Naujas gyvenimas ant seno dvaro pamatų

Mūsų krašte yra nemažai darbščių ir įdomių žmonių, su kuriais galima kalbėtis įvairiomis temomis ir vis atrasti kažką naujo ir nežinomo. Pažintis su Jiezno seniūnijos Daukantų kaime gyvenančiu ir ūkininkaujančiu Broniumi Palioniu paliko būtent tokį įspūdį. Tai daug kuo besidomintis, turintis begalę širdžiai mielų užsiėmimų, nenurimstantis, vis dar kuriantis ir ieškantis žmogus.

Atvykus su Jiezno seniūnu Algiu Bartusevičiumi pasitinka nuoširdžiai besišypsantis inteligentiškas žmogus ir svetingai kviečia į savo namus. Tai namų šeimininkas B. Palionis, kurio sodyba ant Nemuno kranto sutinka ir palydi plaukiančiuosius valtimis, baidarėmis, plaustais. Čia pat po kiemą vaikštinėja ir puikiai sutaria povai, žąsys, vištos ir kiti paukščiai.

Susipažįstame su įdomiausiais pono Broniaus gyvenimo faktais ir datomis.

Apie gyvenimą ir pomėgius

Gimė Bronius jau baigiantis karui. Augo šiame gražiame gamtos kampelyje, kol būdamas penkerių metų su tėvais buvo išvežtas į Sibirą. Koks iš tikrųjų kaimo pavadinimas, sunku pasakyti, nes čia susieina trys kaimai: Nibriai, Pelekonys ir Daukantai. Pagal dabartinį paskirstymą Palionių sodyba priklauso Daukantų kaimui.

Tremtyje Bronius užaugo ir subrendo, baigė Krasnojarsko srities Sibiro technologijos valstybinį universitetą ir įgijo inžinieriaus mechaniko diplomą. Visą laiką sportavo: užsiiminėjo sunkiąja atletika, kilnojo štangą. Sako, kad savo gyvenime nėra surūkęs nė vienos cigaretės, gyveno be žalingų įpročių, gal todėl ir jėgos turėjo. Ketverius metus atidirbo Krasnojarsko srities techniniu vadovu miško pramonės ūkyje.

– Kirsdavome daug miško, per 100 tūkstančių per metus, – prisimena Bronius darbą Sibire, sielių plukdymą, įvairius medžioklės nuotykius bei susitikimą su pačia tikriausia Sibiro meška…

Apie medžioklę Bronius gali pasakoti ir pasakoti, prisimindamas vis kitokius nuotykius. Juk Sibire medžioklėje dažnai galima sutikti ne tik smulkesnių žvėrelių, bet ir pačių didžiausių, kuriuos nušauti – kiekvieno medžiotojo svajonė ir garbės reikalas. Pasak jo, pas mus ne tokios medžioklės, kokios buvo Sibire. Tikra  medžioklė, anot Broniaus, kai šautuvas ant peties, eini su šunimi, Sibiro laika,  pamatai sabalą ar voverę ir turi pataikyti tiesiai į akį. Tokių medžioklių metu Bronius  sumedžiojęs 16 sabalų, apie 500 voverių, nemažai maralų (Sibiro elnias). O Lietuvoje vieno varymo metu yra nušovęs 5 šernus, o kitą kartą vienu šūviu teko nupilti net 2 šernus. Ir dabar dar kartais medžioja.

Kita B. Palionio aistra – aviacija. Dar tebegyvendamas Sibire turėjo draugų, kurie išmokė ir leisdavo paskraidyti. O grįžęs į Lietuvą pasidarė tikras lakūnas, turėjęs netgi savo lėktuvėlį, buvo aviacijos klubo narys.

– Aviacija traukė nuo pat vaikystės. Lakūnu netapau, bet buvau inžinierius mechanikas, sugebantis konstruoti, o taip pat ir skraidyti, – sakė pašnekovas. O paskraidyti mėgsta ir dabar.

Bityne – meditacija ir ramybė

Medžioklė ir aviacija – dar ne viskas, kuo užsiima Bronius. Pasak jo, meilė bitėms atsiradusi dar jam negimus. Bites laikė jo senelis Juozas Palionis, kuris buvo ir šio kaimo seniūnas. O bitės čia laikomos nuo tada, kai grįžo iš Sibiro1974 m.

Šeimininkas prisimena, kad geriausias medunešis buvo 1994 m. Tada buvo išsukta net 800 kg medaus.

Dabar Bronius turi 21 šeimą. Vienas avilys yra kontrolinis, jame atliekami svėrimai. Sako, vieną dieną buvo nustatyta, kad bitutės prinešė net11 kgmedaus.

Pašnekovas sakė, kad medų daugiausia išdalina draugams, pažįstamiems, bičiuliams, patys valgo. Vašką parduoda „Vilmorai“. Teko stebėti, kaip gaunamas vaško lydinys. Vaško žaliavą, korius sudeda į stovą prieš saulę ir jis lydymasis prabėga pro koštuvą (sietą), subėga į formą, kuri per naktį sustingsta. Štai ir plyta gero, kvepiančio vaško.

Tarp bičių avilių stovi kėdės, kur šeimininkas eina pasėdėti ir pamedituoti. Sako, kad čia gera, ramu, apima vos ne dieviška palaima. Na, iš šono žiūrint, nelabai drąsu būti tarp šių darbščių gyvūnėlių. Bet Bronius ten atsisėda, greta įsitaiso ir seniūnas. Beje, bitininkas sako, kad jis domisi viskuo, kas susiję su bitėmis: skaito knygas, stebi ir gilinasi į jų gyvenimą bei elgseną.

Dvaro palikimas ir vaiduokliai

Nedaug išlikę senovinių dvarų, buvusių tuometinės Lietuvos kultūros židiniais. Nedaug išliko ir žmonių, galinčių ką nors papasakoti apie praeitį. Nebent tie, kurie domisi savo krašto istorija, gerbia savo šaknis ir visa tai perduoda dabarties kartoms.

Šeimininkas pasakojo, kad gyvenamasis namas stovi ant buvusio Trezentalio dvaro pamatų. Dvaras kadaise priklausė Pacų giminei, tad ir pavadintas Trezentaliu pagal šeimininkų vardus: Teresė ir Antanas. Mat Antanas Pacas buvo vedęs Teresę Radvilaitę.

Nusileidžiame laipteliais žemyn. Po namu yra nemažas rūsys, statytas prieš daugybę metų. Tie patys skliautai, storos mūrinės senos. Kaip pasakojo šeimininkas, ši sodyba jų giminės buvo nupirkta ir ąžuolai pasodinti dar prieš 1928 metus. Kiek žino B. Palionis, nusigyvenus dvarininkams, pastatus nupirko Ribickai, o iš jų, ko  gero, ir jų giminaičiai. Pakajai, kaip manoma, sudegė apie 1914 metus.

Šeimininkas pasakoja, kad jų namuose yra kažkokių dvasių, kurios retkarčiais duoda apie save žinoti patriukšmaudamos. Tai baldus stumdo, tai dangtį fanerinį kilnoja, darinėja duris. O kartą, nors buvo uždaros durys ir tikrai nebuvo jokio skersvėjo, virtuvėje įsisiūbavo pintinėlė su svogūnais.

– Aš tų vaiduoklių nebijau, man jie netrukdo. Jau ne kartą namus šventinom, tačiau tai nepadėjo. Kas čia galėtų būti, sunku pasakyti. Buvo pasakojama, kad Jiezne gyvenęs grafas turėjo meilės ryšių su tarnaite, kuri pastojo. Norėdamas mažiau rūpesčių, grafas ją išsiuntė į šį dvarą, kad ši pagimdytų kūdikį, o vėliau žadėjo ištekinti už turtingo ūkininko. Taip nutiko, kad ta mergina gimdydama mirė, o jos dukrelė taip pat. Tuo metu grafas rūmuose skaitęs laikraštį. Jam lyg rūke pasirodžiusi ta tarnaitė, vardu Marcelė, ir netrukus išnykusi. Po to sužinojęs, kad kaip tik tuo metu ji mirusi. Taigi manome, kad tai jos nelaiminga dvasia klaidžioja iki šiol, – pasakoja Bronius.

Ūkis ir išradimai

Vaikštinėdami po Palionių sodybą, užsukame ir prie tvenkinio, ir prie upelio, kur sukasi vandens malūno ratas.  Čia vamzdžiais iš kitapus upelio esančio šaltinio atvestas į namus vanduo, o dabar šeimininkas konstruoja namuose įrengti geoterminį šildymą. Buvęs inžinierius vis nenurimsta, turimas žinias stengiasi išnaudoti ir vis ką nors sukonstruoti. O idėjų pilna galva, tik spėk klausytis, ką čia galima padaryti.

Matyt, buvo gabus ir kūrybingas visą gyvenimą. 1974 metais grįžęs iš Sibiro įsidarbino vienoje iš didžiausių Lietuvos įmonių – Vilniaus 4-ojoje kolonoje mechaniku, vėliau buvo ruošiamas vyr. inžinieriaus pareigoms. Tačiau gyvenimas taip pakoregavo, kad vėliau įsidarbino Kauno specializuotoje transporto įmonėje (vėliau „Kauno švara“) inžinieriumi, o po to tapo jos vadovu ir sėkmingai dirbo 13 metų.

– Kaunas tuo metu buvo švarus miestas. O apie miesto tvarkymą paskaitas teko skaityti ne tik Lietuvoje, bet ir Kišiniove, – prisimena ponas Bronius.

Pamiškėje ganosi ponių šeima. Mažąjį poniuką atsivedė tik prieš kelias dienas. Jis dar mažas, bet judrus. Bet poniai – tik pramogai ir kaimiškam kraštovaizdžiui paįvairinti. B. Palionis yra rimtas ūkininkas, laikantis 20 melžiamų karvių, kurias reikia kasdieną prižiūrėti, laiku pamelžti, pašerti. Tik va, bėda, darbo jėgos kaime nėra, nėra ką rimtam darbui pasisamdyti. Kaip sakoma, alkanų ir bedarbių pilna, o dirbti niekas nenori. Tad nori ar nenori, turi viską daryti pats, todėl ūkininkas moka visus žemės ūkio darbus. Sėti jokių kultūrų smėlio dirvose neapsimoka. Sako, pradžioje pabandęs grikius auginti, bet nieko neišėjo. O pašarams pasiruošti turi visą reikalingą techniką:  traktorių, šienapjovę, presą, priekabą.

Bronius – įvairiapusė asmenybė: ūkininkas, bitininkas, kūrėjas ir išradėjas. Tai įvairių pomėgių turintis žmogus. Iš tikrųjų, jeigu turi gerų sumanymų, kodėl jų nerealizavus.

Gyvena ant gražaus kranto, kur galima būtų įkurti kaimo turizmo sodybą, bet jis ūkininkauja. Ramybės ir darbinės nuotaikos paprastomis dienomis nedrumsčia šeimos nariai, atvykstantys pasisvečiuoti dukra ar sūnus. Tik mama Regina mėgsta čia būti, pasėdėti ąžuolų pavėsy, stebėti besipuikuojantį savo gražia uodega povą, o kartais ir į netoliese esantį miškelį nueiti. Čia gera. Čia ir sūnui, ir motinai viskas mena vaikystę ir jaunystę, gera ir dabar…

Stasė Asipavičienė