur kilę Vilkutaičiai? Įdomu, kad be manęs ir mano šeimos narių daugiau Vilkutaičių Lietuvoje nėra. Pagal žodinę šeimyninę kroniką, pirmutinis Vilkutaitis, Matas Motiejus vardu, Suvalkijon iš Užnemunės – Vilnijos atvykęs XVIII a. pab. arba XIX a. per., nuo kareiviavimo besislapstydamas. Mat anuomet karo tarnyba 25 metus trukdavo, o šio nemalonumo išvengti užtekdavo tik iš vienos Nemuno pusės kiton persikelti… Matyt, ir mano minėtasis prosenelis Matas Motiejus Vilkutaitis slaptai per Nemuną persikėlė, tačiau, visgi pavojinga manęs arti Nemuno apsistoti, nužygiavo 50 km į vakarus ir apsigyveno Gulbiniškių kaime, tada Jonavos, dabar Liudvinavo valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Čia jis pateko į žentus pas ūkininkus Naujokus, pravarde Plaušai, ir tapo 45 margų žemės sklypo savininku. Jis mirė gana jaunas ir paliko mažą vienturtį sūnų Adomą, gimusį 1805 m. Jo motina „užsiėmė“ užkurį Matulaitį. Tas Adomuko patėvis buvo labai blogas šeimininkas. Adomukui augant, kol viską valdė patėvis, ūkis vis skurdo, bet, kai Adomukas sukako pilnus metus, teisiškai tapo savarankiškas, patėvio savavaliavimą sustabdė…“
1829 m. Adomas vedė Mariją Leonaitę ir su ja užaugino 3 sūnus: Antaną, Simoną Martyną ir Vincą bei dukterį Prancišką. Antanas ir Vincas buvo išleisti kuniguosna. Gi Simonui tekdavo sunkiausią darbų naštą nešti.
Simonas Martynas vedė Magdeleną Grinevičiūtę-Griniūtę ir su ja susilaukė 12 vaikų: septynių sūnų ir penkių dukterų. Juozas, būsimasis rašytojas, buvo septintas. Gimė 1869 m. kovo 1 d. Gulbiniškiuose. „Atsiminimuose“ vaizdingai aprašyta dūminė pirkia, kurioje jam teko praleisti vaikystę: „Štai dviem pasieniais ant asloje sukaltų kuolų – lentiniai suolai, priešakiniame, kerčia vadinamame, kampe stovi ilgas, platus, vienos lentos liepinis stalas; priešais jį – uslanas; antrame kampe, kur suolų nėra, stovi lovos, trečiame – molinis, juodai aprūkusia kakta pečius, šalia jo – durys priemenėn, o kitoje durų pusėje – suolelis, kibiras su vandeniu, aukščiau – šaukštdėtis; virš jo – lentyna rečiau vartojamiems reikmenims sudėti. Svarbiausias dūminės pirkios požymis – kudmentas. Tai keturiomis kojomis su atviru viršumi lėkšta dėžė yra maždaug stalo aukščio… su apvaliu įdubimu, primūryta minkyto molio… Kudmentas stovėdavo prie kampo pečiaus tokiu atstumu, kad apie kudmentą laisvai būtų galima vaikščioti. Lubose ties pat viduriu kudmento kabojo medinis vąšas, į kurį kabindavo puodą, o kudmento įdubime sukurdavo ugnį. Dar vienas būdingas dūminės pirkios įtaisymas – tai keturkampė kiaurymė dviejų sprindžių skersmens lubose, pro kurią išeidavo palubėn susitelkę dūmai. Tai aukštinis.“
Juozo 6 broliai ir seserys mirė maži.<…>
Gi Juozas, būdamas šešerių, susilaužė koją ir tapo invalidu. Jo dėdė, Gudelių klebonas Antanas Vilkutaitis pasiėmė vaiką į kleboniją. Čia Juozas skaitė dėdės sukauptas knygas lenkų, rusų kalbomis. 1883 m. pasirodžius „Aušrai“, tampa jos platintoju ir pats bando kai ką rašyti.
1891 m. parašo komedijos „Amerikos pirtyje“ pirmąjį variantą, kuris P. Matulaičio („Varpo“ bendradarbio) buvo sukritikuotas. 1892 m. Juozas, kviečiamas brolio Antano, vyksta į Kaukazą. Čia toliau tobulina savo veikalą „Amerika pirtyje“, galimas dalykas, pasitardamas su broliu, ir sukuria apsakymą „Kaip Mikas apsidžiaugė čebatais“. Jį kritikai įvertino kaip šio žanro šedevrą. 1894 m. Juozas vėl gyvena Gudeliuose, tvarko dėdės Antano Vilkutaičio ūkį, o po jo mirties (1897 m.) tampa šio ūkio paveldėtoju. Gi komedija „Amerika pirtyje“ atiduota organizuojamam konkursui, ir ji atskiru leidiniu išspausdinama kaip „Ūkininko“ priedas 1895 m. ir tuoj pat pradedama vaidinti slaptuose lietuvių susirinkimuose, kol pagaliau po spaudos atgavimo 1905 m. suvaidinama viešai Marijampolėje. Čia atidengiamas ir Keturakio slapyvardis. Kaip rašė K. Grinius, Juozas „publikos buvo triukšmingai pagerbtas“.
Juozas veda Magdeleną Vaicekauskaitę, kuri mokėjo rašyti, skaityti, išmanė kulinariją. Juozo ir Magdelenos namai tapo nacionalinio sąjūdžio veikėjų susitikimo vieta. Apie Juozo paramą varpininkams rašė ir K. Gricius knygoje „Atsiminimai ir mintys“. Kadangi apylinkėje nebuvo nei gydytojo, nei felčerio, Juozas pradėjo skaityti medicininę literatūrą ir įsirengė pirmosios pagalbos vaistinėlę. Daug kam jis padėjo vaistais, patarimais, bet savo dviejų vaikų nuo mirties neišgelbėjo. Iš aštuonių užaugino šešis: du sūnus ir keturias dukteris.
Paveiktas V. Kurdirkos satyrų ir straipsnių apie carinių valdininkų savivalę, Juozas pradėjo domėtis ir teisine literatūra. Daug kam padeda teisiniais klausimais. 1905 m. Gudelių valsčiaus žmonės Juozą išsirenka savo vaitu. Naujos pareigos duoda medžiagos kūrybai. Jis parašo vaizdelius: „Ant to jų galvos“ („Valsčiaus biurokratai“), „Parazitas“ ir pradeda komediją „Bepig tokį užvadą turėt“. Bet rašymui lieka vis mažiau laiko. Jis, pasak dukters Birutės, „ruošiasi teisėjo pareigoms, yra vaitas, visų patarėjas, „gydytojas“, laikrodininkas, šaltkalvis, dailidė“. 1908 m. išrinktas Marijampolės apskrities V apygardos teisėju, išvažiavo į naują savo tarnybą Balbieriškin. Čia garsėjo ne tik kaip stropus teisėjas (jo vedamos bylos užsitęsdavo iki nakties), bet ir kaip „gydytojas“. <…>
1919 m. paskiriamas Seinų apskrities Taikos teisėju, o Seinams atitekus Lenkijai, gauna paskyrimą į Prienus ir gyvena mūsų mieste nuo 1920 iki 1940 metų. Garsėja kaip nepaperkama „sūdžia“, kalbantis tik lietuviškai. Nors jis mokėjo lenkų kalbą, bet į jį besikreipiantiems lenkams sakydavo, kad teismas – lietuviška įstaiga ir jie privalą kalbėti lietuviškai arba atsivesti vertėją. <…> Mirus Prienų notarui Šteinui, Vilkutaitis pasisiūlė notaru ir juo sąžiningai dirbo, kol 1940 m., vengdamas bolševikų represijų, su šeima išsikėlė į Kauną.
Dirbdamas ramesnį notaro darbą, turėjo daugiau laiko bendrauti su šeima. Prienuose nusipirktą namelį Vytauto gatvės gale (kur dabar Kęstučio paminklas) jis išradingai suremontavo, naujoviškai įrengdamas virtuvę, dirbtuvę su medžio ir metalo tekinimo staklėmis. Apatinėj sodo aikštėj įruošė anglišką kroketą, o kad Nemunas, varydamas ledus, nesuardytų jos, krantą sutvirtino gelžbetonio ir akmenų sienele su laiptais į upę. Tas sutvirtinimas išlikęs iki šių dienų ir tapęs mėgstamiausia žvejų vieta.
Vilkutaičių namai tapo Prienų inteligentų susibūrimo vieta. Čia buvo vaišinamasi be alkoholio ir kortavimo. Be gimnazijos mokytojų – J. Eidukevičiaus, St. Barzduko, Per. Ambrazo, Ig. Saudargo – čia lankydavosi žurnalistai A. Klimas, A. Merkelis, rašytojas Vienuolis. Prienuose Juozas Vilkutaitis pradėjo rašyti alegorinį vaizdelį „Pasaka“, kuriame kritikavo Lietuvos I-ąjį Seimą; sukūrė komediją „Šimtas margų“, kuri su pasisekimu buvo pastatyta jaunalietuvių 1929 m. Už nuopelnus tautai J. Vilkutaitis buvo apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. Abu jo sūnūs (Viktoras ir Vytautas) tapo aukštais karininkais. Vengdami represijų Vilkutaičiai 1944 m. emigravo į Vokietiją. Ausburge 1948 m. Juozas Vilkutaitis mirė.
Anarsija Adamonienė
Redakcijos prierašas:
2004 m., kai buvo parengta knyga „Gyvenimo mokykla“ Prienų kraštas: istorija, žmonės, kūryba“, išleista a. a. Juozo Palionio rūpesčiu, mokytoja A. Adamonienė, parengusi šią medžiagą apie J. Vilkutaitį-Keturakį, pabaigoje rašė: „Manytume, kad mūsų, prieniškių, pareiga – įamžinti rašytojo, lietuvių klasiko, pirmosios komedijos autoriaus ir Prienų teisėjo bei notaro atminimą ne tik kuklia memorialine lentele jo sodybos vietoje, ne tik stogastulpiu prie krašto muziejaus, bet ir suteikiant Juozo Vilkutaičio-Keturakio vardą vienai Prienų gatvei“.
Mokytojos palinkėjimas išsipildė, o pirmosios komedijos autoriaus, iškilaus visuomenės veikėjo vardas įamžintas, suteikiant vienai iš gatvių buvusio karinio miestelio mikrorajone J. Vilkutaičio-Keturakio vardą.
(Bus daugiau)
