Šventovės netekusius žmones suvienijo bendra malda (GALERIJA)
Per vieną naktį netekti Dievo namų tikintiesiems reiškia prarasti žemę po kojomis. Matydami, kaip naktį degė medinė Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus bažnyčia, žmonės verkė ir meldėsi. Palaikyti liūdinčių tikinčiųjų, sutelkti parapijiečius ir visuotinėje maldoje sustiprinti jų tikėjimą praėjusį ketvirtadienį atvyko aukšti Vilkaviškio vyskupijos dvasininkai, aplinkinių parapijų kunigai, klebonai, vikarai. Šalia smilkstančių bažnyčios likučių, kitoje akmeninės tvoros pusėje, buvo aukojamos Šv. Mišios.
Šventas Mišias aukojo ir už netikėtos nelaimės ištiktą Balbieriškio parapiją meldėsi Vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila, Kurijos kancleris kun. dr. Žydrūnas Kulpys, Vilkaviškio parapijos klebonas kanauninkas prelatas Vytautas Gustaitis, Balbieriškio parapijos klebonas kun. lic. Remigijus Veprauskas ir nemažas būrys kunigų, Ganytojo kvietimu atvykusių iš įvairių Vilkaviškio vyskupijos parapijų paremti ir palaikyti Balbieriškio parapijos tikinčiuosius bei parapijos kleboną kun. Remigijų Veprauską.
Į Šv. Mišias susirinko bene visas miestelis ir aplinkinių kaimų žmonės. Apie keli šimtai tikinčiųjų suplūdo į bendruomenės namų kiemelį šalia jau istorija tapusios jų šventovės. „Šventųjų Mišių laikas, trečioji valanda po pietų, buvo pasirinktas ne atsitiktinai. Tai pagal tradiciją minima Kristaus Kančios valanda, kurią Jo Ekscelencija Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila susiejo su skaudžia nelaime, sugriovusia Balbieriškio parapijiečių maldos namus“, – sakė kartu buvęs Prienų parapijos Kristaus Apsireiškimo bažnyčioje vasarą talkinantis kun. Aurimas Stiklakis.
Prieš prasidedant Šv. Mišioms Jo Ekselencija Vilkaviškio Ganytojas kalbėjo, kad ši Dievo namų netektis yra tikrai nemažas skausmas, išbandymas tiems, kurie čia buvo pakrikštyti, galbūt priėmė santuokos sakramentą, čia atsisveikino su savo tėveliais, proseneliais. „Kai lankote kapus, prisimenate ir dar senesnes kartas. Visi jie šiuos Dievo namus palaikė, puoselėjo. Kažkas rūpinosi jų statyba, išpuošimu. Nori nenori susigraudini, daugelis nubraukia ašarą, kai tas daugiau nei šimtmečio tęstinumas, tikėjimo tradicijos ir kartu Dievui meilės, pagarbos sudėta įvairių kartų išraiška staiga pavirsta anglimi, pelenais. Nieko nepakeisime. Žmogiškas solidarumas mums padeda išgyventi patiriamus vienokius ar kitokius gyvenimo sunkumus, išbandymus. Mintis šiandieną susiburti kilo spontaniškai, kad išgyventume didesnį solidarumą, nei anuomet Viešpats ant kryžiaus, kai liko tik su savo motina. Kartu tai padrąsina mus žinant, kad ir Viešpats yra su mumis įvairiuose mūsų gyvenimo išbandymuose. Tai yra priminimas mums taip svarbaus tikėjimo tradicijos, kuri tęsėsi šioje parapijoje per kartų kartas, kuri perduota ir mūsų laikų čia gyvenantiems parapijiečiams, tikintiesiems. Ta tikėjimo tradicija nenutrūks dėl šios nakties nelaimės. Dalindamiesi solidarumu ir atjautimu vieni kitiems tampame geresni ir matome, kad tokių išbandymų metu žmogus labiausiai atsiskleidžia, koks jis yra ir kas jam gyvenime svarbiausia. Tegul mūsų malda kartu mūsų Viešpačiui mus sustiprina ir šiame išbandyme. Toje vietoje, kur Dievo namai stovėjo daugiau nei šimtmetį, kažkada turėsime kitus jo namus, vėl mus suburiančius ir vienijančius tame pačiame tikėjime“, – išreikšdamas savo artimumą, solidarumą kartu su liūdinčiais žmonėmis ir pradėdamas šventąją auką kalbėjo JE vyskupas R. Norvila.
Po Šv. Mišių Vyskupijos Ganytojas padėkojo Prienų rajono savivaldybės vadovams už supratimą ir ištiestą pagalbos ranką. Pasitarus buvo nuspręsta, kad Bendruomenės namuose bus įrengta laikina koplyčia, kurioje bus meldžiamasi paprastomis dienomis, o sekmadieniais Šv. Mišioms tikintieji galės susirinkti Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centro salėje.
Balbieriškio parapijos klebonas kun. lic. Remigijus Veprauskas padėkojo JE Vilkaviškio vyskupui Rimantui Norvilai už paramą ir tikinčiųjų stiprinimą, broliams kunigams, kurie taip pat aukojo Šv. Mišias, už liturgines dovanas, visiems parapijiečiams už stiprybę, rūpestį nelaimės akivaizdoje, taip rajono vadovams, Balbieriškio seniūnijos darbuotojams, Prienų ir aplinkinių miestų ugniagesiams, kurie stengėsi gelbėti bažnyčią, rizikuodami net savo gyvybe. „Tikiu, kad nepalūšime, stengsimės Dievą mylėti ir atstatyti bažnyčią, o kol kas Šv. Mišios ir visos liturginės apeigos ir toliau vyks laikinose patalpose“, – sakė parapijos klebonas.
Su savo kaimynais balbieriškiečiais ir visais parapijos tikinčiaisiais kartu buvęs Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius Algis Marcinkevičius, paklaustas, kokią pagalbą Balbieriškio parapijos žmonėms žada suteikti rajono savivaldybė, atsakė, kad pirmiausia reikia rasti lėšų ir suremontuoti Bendruomenės namuose esančią dar vieną laisvą salę, nes vienos salės šarvojimui ir laikiniems maldos namams per maža. „Manau, kad dar tvirčiau turėsime suremti pečius ir surasti lėšų, kad gyvenimas toliau galėtų tekėti sava vaga“, – sakė A. Marcinkevičius.
Atsakydamas į klausimą, kokie darbai pirmiausia laukia, administracijos vadovas teigė, jog pirmiausia reikia sulaukti ekspertų išvadų ir leidimo tarkyti gaisro padarinius. „Jau turime daug pasiūlymų iš statybinių organizacijų ir Alytaus profesinio rengimo centro dėl techninės pagalbos. Kai sustyguosime darbus, kur, ką ir kada vežti, lygiagrečiai prasidės naujos bažnyčios projektavimo darbai, atidarysime sąskaitą, į kurią galės žmonės aukoti lėšas. Žinoma, kreipsimės ir į Vyriausybę, ir galbūt rasime būdą, kaip panaudoti europines lėšas. Bet kuriuo atveju, visais keliais mėginsime ieškoti lėšų naujos bažnyčios statybai“, – patikino A. Marcinkevičius.
Savo gyvenime mes neišvengiame kančios, vargo, sunkumų, išbandymų. Žmogui, sakoma, duodama tiek, kiek jis gali pakelti ant savo pečių. Pakelti kol kas, rodos, nepakeliamą netektį ir susitaikyti.
Niekaip negalinti sulaikyti ašarų aštuoniasdešimtmetė balbieriškietė Liuda Čiginskienė sakė neįsivaizduojanti, kaip reikės susitaikyti su tokia netektimi. „Čia aš palaidojus ir vyrą, ir sūnelį. Aštuonioliktą rugpjūčio būtų aštuoniolika metų, kaip jis miręs. Jam buvo keturiasdešimt dveji metai. Aš jau buvau mišias užsakius šitoj bažnytėlėj, – aimanavo moteris. – Mes priklausom Caritui, labai bendravom su anksčiau dirbusiu kunigu Vosylium. Ir dabartinis kunigėlis labai geras. Mano anūkai čia tarnavo prie Šv. Mišių. Dar sekmadienį buvo atvažiavę anūkai su italais pažiūrėt bažnyčios. Vienas italas – jis kažkoks vienuolis – dar pasidžiaugė: kokia graži bažnyčia jūsų… Jau sakau Dariui: Dariuk, neturim jau bažnyčios. Atstatys kitą… tokios jau neatstatys…“ – vis atsigręždama į nuodėguliais virtusią bažnyčią verkė Liuda.
Nepaisant alinančios kaitros, ir po Šv. Mišių žmonės neskubėjo skirstytis. Kas pasiramsčiuodami lazdele, kas pasiremdami į stipresniųjų rankas, stengėsi prieiti arčiau gaisravietės, žvalgėsi – gal kas dar liko?.. Šventoriuje liepsnos liežuvių nepaliesta liko stovėti vieniša Švč. Mergelės Marijos Rožančinės skulptūra ir degėsiais apkloti dekano kun. Juozo Berteškos bei kanauninko Juozapo Rudaičio kapai – nebylūs tragiškos nakties liudininkai.
Roma Sinkevičiūtė
