Su Lietuva širdyje

Vasario 16-oji, Lietuvos valstybės atkūrimo diena, svarbi kiekvienam lietuviui, branginančiam savo gimtąjį kraštą ir jo nepriklausomybę. Švęsdami šią visai Lietuvai svarbią datą prisimename tautos patriarchą Joną Basanavičių ir visus kitus 19 signatarų, padėjusius parašus po svarbiu istoriniu dokumentu.

Mes, visi Lietuvos žmonės, švenčiame šią dieną, prisimindami, kad tada mūsų šalis tapo laisva ir vėl atsirado pasaulio žemėlapiuose, kad galėjome patys kurti savo gyvenimą. Tačiau tas laisvės kelias buvo sunkus, pareikalavo daug patriotizmo, atsidavimo ir meilės Lietuvai.

Tėvas buvo savanoris

Vasario 16-osios minėjimui ruošiasi ir Prienų globos namų gyventojas, buvęs Lietuvos žemės ūkio akademijos dėstytojas Juozas Rožukas. Dar gerokai iki šios svarbios datos jis rengia pranešimą, kurį perskaitys visiems gyventojams, primins tuos ypatingus 1918 metų įvykius ir situaciją Vokietijoje, dėl kurios galutinai buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė.

Juozas gimė 1926 metais ūkininkų šeimoje, netoli Leipalingio. Šeimoje augo trys vaikai, nors tėvelis buvo kilęs iš gausios 15 vaikų šeimos, kurioje jis buvo pats jauniausias. Iš tiek daug vaikų užaugo 12, o trys mirė dar būdami maži. Kaip pasakoja Juozas, daugelis jo tetų ir dėdžių išvyko į Ameriką, kur ir pasiliko visam laikui.

Kai reikėjo ginti Lietuvos nepriklausomybę, Juozo tėvas, apsiavęs klumpėmis, pėsčias išėjo į Alytų, kur buvo formuojami savanorių būriai. Ten savanoriai buvo aprengti uniformomis ir išvyko į Kauną. Būdamas šiek tiek mokytas žmogus, mokantis skaityti ir rašyti, Juozo tėvas buvo paskirtas ryšininku.

Atkurtos jaunos valstybės demokratiniams principams išsaugoti prireikė daugelio žmonių didelio ryžto ir pastangų. Ginant valstybingumą, dvejus metus teko kovoti su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, kurie nenorėjo užleisti savo pozicijų.

Pašnekovas prisimena savo tėvelio pasakojimus apie mūšius prie Radviliškio, kai reikėjo paimti tvirtą akmeninį malūną. Tame mūšyje netoliese sprogęs sviedinys pažeidė tėvui ausies būgnelį, ir vėliau jis jau neprigirdėjo viena ausimi.

Vėliau Juozo tėvui teko dalyvauti kovose prie Širvintų, kur vyko itin dideli mūšiai, kuriuos laimėjo savanoriai. Ir, pasak Juozo, jei ne Antantės paktas, būtų susigrąžinę iš lenkų ir Vilnių. Tačiau tuo metu buvo paskelbtos paliaubos ir nubrėžta demarkacinė linija prie Kaišiadorių. Vilnius ir liko lenkų rankose.

1920 m. balandžio mėn. buvo išrinktas Steigiamasis Seimas, paskelbęs visam pasauliui, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė, demokratinė respublika. Tačiau šis dvejų metų kovų laikotarpis mūsų jaunai valstybei buvo labai sunkus.

Padėjo įtakingi giminės

„Tėvelis buvo ūkininkas, valdė9 hažemės, kurią gavo kaip savanoris. Tuo pačiu buvo duota ir statybinės medžiagos ūkinių pastatų statybai. Tėvui sekėsi neblogai tvarkytis, nes padėjo ir įtakingi giminaičiai. Mano tėvelis buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tikras pusbrolis, tad labai giminiavosi ir su kitais dailininko broliais ir seserimis. Stasio Čiurlionio iniciatyva mūsų sodyba buvo padaryta pavyzdine, kurią rėmė ir valstybė. Jau tada tvartas buvo pastatytas su ventiliatoriais, o kiaulidė buvo atskirta betonine siena nuo laikomų karvių ir arklių. Stasys buvo mokytas žmogus, kelininkas, dirbo Susisiekimo ministerijoje. Kitas Konstantino brolis Povilas buvo architektas“, – dalijosi prisiminimais Juozas.

Pasak pašnekovo, jo tėvelis dažnai pasakodavo savo vaikams apie sunkią kovą dėl Lietuvos laisvės, mokė vaikus gerbti ir mylėti savo šalį. Gal todėl viskas taip giliai įaugo į širdį ir pasiliko visam laikui.

Buvo tapęs „plechavičiuku“

Juozas pradžios mokyklą baigė Leipalingyje, tolesnius mokslus krimto Kauno gimnazijoje, o gyveno pas tėvo pusseserę Valeriją Čiurlionytę-Karužienę.

Besimokant 6-oje gimnazijos klasėje, maždaug1944 m. fizinio lavinimo mokytojo, atsargos karininko paskatinti šeši gimnazistai panoro stoti į Plechavičiaus armiją ir tapti karininkais. Buvo nuvežti į Kalvariją, o vėliau – į Marijampolę. Tik šiam norui nebuvo lemta išsipildyti. Artėjant frontui, pamatę, kad generolo P. Plechavičiaus vadovaujama Vietinė rinktinė nepaklūsta jų norams, vokiečiai sugalvojo su jais susidoroti. Štabas ir pats generolas buvo suimti, o nespėję pasislėpti „plechavičiukai“ aprengti vermachto uniformomis ir išvežti į Vokietiją.

„Tame batalione buvo vienas puskarininkis iš mūsų krašto, tai jis ir pasakė, kad būsime sugaudyti ir išvežti, jeigu nepabėgsime. Tad mes naktį ir iškeliavome namo, o kurie nežinojo ar nepaklausė, buvo surinkti. Aš grįžau ir tęsiau mokslus“, – pasakojo Juozas.

Tik ilgiau spausdavo vieni kitų rankas

Baigęs gimnaziją, Juozas sugalvojo studijuoti architektūrą Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultete. Tačiau dauguma iš jo krašto kilusių jaunuolių mokėsi Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Pasižiūrėjęs, kad studijų programos architektūros fakultete ir LŽŪA hidromelioracijos fakultete labai panašios, jis prisijungė prie savo žemiečių kompanijos.

Po antro kurso Juozas, kaip gabus studentas, pradėjo dirbti dėstytojo asistentu ir darbavosi iki studijų baigimo.

J. Rožuko diplominio darbo tema buvo „Kolūkių gyvenviečių išplanavimas“. Po mokslų baigimo jaunas specialistas buvo pakviestas dirbti dėstytoju ir dėstyti geodeziją Agronomijos fakulteto studentams ir žemėtvarkos projektavimą – Hidromelioracijos fakulteto studentams.

Pragyventi reikėjo pinigų, tad Juozas dirbo visus darbus, kuriuos pasiūlydavo. Žemės ūkio technikume ir žemės ūkio akademijoje dėstė žemėtvarkos projektavimą, braižybą ir geodeziją, vasaros metu darbavosi stovyklose.

Ir tarybiniais metais, dirbdamas dėstytoju, Juozas visada jautė tautos dvasią, jautė Vasario 16-osios reikšmę tautos gyvenime ir tikėjo, kad dar pasidžiaugs tos dienos didybe. Tačiau tais laikais švęsti ir minėti Valstybės atkūrimo dieną buvo draudžiama. Bet ir tada žmonės sugalvodavo ką nors ypatingo – sako, kad Leipalingyje ant elektros laidų buvo permesta Lietuvos vėliava. Aišku, kad vietiniai žinojo, kieno tai gali būti darbas, bet niekas neišdavė. O tėvai, pasak Juozo, švęsdavo tą dieną kartu su kaimynais. Kadangi buvo kuklūs ir paprasti žmonės, tai pasidarydavo runkelių alaus, išsikepdavo pyragą ir kartu visi pasikalbėdavo, padainuodavo ir prisimindavo tuos laikus, kai kovojo už šalies laisvę, demokratiją ir nepriklausomybę. Paklaustas, kaip šventė dirbdamas LŽŪA dėstytoju, pašnekovas pastebėjo, kad ši diena turėjo niekuo neišsiskirti iš kitų, tačiau vis tiek buvo kitokia, pakili ir šventiška.

„Vasario 16-oji mums, vyresnės kartos žmonėms, buvo ypatinga. Garsiai nieko nekalbėdavome, tik pasisveikindami ilgiau nei paprastai palaikydavome vienas kito ranką“, – pasakojo J. Rožukas.

Dalijasi žiniomis su kitais

Juozas užaugino du sūnus Laimūną ir Vytenį bei dukrą Rasą, o dabar abu su antra žmona Maryte Virginija gyvena Prienų globos namuose. Tėviškėje prie Leipalingio nieko nebeliko, nes tokio garbaus amžiaus jau vieniems kaime sunku, o vaikai turi savo gyvenimus. Tiesa, Juozas bandė dar pagyventi Vilniuje pas sūnų, bet vėliau nusprendė, kad geriausia jiems čia, globos namuose. O vaikai ir anūkai atvyksta į svečius, gražiai visi bendrauja. Rožukai turi 5 jau suaugusius anūkus ir du proanūkius.

Globos namuose užsiėmimų netrūksta, svarbu turėti noro. Juozas čia gyvena antri metai, tad jau ne naujokas. Jis įsijungė į bendruomeninę veiklą, kiek leidžia sveikata dalyvauja įvairiuose renginiuose, skaito knygas, klausosi radijo. Tai šviesus, viskuo besidomintis žmogus, kuris savo žiniomis ir patirtimi mielai dalijasi su kolegomis, kitais globos namų gyventojais. Šį kartą Juozas ruošiasi skaityti pranešimą apie tai, nuo ko prasidėjo Lietuvos troškimas laisvės, kokie istoriniai įvykiai nulėmė ir mūsų tautos likimą, kas vyko Rusijoje, Vokietijoje ir pasaulyje tuo metu, kad susidarė palankios sąlygos. Pasidalins savo tėvo ir savo paties prisiminimais apie karo ir pokario metus, savanorių ir partizanų kovas.

Stasė Asipavičienė