Buteliai Nemunu išplauks… (GALERIJA)
Lietuvos pievas ir klonius apšvietusi saulė jau budina gamtą. Rodos, dar už kalnų buvęs pavasaris – jau čia pat. Ir pavasariniai darbai visus veja į lauką apžiūrėti, ko prikrėtė žiema ir kaip žemę dirbti, kad liaunas daigelis, kitą žiemą virsiantis gardžia duona, lengviau į saulę stiebtųsi.
Deja, ši žiema – ne sniego pusnimis gąsdino, o speigu, kuris tik privertė supoškėti netvirtas namų sienas. Tokio speigo net zuikiai buvo išsigandę. Ne vienas medžiotojas stebėjosi, zuikio kailį nudyręs ir seniai tiek riebalų matęs. Speigas išstūmė ir sniegą iš mūsų kraštų. Taigi pavasarį net kasmet pamario gyventojams didelėmis draudimo išmokomis atsiperkantis potvynis šiemet liko nepastebėtas. Greitai šalčio sukaustytas Nemunas, lygiai taip pat greitai ir pasileido. Ledonešio nenuniokotos pakrantės jau svetingai pasitinka ir visus jų lankytojus.
Prienai garsėja savo tiltu, jungiančiu ne tik vyskupijas, bet ir tautinius regionus. Žymus ir magistralinis kelias, kuriuo kroviniai iš Lenkijos lengvai gali pasiekti Baltarusiją. Pro Prienus keliauja ir sunkiasvoriai, didelių gabaritų kroviniai. Ne vienam pravažiuojančiam užkliūna platus Nemuno vingis, pušynai, apgriuvusio „Revuonos“ viešbučio ansamblis ir, žinoma, kalėdinėmis lemputėmis pasipuošęs tiltas.
Ne vienas, pamatęs laiptelius žemyn, su malonumu nusileidžia į krantinę, norėdamas bent trumpam paliesti Lietuvos upių tėvą. Ko gero, nėra geresnės ir patogesnės vietos negu prie pat pagrindinio kelio esanti krantinė, kurioje galėtų glaustis ir prieplauka, ir laivelis, o gal ir nedidelė maudykla. Ne vienas taip pamąsto bandydamas prieiti arčiau vandens ir koja nuridendamas ten besivoliojančius tuščius alkoholio butelius į šalį. Tiesa pasakius, tie, kurie įveikia plastiko ir stiklo barjerą, ilgai prie Nemuno neužsibūna. Akivaizdu, kad ne vienas, nusileidęs prie didžiausio Lietuvos pasididžiavimo, dar labiau bando jį padidinti – sukelti potvynį. Patiltėje tvyrantis kvapas bei „tortukai“ abejonių nepalieka – iki kultūros židinio čia dar toli.
Tačiau apie tai, jog ši vieta tikrai mėgstama pramogaujančių lankytojų, išduoda ir čia pat esanti laužavietė, kuri svečių patogumui yra krūmynuose. Ir nuo saulės, ir nuo vėjo užstoja, o reikalui esant galima čia augantį medį ir nusipjauti… malkoms. Viskas – žmogaus patogumui.
Kitas Nemuno krantas – kur kas geresnis. Žvejų mėgstama krantinė neturi specifinio kvapo, be to, ją mėgsta ir antys. Čia jos ir pailsėti stabteli, ir po besimėtančias maisto pakuotes užkandos paieško. Čia plaukioti negalima. Gal tiesiog dėl to, kad čia kaip draudžiančių plūdurų virtinė tarp žolių gailiai Nemuno bangose raibuliuoja „bambaliai“. Saulėtą dieną jie turėtų sukelti nuostabų saulės spindulėlių žaismą.
Na, žinoma, šiame krante niekas nesilanko, visi skuba apžiūrėti vis dar į akį krentantį, tačiau kasdien vis labiau griūvantį „Revuonos“ viešbutį. Tiesa, į vidų eiti niekas nedrįsta. Čia puikuojasi užrašai, draudžiantys tai daryti, o pro išlaužtas angas, duris lįsti – drąsuolių atsiranda ne daug. Vieni bijo būti užversti griūvančio viešbučio nuolaužų, kiti baiminasi, kad nerastų kokio nors kadaise buvusio drąsuolio, iš čia jau savo kojomis nebeišeisiančio. Beje, ne vienas skuba nusifotografuoti prie įžymiojo „Titaniko“. Prie šios tvorelės per šukes, cigarečių pakelius ir dar krūvą plastikinės taros atskubėję smalsuoliai pamato, kad, kaip ir tikrasis „Titanikas“, šio dešinysis bortas artėja prie ledkalnio, pilno maišelių, šiukšlių ir, žinoma, dar butelių. Kaip apie pavojų įspėjantys žyniai, alkoholinių gėrimų skardinės bei plastikiniai buteliai jau skalauja ir kairįjį bortą.
Ne ką smagiau ir „Revuonos“ parke. Nors beveik prie kiekvieno specialiai įvairių šalių drožėjų parkui išdrožtų medinių suolelių išmūryta šiukšlių dėžė, akivaizdu, kad į jas šiukšles meta tik ten pat sėdintys parko lankytojai. Kiti nesivargina paeiti 5 metrus ir ištuštintą tarą meta tiesiai po kojomis. O paskui stebisi, kodėl kliūna, griūna, nepastovi ant kojų. Savaitgaliai, akivaizdu, čia būna audringi.
Tikėkimės, kad miesto svečiai neina į krantinę pro taksi stovėjimo aikštelę autobusų stotyje. Tikrai ne legendiniais kvepalais „Chanel No 5“ atsiduodančios aikštelės, nors ir dažnai valomos, paslaptį saugo šalia stovintis, neveikiantis prekybinis namelis. Užtenka žengtelti porą žingsnių į šoną, ir nesunkiai galima pastebėti, kad čia ateinantys laukti taksi su malonumu užtrunka ilgiau.
Prienai gali didžiuotis savo bažnyčia, kurios pamatų remontas, panašu, eina į pabaigą – taigi bažnyčia stovės dar kelis dešimtmečius drąsiai ir tvirtai. Galime didžiuotis ir tuo, kad krikščionybė – ne vienintelė religija Prienuose. Dar yra ir „aludarystės“ religija. Ir jos apeigos vyksta visai čia pat – už šventoriaus tvoros. Kad šią religiją visi priima ypač noriai ir entuziastingai, byloja pakeliui į apeiginę teritoriją išdaužytos klebonijos betoninės tvoros ir grafiti piešiniai ant vartų.
Tarp gausybės kitų kultūrinių ir akademinių vietų, tokių kaip buteliais ir išdaužytų langų šukėmis nusėta buvusi Nemuno pradinė mokykla, Prienų specialiosios mokyklos vaikams skirta mankštintis aikštelė, populiarus ir „Zodiako“ parkas prie senųjų kapinių. Tiesa, čia komunalinė tarnyba sukasi kaip vijurkas –aplink suoliukus sukaupta tuščia tara anksti rytą dingsta beveik akimirksniu. Tačiau jaunos mamos su vaikais šios vietos vis dar vengia.
Nors yra sukurti įstatymai dėl šiukšlinimo, alkoholio gėrimo viešoje vietoje, numatytos baudos, bet panašu, kad „vyrai gėrė, vyrai gers, kol žemelė apsivers…“ Beje, moterys irgi. Ir visai niekam nesvarbu, kad išgertas butelis kainuoja 2–5 Lt, o bauda už jo gėrimą viešoje vietoje gali siekti ir 300 Lt. Visai nesvarbu, kad šlapinimasis viešoje vietoje pagal 174 ATPK (Administracinių teisės pažeidimų kodekso) straipsnį užtraukia baudą nuo 100 iki 300 Lt arba areštą iki 30 parų.
Išlieka tik klausimas, kada žadame nuskęsti alkoholio ir „bambalių“ jūroje? Ir vienas nedidelis prašymas – švarinimosi akcija „Darom 2014“ – gelbėk!
Mantvydas Prekevičius
