Daina – gyvenimo ir akių šviesa (GALERIJA)
Kovo 21 d. Prienų kultūros ir laisvalaikio centro mažojoje salėje susirinko tie, kurių širdyse gyvena daina ir meilė bei pagarba ja gyvenantiems žmonėms. Tądien savo kūrybinės veiklos 40-metį minėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Prienų rajono filialo mišrus vokalinis ansamblis „Puriena“, kurį rajono žmonės jau spėjo pamilti už jautrias dainas, šilumą ir nuoširdų santykį su klausytojais.
Šiek tiek istorijos
Prieš 47 metus, 1967 m., Prienų rajono neregiai ir silpnaregiai pradėjo burtis į tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos Prienų pirminę organizaciją. Pirmuoju šios draugijos pirmininku tapo Jonas Serbenta. Pradžia buvo sunki: neturėjo patalpų, nebuvo transporto, todėl reikėjo pėsčiomis vaikščioti po apylinkes, kad galėtų suregistruoti visus rajone gyvenančius regėjimo negalią turinčius žmones. Organizuojant darbą labai prisidėjo Kauno tarprajoninės valdybos pirmininkas Kostas Bankauskas.
Šešerius metus dėl įvairių priežasčių pirmininkai keitėsi vienas po kito, o 1973 m. visuotiniame susirinkime pirmininku buvo išrinktas Juozas Sutkaitis, sekretore – Leokadija Gudelienė. Vadovaujant J. Sutkaičiui, 1973 m. pradėjo kurtis ir meno saviveiklos kolektyvai. Meno vadovu buvo pakviestas dirbti Antanas Puidokas, kuris ne tik puikiai vadovavo, bet ir sukūrė daug dainų, pritaikė jas ansambliui. Pirmieji saviveiklininkai buvo Juozas Sutkaitis, Jonas Serbenta, Pranas Birenis, Mykolas Mieželis, Julija Kanopackienė, Leokadija Gudelienė, Elena Sabaliauskienė, Suzana Puidokienė, Rasa Matusevičienė, Zofija Vaitkevičienė, Dominika Dabulevičienė, Juozas Uloza. Vėliau į saviveiklą įsijungė Bronius Strauza, Gintas Kasparavičius, Marija Valinskienė, Birutė Beržinskaitė, Lina Ulinauskaitė, Liucija Baranauskienė, Elena Petrokienė, Algirdas Petrokas, Roma Marozienė, Anelė Šalčiuvienė, Stasė Jonykienė, Rasa Raiskienė, Ona Dudonienė, Janina Raginienė. Kolektyvui vadovavo Antanas Puidokas, Steponas Dapševičius, Juozas Uloza, Antanas Kuncevičius, Petras Tamulis, Rimantas Staliūnas, Donatas Aidukas. Daugelis ansambliečių, kaip ir buvusių vadovų, jau išėję Anapilin. Kolektyvo jubiliejinės šventės metu jų atminimas buvo pagerbtas tylos minute.
Puriena simbolizuoja Prienų kraštą
Ilgus metus organizacijoje veikė instrumentinis ir vokalinis ansambliai, vėliau susikūrė ir folkloro ansamblis. Kolektyvai muzika ir dainomis džiugino ne tik savo organizacijos narius, bet ir daugelio globos namų gyventojus.
2008 m. organizacijos pirmininke pradėjus dirbti Irenai Karsokaitei, užsimezgė glaudūs ryšiai su Prienų rajono savivaldybe. Kolektyvas gaudavo paramą iš savivaldybės, tad įsigijo naujus saviveiklininkų drabužius, daug koncertavo, ilsėjosi. Visose šventėse dalyvaudavo tuometinis meras Alvydas Vaicekauskas.
Tais pačiais metais vokaliniam ansambliui pradėjo vadovauti Onutė Matusevičiūtė, kurią į Prienus atsivedė I. Karsokaitė. Onutė – puikus žmogus, labai mylintis ir savo darbą, ir šio krašto žmones. Jai vadovaujant ansamblis buvo pavadintas „Puriena“. Menininkės Vilmos Krasauskienės sukurta paupių gėlė, simbolizuojanti Prienų kraštą, papuošė ansamblio dalyvių krūtines ir šventės dieną.
Ne tik dainininkai, bet ir deklamatoriai
Per savo kūrybinės veiklos metus vokalinis ansamblis yra paruošęs daug programų, su kuriomis apkeliavo visą Lietuvą. Kolektyvas daug koncertuoja globos namuose, slaugos ligoninėse, dienos centruose, dalyvauja įvairiuose konkursuose. Nuo 2010-ųjų kasmet dalyvauja tarprajoniniame partizaninės dainos konkurse, apdovanotas už aukštą meninį lygį, nuoširdumą, istorinės praeities sklaidą. Nuo 2011 m. dainininkai tradiciškai neaplenkia ir romansų vakarų „Ilgesio dainos“.
Ilgainiui užsimezgė ryšiai su Šakių, Jurbarko, Lenkijos aklųjų organizacijų nariais. Jau 40 metų tęsiasi graži, nuoširdi draugystė su Kaišiadorių aklųjų bendruomenės žmonėmis ir vokaliniu ansambliu „Volungėlė“ bei jo vadove Regina Griesiuviene. Bičiuliai į šventę atskubėjo ne tik su dovanomis, bet ir su muzikiniais sveikinimais.
Ansamblis turi skaitovų, kurie praturtina koncertines programas. „Purienų takeliu pareisiu, jei tik mane širdin pašauksi…“ – tai ištrauka iš jautrių ir abejingų nepalikusių Rasos Matusevičienės skaitytų eilių. Rasa šiame ansamblyje dalyvauja nuo jo susikūrimo pradžios. Ji ne tik dainuoja, deklamuoja, bet instrumentiniame ansamblyje yra grojusi tambūrinu. Ištrauką iš K. Donelaičio „Metų“ susirinkusiems į šventę skaitė Nijolė Naumova, išraiškingai deklamavo buvusi ansamblio narė Liucija Danutė Baranauskienė.
Ansamblio koncertmeisterė – Beata Vingraitė. Anot O. Matusevičiūtės, retam ansambliui akompanuoja koncertmeisteris. B. Vingraitė yra ir Kauno valstybinio choro koncertmeisterė, Vytauto Didžiojo universiteto lektorė, paruošusi nemažai muzikinių programų su Kauno muzikinio teatro artistais, tačiau visada suranda laiko pagelbėti ir „Purienai“.
Šventės proga tardama sveikinimo žodį B. Vingraitė neslėpė susižavėjimo kolektyvo dainininkais. „Jūs visuomet, ne tik šiandien, tokie pavasariški, tokie žavūs. Dėkoju mylimai Onutei ir visiems ansambliečiams, kad atvažiavusi į Prienus jaučiu ne tik jūsų šilumą, bet ir matau profesionalumą, meilę visiems aplinkiniams, visiems žmonėms“, – koncertmeisterė linkėjo ansamblio dalyviams visada išlikti pavasariškais ir dovanojo žiupsnelį pavasario Aleksandro Doga valsu iš kino filmo „Mano meilus ir švelnus žvėris“.
Sveikino, džiaugėsi, dėkojo
„Kitam teikiamas džiaugsmas žavi tuo, kad jis ne tik neišblėsta kaip koks atspindys, bet grįžta mums dar ryškesnis“. Šiais ir kitais į padėkas surašytais žodžiais už supratimą, pritarimą ir paramą, už tai, kad aplinkiniai mato filialo ir ansamblio veiklą bei jos prasmingumą, LASS Prienų r. filialo vadovė I. Karsokaitė dėkojo visiems pagalbininkams ir šventės rėmėjams: Prienų rajono savivaldybei ir merui V. Bujanauskui, administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjai E. Sadauskienei, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktoriui Dž. J. Aksenavičiui ir visam kolektyvui, LR Seimo nariui Andriui Palioniui ir jo šeimai, LR Seimo nariui Vytautui Kamblevičiui, LSDP Prienų skyriaus pirmininkui, ilgamečiam organizacijos bičiuliui Alvydui Vaicekauskui, Švietimo centro kolektyvui, Jolantos Žilvienės gėlių salonui, UAB „Asviga“, IĮ „Pintinė“. Pirmininkė padėkojo šventės vedėjai L. Gediminienei bei visiems ansamblio nariams ir kiekvienam jų įteikė rėmėjų dovanėles.
Pavasariško 40-ojo jubiliejaus proga ansamblį „Puriena“ sveikino didelis būrys svečių: jau minėti Prienų rajono savivaldybės, Socialinės paramos, Kultūros, sporto ir jaunimo skyrių atstovai, Seimo narys V. Kamblevičius ir jo padėjėja L. Jakinevičienė, Seimo nario A. Palionio padėjėja V. Petkevičienė, Kauno Žaliakalnio seniūnijos seniūnaitis J. Miliauskas, Lietuvos aklųjų bibliotekos Kauno filialo vedėja I. Blaževičienė, Prienų globos namų, Socialinių paslaugų centro atstovai ir kiti.
Rajono meras prisipažino „suguldęs“ sveikinimą į padėkos raštą, bet nenorėjęs jo tik formaliai perskaityti. Leisdamas sau kalbėti tai, ką diktuoja šventės metu patirti jausmai, jis dėkojo ansambliui už dainas, kurios sugrąžina į jaunystę, leidžia prisiminti išvaikščiotas upės pakrantes ir pirmuosius jausmus, puošia gyvenimą, daro jį prasmingesnį, turtingesnį, ir linkėjo sėkmės, kūrybingumo, džiaugsmingų laimės akimirkų.
V. Kamblevičius, sujaudintas dainų, teigė seniai buvęs tokiame dvasingame koncerte. O administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja E. Sadauskienė pasidžiaugė, kad su ansambliu koja kojon tenka eiti jau 23 metus. Ji sakė esanti dėkinga visiems pirmininkams, o prieš keletą metų buvusi nustebinta naujosios ansamblio vadovės Onutės. Todėl linkėjo sau ir ansambliui kartu linksmai paminėti ir 50-mečio jubiliejų.
LASS Kauno ir Marijampolės regionų centro direktorius E. Urna perdavė LASS pirmininko S. Armono sveikinimą kolektyvui ir įteikė padėkas jo vadovei O. Matusevičiūtei, ilgametėms ansamblio dalyvėms R. Matusevičienei ir L. Ulinauskaitei. Nuo kolegos iš Kauno aklųjų organizacijos jis atvežė didelį krepšį vaišių.
Sveikinimų maratoną užbaigė garbingos viešnios iš Jonavos silpnaregių organizacijos. Kartu su jomis atvyko ir buvusi pirmininkė Janina Raginienė, dirbusi Prienuose 13 metų. Ji džiaugėsi, kad ir tuomet Prienų aklųjų organizacijos saviveiklos kolektyvas buvo didelis, darnus, kūrybingas, kad atsirado žmonių, kurie tęsia kultūrinį darbą. Su pagarba ji prisiminė buvusį ilgametį kolektyvo vadovą A. Puidoką, kartu su žmona aklųjų ir silpnaregių organizacijoje išdirbusį 20 metų, daugiausiai visuomeniniais pagrindais. Niekada sakė nepamiršianti ir labai dažnai sapnuojanti kolektyvo narius ir Prienus – mielą kraštą su jo puikiais žmonėmis. Viešnia palinkėjo kolektyvui geros sveikatos, kantrybės, stiprybės, burti žmones dainai ir dainomis kelti nuotaiką aplinkiniams.
Įstabaus balso savininkė O. Matusevičiūtė, padovanojusi keletą solo dainų, dėkojo savo mieliems dainininkams, kad šie priėmė į savo šeimą, leido pasijausti Prienų krašto gyventoja, ir linkėjo būti linksmiems bei toliau su daina eiti per gyvenimą. Vadovė pakvietė prisijungti prie kolektyvo buvusius ansamblio dalyvius bei kartu su visais svečiais sudainuoti bendrą dainą „Čia mano žemė Lietuva“.
Po šilto, jausmingo koncerto šventė dar nesibaigė, ji tęsėsi bendraujant prie vaišių stalo, dalinantis šventinėmis akimirkomis ir prisiminimais.
Apie kolektyvą kalba ansambliečiai
Ansamblio „Puriena“ vadovė Onutė Matusevičiūtė:
Vadovauju kolektyvui penktą sezoną. Dievas taip davė, kad iki tol dirbau Kauno aklųjų ir silpnaregių centre, vadovavau moterų vokaliniam ansambliui ir dar dirbau koncertmeisterės asistente iliustratore Muzikos akademijoje. Į Prienus pakvietė Irutė. Nuo to mūsų darbas ir prasidėjo. Su šiuo kolektyvu išsiplėtė ir repertuaras, ir mano pačios akiratis. Stengiamės, kad dainos būtų visiems įveikiamos ir gražios. Malonu dirbti mažame kolektyve. Didžiuosiuose miestuose yra kitaip, žmonės kartais nežino, ko jie nori ir ko jiems reikia. Gal per daug atbukę… Na, o šio kolektyvo nariai yra be galo nuoširdūs, stengiasi lankyti repeticijas, myli dainą. Moterys, važinėjančios iš kaimo, suspėja ir karvutę pamelžti, ir ūkį apeiti, ir repeticijų nepraleidžia. Visi jie yra dainos fanatikai ir verti didžiausios pagarbos. Bendraujam irgi labai artimai – gal dėl to, kad mus vienija bendra negalia. Kita vertus, gal mes truputėlį ir stipresni esam, nes su negalia per ilgą laiką spėjam susitaikyti. Kolektyve ir pajuokaujam, ir rūpesčiais pasidalijam, net su šeimos nariais susipažįstam.
Beje, labai norėtume padėkoti Prienų kultūros centro direktoriui, visam kolektyvui, garso operatoriui Romui Šyvokui, Virgučiui (Virgilijui Kedžiui – aut. past.), kurie mums mielai padeda, palaiko, kviečia į festivalius, konkursus. Jiems labai labai ačiū.
LASS Prienų filialo pirmininkė Irena Karsokaitė:
Dainuoti mėgau nuo vaikystės, todėl man dainavimas – atgaiva sielai. Muzika ir daina aklųjų ir silpnaregių gyvenime itin svarbi, padeda realizuoti meninius gebėjimus, todėl neatsitiktinai žmonės su regos negalia renkasi dainą ar muzikavimą. Džiugina graži, nuoširdi ansambliečių draugystė. Jie ne tik noriai važiuoja į repeticijas, mokosi dainų, bet visi kartu puikiai leidžia laiką, bendrauja, švenčia bendras šventes. Dalyvaudama ansamblio veikloje įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, atradau daug nuoširdžių žmonių, kuriais galiu pasitikėti ne tik veikloje, bet ir gyvenime.
Apie laiką, kurį skiriu ansambliui, niekada negalvoju, nes man šita veikla teikia tik teigiamų emocijų. Pasitaiko ir nepavykusių koncertų, po kurių visi kalbamės ir darome bendrus sprendimus. Žinoma, labai svarbus ir svarus mūsų mielos vadovės Onutės žodis. Be jos gražaus balso sunkiai įsivaizduoju ansamblio laimėjimus, kurių esame pasiekę. Manau, kad tai, ką mes dabar turime, – jos nuopelnas.
Visa buitis, organizaciniai rūpesčiai tarsi susilieja su darbu ir jų net nejuntu. Koncertinės išvykos, koncertai Prienuose – tai nuolatinio darbo rezultatas, įprasminantis mūsų veiklą. Kai ką nors gražaus turi, visada norisi pasidalinti su kitais. Džiaugiamės, kad žmonės mėgsta mūsų muziką, todėl dažniausiai iš anksto žinome, kur koncertuosime. Vėl noriu paminėti vadovę Onutę, kuri labai atsakingai parenka dainas, todėl repertuaras yra įvairus ir priimtinas žiūrovui.
Prieš kelis metus, vykdydami projektą „Susitikimai“, kurį rėmė savivaldybė, įsigijome koncertinius rūbus. Šiemet sceninę aprangą planuojame atnaujinti.
Planų didelių nekuriame, norėtųsi, kad tai, ką turime šiandien, neblogėtų, kad veikla tęstųsi. Todėl norisi padėkoti savivaldybės, Kultūros ir laisvalaikio centro, Švietimo centro darbuotojams už tai, kad esame labai mylimi, kad visada sulaukiame pagalbos.
Rasa Matusevičienė:
Negaliu pasakyti, kad labai mėgstu dainuoti. Viena nedainuoju, nes muzika man sukelia didelius sentimentus – esu labai sentimentali. Bet į kolektyvą visada traukė noras bendrauti, ryšys su likimo draugais. Gerai prisimenu šviesaus atminimo ansamblio vadovą Puidoką, kuris ir pats ansamblyje dainavo, ir jo žmona. Prisimenu pirmąsias ekskursijas, kurios buvo paskatinimas mums… Deja, beveik visi ansambliečiai, su kuriais nuo pradžių teko dainuoti, jau iškeliavę, išskyrus Elytę Sabaliauskienę.
Ona Matuliauskienė:
Aš nuo jaunų dienų dainuoju. Net ir vaikus augindama suspėdavau nueiti į chorą. Mūsų kolektyvas yra labai darnus, geras – ypač vadovė, pirmininkė. Jos mus visus pritraukia ir moka išlaikyti.
Danutė Šeškauskienė:
Labai myliu dainą. Pradėjau dainuoti dar Garliavos vidurinėje mokykloje, vėliau technikume, Ilgakiemio kultūros namuose, Šilavote, dabar – Prienuose. Dainuodama atsipalaiduoju, pamirštu kasdienybę, problemas, kurios mane slegia. Didžiuojuosi vadove, kuri mus visus užkrečia linksmumu, optimizmu. Ir pirmininke, kuri mus labai supranta, rūpinasi. Kasmet ilsimės Šventojoje, kur viskas pasimiršta, o pirmininkė jau nuo ryto mus kelia su karšta koše. Tokios rūpestingos pirmininkės reikia paieškoti. Aš nepaprastai didžiuojuosi savo kolektyvu, myliu jį ir norėčiau, kad ir toliau čia dainuočiau.
Valdas Kudzmanas:
Kolektyve buvome du vyrai, dabar likau vienas tarp moterų, bet jaučiuosi gerai. Važinėju į repeticijas iš Birštono ir džiaugiuosi tuo.
Lina Ulinauskaitė:
Jau net neprisimenu, kiek metų dainuoju ansamblyje. Tik pamenu, kad ansamblyje švenčiau savo 20-ąjį gimtadienį. Laukiu repeticijų, nes dainavimas man artimas nuo mokyklos laikų. Daina su manimi – kiekvieną dieną, net vonioje dainuoju.
Dana Laurinavičienė:
Pradžioje vis lydėjau vyrą į ansamblio repeticijas, o dabar ir pati pritapau. Mūsų kolektyvą jungia draugystė, supratimas, pagarba ir meilė vieni kitiems. Tai – nepamatuojama jokiais svertais.
Irena Jakšaitienė:
Dar dirbdama fabrike 30 metų dainavau. 2009 m. Žaneta Slautienė pakvietė į ansamblį. Žinokite, lauki tų repeticijų – išsimaudai, išsikvėpini ir leki!.. Mes čia pasišnekam „tarp mūsų mergaičių“, netrukdo ir vienintelis vyras. Jei sunegaluoji, tuoj pirmininkė skambina, vaistų atneša. Onutė irgi nepaprastai rūpestinga, nors ir reikli. Būna, kad ir pamuštruoja kaip reikalas. Žinot, „per vainą visko atsieina“.
Vanda Jarmalienė:
Dainuoti man labai patinka. Svarbu, kad iš kaimo išleki, lauki repeticijų dienos nekantraudama.
Elvyra Kamarauskienė:
Buvau sergančiųjų diabetu susirinkime ir išgirdau šį kolektyvą dainuojant. Pasiprašiau priimama. Džiugu, kad čia ne tik dainuojame, bet ir švenčiame visų jubiliejus, gimtadienius. Jeigu kokia bėda, taip pat tuoj susiskambinam, visi lekiam, nepaliekam vieno žmogaus bėdoje.
Roma Sinkevičiūtė
