Ar Trečiasis pasaulinis karas jau ant slenksčio?

Rudenį prasidėjęs nepasitenkinimas prezidentu Ukrainoje išsiliejo į revoliuciją ir pamažu virsta rimtu tarptautiniu konfliktu. Didžiosios valstybės jau pradeda žvanginti ginklais. Ar tai jau to, pesimistinėmis prognozėmis persmelkto apokaliptinio pasaulinio karo pradžia? Užsienio politikos apžvalgininkai tvirtai sako – ne.

Euromaidanas

Neramumai Ukrainoje prasidėjo ne Kijeve, ne Rusijoje, juolab ne Rytuose. Jie prasidėjo, kaip bebūtų keista ir neramu, čia pat – Lietuvoje, Vilniuje. Niekas turbūt nesitikėjo, kad pompastiškai išaukštintas Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai taps istoriniu. Istoriniu nacionaliniam Ukrainos vientisumui. Būtent Vilniuje, oficialiai Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai, įvyko jau neabejotinai į būsimuosius istorijos vadovėlius pateksiantis įvykis, kuriuo nemaloniai buvo nustebinti ir Europos Sąjungos lyderiai, ir patys ukrainiečiai. Vilniuje planuota pasirašyti Europos Sąjungos asociacijos sutartis su Ukraina taip ir liko be parašų. Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius paskutinėmis Lietuvos pusmečio pirmininkavimo dienomis atsisakė savo tautai leisti žengti į Europą.

Proeuropietinės pakraipos ukrainiečiai užplūdo Kijevo gatves. Netrukus centrinė Kijevo aikštė tapo pasaulinės laisvės simboliu. V. Janukovyčius, grįžęs į Kijevą, neieškojo žodžio kišenėje ir vietoj savo žmonėms žarstomų liaupsių apipylė juos pamazgomis. Prezidento nepasitenkinimas savo tauta neliko be atgarsio. Dar nuo Oranžinės revoliucijos prastą reputaciją turėjęs ir niekad nuo jos neišsivadavęs prorusiškas V. Janukovyčius užlipo ant grėblio. Prasidėjo Euromaidanas.

Tautos protestai didėjo geometrine progresija. Į protestus buvo reaguojama kaip į futbolo ar krepšinio sirgalių energijos išlydžius – gausesnėmis riaušių malšinimo komandų gretomis. V. Janukovyčiaus įsitikinimas apie jo niekam neprilygstančią galią ir cinizmas situaciją atvedė iki mirties taško. Netgi nesistengdamas žadėti oro pilių, tik kaltindamas piliečius maištu ir nesantaikos kurstymu, taip ir nesuradęs dialogo, jau nekalbant apie kompromisą, V. Janukovyčiaus tapo valstybės priešu. Ukrainiečiai sukilo prieš neadekvačiai reaguojantį vadovą. Į prasidėjusį sukilimą vadovas sureagavo pagal savo demokratijos sampratą – pasiuntė juoduosius „taikdarius“ problemai likviduoti. Deja, ukrainiečiai pagaliais, skydais ir pavieniais lengvaisiais ginklais puolė ginti ne tik laisvės simbolį – centrinę aikštę, bet ir savo laisvės troškimą bei pačią valstybę. Kaip lapai krentančios aukos, žiaurūs nufilmuoti kadrai, kuriuose pakirsti kulkų ritosi kovotojai, ir specialiųjų pajėgų snaiperiai, besistengiantys paleisti dar bent vieną kulką prieš apleidžiant protestuotojų atkovojamas teritorijas parodė tik viena – valstybė liko be vadovo. Ukrainos vadovu tapo ginklas. Iš valstybės liko tik teritorinis vienetas. V. Janukovyčius neišlaikė savo įtakos ir buvo priverstas trauktis.

Stiprėjant kovotojų už Europą įtakai, Ukrainos parlamentas – Rada pradėjo dirbti režimu, tinkamu kovotojams. Išmėtyti iš postų „tautos priešai“, už nežmoniškų įsakymų vykdymą išdraskyti „Berkut“ būriai, performuota valdžia ir išlaisvinta Ukrainos politikos „patriarchė“ Julija Tymošenko, rodos, padėjo tašką valstybės griuvimui. Atrodė, kad beliko vėl sustyguoti visus politinius siekius, apsišluoti ir keliauti į naują Ukrainos – kaip Europos valstybės – kūrimą.

Ir čia priėjo Vladimiras Putinas. Vos per porą dienų sustiprinta kariuomenė Ukrainos sudėtyje esančioje Krymo autonominėje respublikoje visas Euromaidano pastangas mažų mažiausiai gali paversti nieku. Užimti strateginiai objektai, į Krymo valdžią sustatyti prorusiški vadovai pareiškė – Krymo nuomonė nesutampa su Euromaidano siekiais ir jiems tokios Ukrainos nereikia. Nufilmuotos aplink Krymą bei jame besisukiojančios, akivaizdžiai prorusiškiems politikams, o greičiau pačiai Rusijai pavaldžios karinės pajėgos sudrebino ne tik pasaulį. Sudrebino ir Euromaidano kovotojus. Visuose Ukrainos regionuose kontrolę perėmę proeuropietiški kovotojai sudrebėjo. Valstybės viduje vykstantis konfliktas yra lengviau valdomas ir prognozuojamas negu „didžiojo brolio“ įsikišimas. Iš esmės – Euromaidanas baigėsi. Prasidėjo pasaulinis politikos šachmatų turnyras.

Ukraina

Politikos apžvalgininku akimis, į situaciją Ukrainoje reikia žiūrėti, bet kuriuo atveju, plačiau. Valstybiniai sukilimai, nepasitenkinimas, nors ir gali būti įtakoti vieno žmogaus, tačiau konflikto šaknys visada slypi bendroje šalies aplinkoje – ir religinėje, ir ekonominėje, ir istorinėje.

Ukraina ne šiaip pateko į tokį įvykių sūkurį. Euromaidanas prasidėjo ne šį rudenį, ne Kijeve. Jis prasidėjo 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai. Pats Rusijos prezidentas V. Putinas yra pasakęs, kad Sovietų Sąjungos griūtis – tai „didžiausia geopolitinė katastrofa“. Nuo Rusijos atsiskyrusios valstybės tapo nepriklausomos ir galėjo rinktis savo kelią – jį sieti su kitomis sąjungomis, sudaryti naujas arba kurti naują, nuo nieko nepriklausomą valstybę.

Būtent tada problemos Ukrainoje ir prasidėjo. Tautiškai margas kraštas susiskaldė. Nesutampančios nuomonės įtakojo valstybinį sąstingį. Praėjus daugiau nei 20 metų po pučo Maskvoje, Ukraina pasigirti gali tik tuo pačiu, ką turėjo prieš jį.

Ukraina kaip buvo taip ir liko visiškai priklausoma nuo „didžiojo brolio“. Visa jos energetika – taip pat priklausoma nuo Rusijos. Ne veltui visada Ukrainoje labiausiai eskaluojamas dujų klausimas. Daug emocijų ir diskusijų per Oranžinę revoliuciją, J. Tymošenko įkalinimą ir dabar – Euromaidano fone kėlęs klausimas dėl dujų kainos ir tiekimo visada lieka Rusijos sąlygų kėlimo Ukrainai svertu. 2010 m. dėl tų pačių dujų kainų sumažinimo pasirašyta sutartis atsisuko prieš pačią Ukrainą. Mainais už pigesnes dujas 25 metams pratęstas leidimas Juodojoje jūroje laikyti Rusijos Juodosios jūros laivyną, kuris dabar yra Rusijos vykdomos Ukrainos blokados ginklas. Garsiai priminta ir tai, kad Ukraina koncernui „Gazprom“ skolinga daugiau nei 1,5 mlrd. JAV dolerių.

Per dvidešimtmetį lėtai keitėsi ir infrastruktūra. Daugelio Ukrainoje besilankančių specialistų ir turistų akimis, Ukraina, ypač jos pietų ir rytinės dalys, nedaug pasikeitė. Norint pamatyti sovietinių laikų Ukrainą, nereikia istorinių nuotraukų – tereikia į ją nuvažiuoti pasižiūrėti. Gal tiksliau, reikėjo, prieš Euromaidaną.

Apžvalgininkai, matę Oranžinę revoliuciją ir Euromaidaną, pripažįsta, kad abu pasipriešinimai – panašūs. Situacija Ukrainoje nuolat ta pati ir ji – kartojasi. Europos trokštanti ukrainiečių mažuma dar kartą bando išsivaduoti iš Rusijos, tačiau jų pastangos eilinį kartą gali likti bevaisės.

„Didžiojo brolio“ rankos

Susiskaldžiusi Ukraina niekad neišlipo ir iš korupcijos liūno. Politikos apžvalgininkų nuomone, ji visada buvo vienas iš Rusijos pinigų plovimo vietų. Žinoma, nuo to procentus gaudavo ir jiems padedantys asmenys.

Po V. Janukovyčiaus nuvertimo rastos jo bei aukštų valdininkų vilos ir jose tvyranti kičinė prabanga grąžino keliais metais atgal, kai po JAV kariuomenės kojomis krito Bagdadas ir viešai buvo demonstruojami Irako diktatoriaus Sadamo Huseino iš aukso nulieti ginklai. Tačiau kitaip nei Sadamo atveju, ta prabanga atspindėjo asmenybės tuštybę – su generalinio prokuroro veidu nutapyti piešiniai tapo pasauliniu pajuokos objektu. V. Janukovyčius buvo dar vienas įrankis, kuriuo Rusija valdė Ukrainą.

Beje, tuoj pat po pirmųjų mirtinų susirėmimų vasario pradžioje pasklidusi žinia apie Ukrainos tautai skaudžiomis akimirkomis J. Tymošenko dukros prabangų gimtadienį prabangiausiame Italijos viešbutyje paskleidė dar daugiau abejonių tikromis demokratinėmis nuotaikomis gyvenantiems ukrainiečiams. J. Tymošenko turimas kapitalas taip pat yra vertinamas kaip ne „iš dangaus nukritęs“.

Rusija, niekad neiškėlusi kojos iš Ukrainos, nenori jos ir šiandien atiduoti. Turėdama daugybę jai naudingų svertų, Rusija pradėjo gąsdinti ir ginklais. Politikos apžvalgininkų nuomone, tai dar vienas, jau įprastas Rusijos derybų būdas. Jų nuomone, tai netgi nėra labai reali grėsmė.

Vienų politikos apžvalgininkų nuomone, tai tiesiog tokiu būdu išreikštas pageidavimas su nauja Ukrainos valdžia sėstis prie derybų stalo. Žinoma, priimant daugiau Rusijai naudingus sprendimus. Tai liudija ir laikinojo Ukrainos valdžios vadovo Arsenijaus Jaceniuko pokalbis su Rusijos premjeru, V. Putino dešiniąja ranka Dmitrijumi Medvedevu, kuris aiškiai išdėstė poziciją, kad karinis konfliktas realus tik prasidėjus represijoms prieš Rusijai simpatizuojančius Ukrainos gyventojus. Rusija, paruošusi sau patogius kariuomenės į Ukrainą įvedimo sprendimus, realios prasmės jos įvesti kaip ir nemato.

Kitų apžvalgininkų nuomone, reikia grįžti prie tų pačių V. Putino žodžių apie teritorinį Rusijos nuostolį. Pagarbiai istorijoje minima Rusijos teritorijos plėtra Petro I valdymo laikais gali būti ir V. Putino svajonė. Prieš kelis metus iš Gruzijos pasisavinusi porą provincijų, panašu, kad Rusija per vietinius prorusiškus ukrainiečius pasistengs į savo nuosavybę įsirašyti dar vieną, oficialiai nepriklausomą Krymo Autonominę Respubliką. Tai būtų tikrai vertas dėmesio priedas prie V. Putino kuriamos Eurazijos Sąjungos.

Bet kuriuo atveju apžvalgininkai nėra linkę manyti, kad dabartinė situacija išaugs į pasaulinio lygio karinį konfliktą. Tačiau pritaria, kad ilgalaikės pasekmės Ukrainai kaip valstybei pesimistinės. Dėl susiskaldymo ir nuomonių skirtumo, be to, rusiškai propagandai padedant, gali būti, kad Ukraina ilgam laikui ir liks priklausoma nuo Rusijos.

Kitos – Baltijos šalys?

Daugelis, pamatę vieną po kitos sekančias nepriklausomybę iškovojusių valstybių – Čečėnijos, Gruzijos ir Ukrainos – „gražinimo“ Rusijos įtakai procedūras, pesimistiškai kalba ir apie Baltijos valstybių likimą. Tačiau čia politikos apžvalgininkų nuomonės išsiskiria. Aišku, apžvalgininkai pritaria, kad geriau, kai Rusijos dėmesys nukreiptas į valstybes prie pietinių Rusijos ribų. Kuo ilgiau ji bus užsiėmusi problema Ukrainoje – Pabaltijo šalys rimtesnio dėmesio nesulauks.

Ar Rusija ryšis vėl aneksuoti Pabaltijį – abejotina. Tokiu pačiu metodu imituoti Rusijos piliečių „gynybą“ kitoje suverenioje valstybėje V. Putinui pavyktų nebent Latvijoje, kur yra ryškesnis nacionalinis atsiskyrimas, tačiau Latviją gina net dvi sąjungos – Europos ir NATO. Su NATO susitarimą pasirašiusi ir Ukraina, tačiau ji nėra NATO narė. Latvijai patyrus intervenciją, pagal Vašingtono sutartį būtų priverstos reaguoti visos kitos 28 NATO valstybės. Tokios pačios sutartys saugo ir Estiją bei Lietuvą. Todėl karinė intervencija, politikos apžvalgininkų nuomone, beveik nereali.

Lietuva, kaip Rusijos ir Baltarusijos kaimynė, didelio konflikto Europoje atveju taptų NATO bei Europos Sąjungos frontu. Tuomet čia spręstųsi Europos likimas bei pasaulinis teritorinis pasiskirstymas. Tačiau Rusija yra galinga valstybė, gaunanti nemažai pajamų iš tos pačios prekybos dujomis, kurios suteikia galimybių mažas valstybes (ar greičiau jų elitą) papirkti, o jų okupacija būtų naudinga nebent prestižo ir vidaus propagandos požiūriu.

Propaganda

Plačiai eskaluojama Ukrainos tema tampa taikiniu ir norintiems iš to pasipelnyti.

Per Euromaidano ir „Berkut“ susirėmimus ne tik pastebėta, bet ir rasta įrodymų, kad konfliktas buvo vis pakurstomas trečiosios šalies. Viešbučio Kijevo centre kambariuose įsitaisę snaiperiai nesirinkdami laidė kulkas ir į vieną, ir į kitą pusę, taip ugnį pakurstydami dar labiau. Iki šiol nerasta realių motyvų, kodėl sulaikyti Euromaidano lyderiai ir kovotojai būdavo stipriai sužalojami ir, užuot suėmus, paleidžiami atgal į kovotojų gretas. Platinami pasišaipymo iš jų filmuoti kadrai bei grįžusiųjų kraupūs pasakojimai aistras kurstė dar labiau. Taip buvo keliaujama tik iki dar didesnio konflikto.

Palyginimui reikėtų, ko gero, paminėti ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo savitumą. Nors J. Paleckio vadovaujamas „Frontas“ eskaluoja labai opias ir valstybingumui prieštaraujančias 1991 m. sausio įvykių detales, tačiau ir liudininkai, nepritariantys „Fronto“ teiginiams, sutinka – provokacijų būta. Minimi ir įvykiai Kauno Šančių kariniame miestelyje, kai tam tikra grupė žmonių bandė provokuoti Sovietų Sąjungos kariškius pradėti konfliktą. Tuomet provokacijos nepasiteisino – kariškiai buvo nusiteikę geranoriškai.

Aštriausiomis Ukrainai akimirkomis Rusijos karinės galios fone jau pasitaikė – ir dabar labai populiarios – virtualios provokacijos. Įsilaužus į internetinę žinių svetainę „Russia Today“ („Rusija šiandien“), visų naujienų antraštėse minimi Rusijos kariai buvo išvadinti nacistais. Tuo tarpu įsilaužus į Ukrainos opozicijos „Dešinysis sektorius“ svetainę, jų lyderio Dmitrijaus Jarošo vardu buvo įdėtas kreipimasis į Doku Umarovą ir Čečėnijos ekstremistus su prašymu prisijungti prie kovos su Rusija. Nors abu įsilaužimai buvo greitai pastebėti ir informacija ištaisyta – kreipimasis į ekstremistus neliko nepastebėtas. Čečėnijos respublikos vadovas Ramzanas Kadyrovas išplatino pranešimą, kuriame sakoma, kad D. Umarovas su jų pagalba jau iškeliavo ten, iš kur dar niekam nepavyko grįžti, o D. Jarošui bus išrašytas toks pats bilietas. Pasirodžius klaidingam pranešimui, kai kurie asmenys „Dešinįjį sektorių“ priskyrė tarptautinio terorizmo šalininkams.

Nereikia stebėtis, Ukrainos įvykių sekos pateikimas Rusijos gyventojams skiriasi nuo daugumos Europos šalių oficialių žinių. Rusijos žiniasklaida vykdo tokią pačią „retušuotų žinių“ akciją, kokia buvo ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, ir vykdant „antiteroristinę“ misiją Čečėnijoje, ir „ginant“ Rusijos piliečius Gruzijos teritorijoje. Tai būtų galima pavadinti norma – kai žinios ir jų pateikimas atspindi konkrečią, suinteresuotą pusę. Rusijos piliečiai gauna išsamesnę vienų įvykių apie Ukrainą informaciją, Europos Sąjungos valstybių piliečiai – kitų. Televizijos ekranuose Rusijoje pašauti krenta valstybės gynėjai – „Berkut“ kariai, Europoje – Euromaidano kovotojai. Per susidūrimus Gruzijoje Europos Sąjungos televizijų ekranuose šaudė Rusijos karinių pajėgų technika, Rusijos – Gruzijos kovotojai.

Bet kuriuo atveju visą mus pasiekiančią informaciją reikia vertinti atsargiai. Tam pritarė ir visi buvę Ukrainos vadovai – jie kreipdamiesi oficialiu raštu dabartinei Ukrainos valdžiai rekomendavo neskubėti ir atidžiai klausytis visų pusių – ir vakarų, ir rytų, ir šiaurės, ir pietų.

Prognozės

Politinės prognozės šiuo atveju yra labai netikslios, nes padėtis kinta labai sparčiai. Juolab kad visi veiksmai priklauso nuo konkrečių asmenų žodžių ir pavienių veiksmų. Kiekvienas nereikalingas situacijos eskalavimas gali sukelti neigiamą reakciją. JAV ir ES šalių vadovai – daugelio nepasitenkinimui – itin atsargūs. Tačiau taip ir vedamos derybos ir siekiama taikos. Karinės intervencijos iš Vakarų grasinimai Rusijos tikrai neišgąsdintų. Tai tik taptų didesniu kariniu konfliktu. ES valdžios institucijos šiuo metu užsiėmusios ekonominės krizės likvidavimu, baigiamaisiais Europos Parlamento kadencijos darbais, be to, Europos Parlamentas nėra įstaiga, turinti lemiamos įtakos užsienio reikalų santykiams. Vienintelis tikras būdas taikiai ir naudingai išspręsti susidariusią situaciją – pačiai Ukrainai įvertinti savo norus, visiems Ukrainos piliečiams patvirtinti savo suvereniteto ir pilnos nepriklausomybės siekius. Europa, norėdama iš Rusijos nagų atimti Ukrainą, turėtų pateikti geresnį pasiūlymą už Rusijos pažadėtą Ukrainai 15 mlrd. JAV dolerių paskolą.

Politikos apžvalgininkų nuomone, trumpalaikės prognozės Ukrainai nėra tokios blogos – ginkluoto konflikto, ko gero, pavyks išvengti, tačiau ilgalaikės nedžiugina. Jeigu Ukraina nesumažins priklausomybės nuo Rusijos, Ukrainos valstybingumui ir toliau kils didelis pavojus.

Mantvydas Prekevičius