Nenusakoma gimtinės trauka
Kraštiečių susitikimas – tai galimybė sugrįžti į tėviškę, prie giminės, šeimos ištakų, pajusti laiko tėkmę, paliesti vienas kitą rankom, žodžiais, širdim. Jau penkti metai Jiestrakio bendruomenė sukviečia žemiečius į kraštiečių susitikimą – sujungti rankas, širdis ir mintis dar vienam laiko išbandymui, atminties išsaugojimui.
Į kraštiečių susitikimą Jiestrakio bendruomenės namuose vieną rugsėjo šeštadienį suskrido žmonės iš visų Lietuvos kampelių. Dar prie slenksčio sveikino vieni kitus, seniai matytus, bet tokius artimus. Kai kurie žiūrėjo į dar labiau pražilusius vaikystės draugus, stengdamiesi prisiminti, kada paskutinį kartą besimatę… Atskubėjo ne tuščiomis – kas vaisiais, kas savo rankomis pagamintais gardžiais sūriais, tortais, šakočiais ir kitais gardumynais nešini. Vaišėmis nukrauti stalai atskleidė, kokios puikios šio krašto šeimininkės, kokie darbštūs žmonės.
Jiestrakio bendruomenės pirmininkės Danutės Valaitienės pakviesti visi, kas galėjo paeiti, pirmiausia nuskubėjo prie išlakaus, prieš penkerius metus pastatyto kaimo kryžiaus. „Kryžkelėje stovintis kryžius – tai bendruomenės susitelkimo ženklas, proga susirinkti išsibarsčiusiems po platųjį pasaulį. Kryžius – mūsų kaimo širdis. Kai eisite pro šalį, nulenkite galvą, tegul gerasis Kristus globoja jus, jūsų namus, jūsų šeimas, visus tuos, kurie čia gyvena, gyveno ar gyvens. Tegul Kristus visada girdi jūsų širdies balsą. Kai neliks savųjų, kai neliks gimtųjų namų, nusilenkite kryžiui, pasimelskite prie jo“, – kalbėjo bendruomenės pirmininkė, kviesdama uždegti žvakes, padėti gėlių ir pagerbti tylos minute visus krašto žmones, išėjusius į amžinybę. Antanas Mitrulevičius pasiūlė sukalbėti maldą už išėjusiuosius, tarp jų ir kryžiaus pastatymo iniciatorių, buvusį Jiestrakio bendruomenės pirmininką Juozą Buikų, kurį visi prisimena kaip žmogų, sutvarkiusį kultūros namus, dariusį kitus gerus darbus, vienijusį bendruomenę.
Sugrįžusius į bendruomenės namus kraštiečius pasitiko muzika ir dainos. Padėkojusi visiems, nepabūgusiems rudeniško lietaus, palikusiems namų rūpesčius ir nepasididžiavusiems atvykti, bendruomenės pirmininkė D. Valaitienė sakė: „Kur jūs beeitute, kur bekeliautute, bet tėviškėje geriausia. Visur žolė žalia, bet tėviškėje ji žaliausia. Gražu, kai tokioje kraštiečių šventėje telpa visas žmogaus gyvenimas, nuostabus ir nepakartojamas“. Po sveikinimo žodžių ir šiltų palinkėjimų sustoję kraštiečiai kartu sudainavo „Giminių“ dainą.
Yra žmonių, kurie stengiasi nepraleisti kraštiečių susitikimų, kur jie bebūtų. Vieni iš tokių – keturi Mitrulevičių šeimos palikuonys: Marijampolėje gyvenantis Albinas, Prienuose – Algis, Jiestrakyje – Antanas ir Kaune – Janina. Jiestrakiečiai džiaugėsi, kad vienas Mitrulevičių vaikų – Seimo narys Albinas Mitrulevičius. „Visada gera ir smagu sugrįžti į savo tėviškę“, – sakė šį kraštą anksti palikęs A. Mitrulevičius. Gražioje ir darnioje Mitrulevičių šeimoje, gyvenusioje už miškelio šalia Jiestrakio, užaugo devyni vaikai. Ačiū Dievui, visi iki šiol gyvi ir sveiki. Dažnai susitinka tėviškėje, ją globoja ir puoselėja, stengdamiesi išsaugoti Anapilin išėjusių tėvų atminimą. „Matau, kaip keičiasi ne tik šis kraštas. Gyvenimas taip išblaškė, kad ne taip paprasta susitikti ir pabūti“. Jis pasidžiaugė čia gyvenančių žmonių darbštumu, atkaklumu ir užsispyrimu . A. Mitrulevičius išsaugojo prisiminimus apie vaikystę, iš kurios atklydo ir seni tėvų namai, ir išvaikščioti takai, ir klasės draugų veidai. Nuo tada, kai 1968 m. išvyko į Marijampolę mokytis, visa A. Mitrulevičiaus darbinė veikla ir asmeninis gyvenimas buvo susijęs su Marijampolės rajonu. Žemės ūkio universitete įgijęs agronomo specialybę daugiau kaip 30 metų dirbo vadovaujamą darbą Marijampolės rajone. Vėliau, išėjęs į politiką, dvi kadencijas vadovavo Marijampolės apskričiai ir jau antrą kadenciją marijampoliečiams atstovauja Seime. Seimo narys pasidžiaugė galintis padėti žmonėms spręsti jų problemas, juos padrąsinti. Kraštiečiams palinkėjo ryžto, energijos, sėkmės gyvenime ir darbuose, kad dar ne vieną kartą susitiktų bendruomenėje.
Apie savo giminės sąsajas su Jiestrakiu, siekiančias tolimus laikus, pasidalino humanitarinių mokslų daktaras Kostas Algirdas Aleksynas. Jis net išsaugojo ir atsivežė gerokai laiko paženklintus tėvo ir senelio pasus. Nors mokslininkas jau ne vienerius metus palaiko ryšį su Ingavangio bendruomene, Jiestrakio krašto žmonių susitikimas paskatino jį gilintis į savo šeimos šaknis, sužinoti daugiau faktų apie čia gyvenusius Aleksynus ir ieškoti daugiau giminių šiame krašte.
Jiestrakio krašto žmonių susitikimų nepraleidžiantis, o su šio krašto žmonėmis dar ilgiau bendraujantis žemdirbių atstovas Prienų rajono savivaldybės taryboje, Lietuvos pienininkų sąjungos pirmininkas Jonas Vilionis atvyko su kolege, Žemės ūkio rūmų atstove Rita Ramanauskiene ir, žinoma, su palinkėjimais bei dovanomis. Svečiai įteikė Žemės ūkio rūmų pirmininko padėką ir gėlių bendruomenės pirmininkei Danutei Valaitienei ir kaimo bendruomenės valdybos narei Daliai Mieldažienei. Žemdirbių ir kaimo bendruomenės bičiulis bei rėmėjas palinkėjo kraštiečiams ir toliau likti energingiems, reikalingiems, kad kaimas klestėtų ir gyvuotų, o čia gyvenusieji visada sugrįžtų.
Kraštiečių pasveikinti atvyko Šilavoto seniūnijos seniūnė Neringa Pikčilingienė ir Ingavangio kaimo bendruomenės pirmininkė Rasa Juocevičienė. Pasidžiaugdama, kad gyvenimas lėmė kaimynystę su Jiestrakio bendruomene, ir tuo, kad susitikime dalyvauja K. A. Aleksynas, R. Juocevičienė pirmoji mokslininkui pasiūlė pagalvoti apie galimas bendras giminystės šaknis. Jos močiutė buvusi Aleksynaitė ir gyveno netoliese, o močiutės tėviškė – pačiame Ingavangyje. Naudodamasi proga Ingavangio bendruomenės pirmininkė kreipėsi į kraštietį Seimo narį, prašydama perduoti Seimo nariams bendruomenių prašymą skirti joms daugiau dėmesio ir paramos. Kraštiečiams palinkėjo šią gražią tradiciją tęsti, kad šio krašto gyvybės gija nenutrūktų.
Šilavoto seniūnė išlaužietė N. Pikčilingienė prisipažino, kad pradėjusi dirbti nusistebėjo nuoširdžiai ją priėmusiais žmonėmis, jų gerumu, draugiškumu, aktyviais bendruomenių pirmininkais. Sveikindama su gražia tradicija kasmet susiburti draugėn, Jiestrakio bendruomenės pirmininkei D. Valaitienei įteikė simbolinį angelą.
Pasisakyti buvo pakviesta ir naujai išrinkta seniūnaitė Jūratė Urbaitienė. Ji – Antaninos ir Leono Gustaičių dukra, tikra jiestrakietė, kuri didžiuojasi, kad liko gyventi šiame krašte ir čia sukūrė šeimą, kad savo energiją ir darbą gali skirti Jiestrakiui ir jo žmonėms.
Ilgai dar netilo kalbos, pašnekesiai… Skambėjo dainos už stalo ir šokio ritme… Gėlėmis ir dainomis buvo pasveikinti Jiestrakio bendruomenės jubiliatai, deja, ne visi iš devynių kviestųjų. Kraštiečių susitikimo organizatoriai kvietė neskubėti į namus, prisiminimais praeiti basakojės vaikystės takeliais ir, sustabdžius laimingas akimirkas, pabūti su brangiais žmonėmis, pasisemti vieniems iš kitų gerumo ir išminties.
Roma Sinkevičiūtė
