Slaugytojoms skambėjo sveikinimai ir poezijos posmai (GALERIJA)
Seniau jos buvo vadinamos tiesiog gailestingosiomis seserimis arba sesutėmis. Šiandien – slaugytojomis, nors dažnas ligonis vis dar kreipiasi sesute, arba slaugute. Daug gražių mažybinių kreipinių, apibūdinančių arčiausiai ligonio esančius medicinos darbuotojus, o dažniausiai – darbuotojas, nes toks sunkus darbas turbūt tik moterų pečiams pakeliamas… „Mes be jūsų irgi niekas“, – prisipažįsta ir gydytojai.
Kaip bepavadintume šios kilnios, kiekvieną dieną daug fizinių ir moralinių jėgų reikalaujančios profesijos darbuotojus, kasmet gegužės 12-ąją jie pažymi savo profesinę šventę – Tarptautinę slaugytojų dieną. Kukliai, bet šiltai slaugytojų profesinė šventė buvo paminėta ir Prienų ligoninėje, nedideliame kolegų ir gydytojų būrelyje. Juk net ir šventinę dieną negalima pamiršti atsakomybės, ilgėliau atsitraukti nuo darbo. Todėl nenuostabu, kad renginio metu tyliai prasiverdavo salės durys, tai viena, tai kita slaugytoja kviečiama pakildavo ir išskubėdavo į Priėmimo skyrių, į ligonio palatą…
„Paciento akys, rankos ir širdis“
Šventės proga buvo prisiminta Tarptautinės slaugytojų dienos istorija. Didžiausią įtaką šiuolaikinės profesionalios organizuotos slaugos atsiradimui turėjo įžymi XIX amžiaus slaugytoja Florence Nightingale (1820–1910). Gailestingumo ir pasiaukojimo kenčiančiam žmogui simboliu tapusi moteris Krymo karo metais Turkijoje organizavo sužeistųjų gydymą ir priežiūrą, o vėliau buvo pirmoji slaugių kursų rengėja Anglijoje. Jeigu iš pradžių ši tyra moteris, dirbusi slaugytoja, tikėjo, kad gerai slaugyti pacientus pakanka tik tam tikrų charakterio savybių – švelnumo, meilumo, gerumo, kantrybės, pasiaukojimo, tai vėliau suprato, kad šiam darbui reikia ir specialių žinių bei patirties.
Deja, Lietuvoje slaugos raida atsilieka nuo pasaulinių standartų, o slaugytojų darbas vis dar nesuprastas. Slaugos darbuotojai laukia savo pripažinimo, kaupia žinias, mokosi, nes pasirinko šią specialybę ir nori šį darbą dirbti. „Slaugytojos profesija tokia sena kaip ir žmonija. Ji pilna meilės, rūpestingumo, atsidavimo, bemiegių naktų, sunkių netekčių. Jei iki šiol jūsų neišbaidė vykstančios reformos, mažas atlyginimas, ir jūs turite vilties tęsti savo pasirinktą darbą, tai drąsiai galima sakyti, kad savo kelią pasirinkote teisingai“, – drąsinančiais žodžiais kalbėjo viena iš šios profesijos atstovių.
Yra labai gražus šios specialybės apibūdinimas: „Slaugytoja – paciento akys, rankos, širdis“. Būtent slaugytoja stebi ligonius ištisą parą, o sunkiai sergantis ligonis tiesiogine prasme dažniausiai tik slaugytojos akimis gali pažvelgti į išorinį pasaulį. „Dėkojant už jūsų darbą, kyla noras atsiprašyti. Galbūt – net nesant kaltiems – už tai, kad jūsų darbas yra taip menkai įvertinamas. Ir jeigu mes neturime galimybių materialiai įvertinti jūsų darbą, tai galbūt galime sukurti geresnę darbo atmosferą, galbūt geresnes darbo sąlygas, galbūt šiltesnius tarpusavio santykius. Manau, kad tai mes galime padaryti“, –įvertindamas sunkų, didelio pasiaukojimo reikalaujantį slaugytojų darbą ir sveikindamas jas profesinės dienos proga kalbėjo Prienų ligoninės direktorės pavaduotojas medicinai Vaidotas Karvelis.
Medikų bendruomenės nares – slaugytojas sveikino ir šventės iniciatorė, jos vedėja, ligoninės direktorės pavaduotoja slaugai Loreta Šiugždinienė, skyrių gydytojai. Visi jie dėkojo slaugytojoms už nuoširdumą, profesionalumą, begalinę kantrybę ir atsidavimą savo profesijai, linkėjo būti sveikoms ir laimingoms, lydimoms neblėstančios energijos bei stiprybės dalijant šypseną, meilę, gerumą visiems, kuriems labai reikia pagalbos.
„Mūsų profesija yra ypatinga. Mes esame visada šalia žmonių – nuo pat gimimo iki gyvenimo pabaigos. Mūsų profesija yra be galo atsakinga, reikalaujanti pašaukimo, pasiaukojimo, tolerancijos, ištvermės. Mes visada skubame padėti, užjaučiame ir palaikome, net kai ir pačioms yra sunku. Nepamirškite, kokios svarbios yra jūsų rankos ir jūsų akys, kurios gydo be vaistų“, – prisidėdama prie kolegų sveikinimų kalbėjo Vaikų skyriaus medikė.
Medikams nesvetima ir poezija
Šventinei valandėlei šilumos ir jaukumo suteikė Prienų krašto poetės Stefos Juršienės sveikinimai ir skaitomos eilės. Sveikindama poetė taip pat linkėjo slaugytojoms fizinės ir dvasinės stiprybės, ištvermės. „Kiekvienas jūsų žvilgsnis, šypsena padeda tam žmogui, kuriam jūsų pagalbos reikia. Būkite visada besišypsantys, paslaugūs, malonūs“, – sakė St. Juršienė.
Galima pajuokauti, kad gydytojai, pasirodo, taip pat žmonės. Ne disciplinuoti profesionalai, prieš akis matantys tik ligonius, tyrimus, diagnozes, ligos istorijas, bet ir jautrūs, žemiški, švelnūs, pažeidžiami žmonės, kuriems nesvetimi gilūs jausmai ir išgyvenimai, sudedami į poezijos ar tapybos kūrinius.
Džiugu, kad kolegos gali juos tokius pamatyti ir išgirsti. Tokios akimirkos ir kuria geresnę atmosferą, šiltesnius tarpusavio santykius, apie kuriuos kalbėjo ligoninės direktorės pavaduotojas V. Karvelis. Būtent jis slaugytojų profesinės šventės proga medikų bendruomenės nariams pirmasis padovanojo pluoštelį savo eilėraščių, parašytų prieš septynetą metų pirmaisiais bandymais, ir keletą pastaruoju laikotarpiu, tačiau pirmą kartą skaitomų viešai auditorijoje. Nors gydytojas kuklinosi nesantis nei poetas, nei juolab skaitovas, tikrąją poetę St. Juršienę ir kolegas medikus sužavėjo jo nuoširdžios eilės apie gyvenimą, jo slenksčius, likimą, kūrybinį įkvėpimą, kūrybos mūzą.
Prienų ligoninės bendruomenė buvo pati pirma auditorija, kuri išgirdo ir jaunos pediatrės Eglės Kastravickienės eiles. Gydytoja, beje, ne tik rašo, bet ir piešia. „Paveikslai – mano sielos džiaugsmas, o eilėraščiai – sielos skausmas“, – sakė Eglė, kuri, kaip ir prieš tai kolega Vaidas, patikino, jog eilės gimsta tada, kai labai sunku, kai skauda… Nors gydytoja drovėdamasi prašė klausytojus nebūti griežtiems vertinant kūrybą, po keleto paskaitytų eilėraščių sužavėti klausytojai ragino paskaityti daugiau. Ką gali žinoti, galbūt Prienų krašto kūrėjų klubo gretas papildys ir poetai gydytojai, o jų eiles išvysime būsimose krašto kūrėjų kūrybos knygose.
Visiems Prienų ligoninės slaugytojams skirta šventinė popietė, kurioje skambėjo daug sveikinimų, palinkėjimų, poezijos posmų, praskaidrino nelengvą darbą dirbančių medicinos darbuotojų nuotaiką ir galbūt sustiprino viltį išgyventi sudėtingą laikmetį.
Roma Sinkevičiūtė
