„Maironio sodas” atkeliavo į Prienus
Nors už lango žingsnį spartina ruduo, Prienų krašto muziejus pražydo įvairiaspalvėmis gėlėmis. Ir ne bet kokiomis, o iš Maironio sodo. Jas spalvotose fotografijose užfiksavo mūsų kraštietė Aldona Ruseckaitė. Prie jos pavardės dažniausiai rašoma: poetė, prozininkė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė. Nuo šiol reiktų pridurti ir fotografė. Pusšimčio darbų paroda, džiuginusi Birštono gyventojus, penktadienį atkeliavo į Prienus. Paroda taip ir vadinasi: „Maironio sodas”.
Atidaryme dalyvavo ir pati autorė, be fotografijų savo gerbėjams pateikusi dar vieną malonų siurprizą – naujausią knygą „Šešėlis JMM”. Ji, kaip ir paroda, prasmingai įsiliejo į Maironio 150-ųjų gimimo metinių paminėjimo pynę.
Pirmąsias fotografijos pamokas autorė dar vaikystėje gavo iš pusbrolio, kuris grįžęs iš tremties Sibire parsivežė ir fotoaparatą.
– Man nuotraukos išryškėjimas visuomet būdavo stebuklas, iki šiol fotografija liko didele paslaptimi. Vyresnėse klasėse jau ir aš turėjau fotoaparatą, fotografavau namiškius ir viską, kas aplinkui. Tėvelių jau nėra, tėviškės taip pat, bet viskas yra mano nuotraukose. Jos, kaip prisiminimas, man labai brangios. Šiandienos fotografija visai kitokia ir fotografuoja visi, kas netingi. Bet ir dabar ji man kelia smalsumą. Grįžusi iš kelionės pirmiausia skubu permesti nuotraukas į kompiuterį ir pasižiūrėti, kas ten gero. Nesu profesionalė. Labai mėgstu fotografuoti gamtą ir tai, kas man gražu. Žmonių beveik nefotografuoju. Parodos nuotraukos daugiausia darytos per pietų pertraukas, nes tada dažnai einu į sodą. Čia visuomet randu kažką įdomaus – tai gėlė pražysta, tai ją sniegu apiberia. Grįžusi įdomesnį kadrą siunčiu draugėms, linkėdama geros antros dienos pusės. Dažnai jos nustemba, ar tikrai tos grožybės iš Maironio sodo – vaikščiojo, bet nepastebėjo. Sodas – mano akies džiaugsmas. Profesionalai į mano kūrybą žiūri skeptiškai, o man gražu, – atviravo A. Ruseckaitė.
Gražu ir žmonėms. Tai liudija nuoširdžios parodos lankytojų padėkos, įrašytos atsiliepimų knygoje. Naujausios knygos „Šešėlis JMM“ viršelyje irgi autorės nuotrauka. Tai dešimtoji A. Ruseckaitės knyga. Ji apie Maironį, tiksliau – Maironio gyvenimo meniniai etiudai. Knyga nebuvo skirta jubiliejui, bet išėjo labai laiku ir pastaruoju metu yra tarp labiausiai perkamų knygų.
– Šiai knygai rinkta medžiaga iš kur tik įmanoma: tyrinėta archyvuose, muziejuose. Tai didžiulis, kruopštus ir labai malonus darbas. Su visa pagarba Maironiui norėjau jį „nuimti nuo pjedestalo“, priartinti prie žmonių ir parodyti, kad jis toks pat, kaip mes: turėjo silpnybių, kentėjo ir liūdėjo, mylėjo. Tyrinėjau paskutinį Maironio gyvenimo dešimtmetį ir per jį grįžau į ankstesnius laikus. Maironis – egzistencinis rašytojas. Labai sudėtingas, labai įdomus ir visapusiškas žmogus, – sakė autorė.
Maironis buvo ne tik kunigas, didis poetas, bet ir puikus sodininkas. A. Ruseckaitė mano, kad jei jis nebūtų dvasininkas, profesorius, iš sodininkystės būtų galėjęs valgyti duoną. Maironio sode buvo visko, kas tuo metu buvo auginama. Poetas pažinojo visas gėles, mokėjo skiepyti medžius, prižiūrėti augalus, juos apsaugoti nuo amarų. Jam gražiausia gėlė buvo devynšarvė, skaniausias vaisius –obuolys. Iki šių dienų išlikusi Maironio sodinta kriaušė ir obelis.
Plačiau knyga planuojama pristatyti kitame renginyje.
Parodos atidaryme dalyvavo gausus būrys rašytojos gerbėjų, valdžios žmonių, muzikavo Prienų meno mokyklos auklėtiniai, Maironio poemos fragmentus padeklamavo mokytoja Anarsija Adamonienė. Malonų siurprizą pateikė gausus būrys „Žiburio“ gimnazijos moksleivių, vadovaujamų Romos Ruočkienės. Jiems uždainavus „Lietuva brangi“ prisijungė visa salė.
Renginį vedė muziejininkė Anelė Razmislavičienė, eksponuoti nuotraukas padėjo visi muziejaus darbuotojai.
Aldona Ruseckaitė, poetė, prozininkė, muziejininkė, gimė 1950 m. rugsėjo 27 d. Ingavangio kaime. 1968 m. baigė Šilavoto vidurinę mokyklą.1972-1978 m. VIlniaus universiteto Kauno humanitarinių mokslų fakultete įgijo filologės, literatūros dėstytojos specialybę. 1971-1975 m. dirbo „Litekso“ fabriko kadrų inspektore, 1975-2002 m. – Kauno Stepo Žuko (dabar Kauno kolegija, J. Vienožinskio menų fakultetas) taikomosios dailės technikumo lietuvių kalbos dėstytoja. Nuo 1976 m. pradėjo dirbti LTSR lietuvių literatūros muziejuje (dabar Maironio lietuvių literatūros muziejus) moksline bendradarbe, 1980-1989 m. – skyriaus vedėja, nuo 1989 m. – muziejaus direktore. Ji yra Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) narė, Trečiojo amžiaus universiteto Menų fakulteto dekanė, nuo 1999 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Onutė Valkauskienė
