Redaktoriaus savaitė. Į blogo gyvenimo aplinkybes sutelktas dėmesys palieka mažiau vietos asmeninių aistrų ir troškimų plėtimui į kitą žmogų.

Pro langus regėdami žydinčias lietuviškąsias sakuras – mažąsias slyvas (iš esmės, ir jos invazinės), galime pastebėti, kad gyvename paradoksų pasaulyje, kuriame svetimą grožį vertiname labiau už tokį patį savą grožį.

Antai kalbėdami apie įvairias valstybes galime dažnai išgirsti „kokia graži Turkija, Graikija, Egiptas, Prancūzija“ ir kokia „sumauta Lietuva“. Galime aiškinti, kaip pasaulyje reikia taikos ir laisvės, nors būdami Lietuvoje ir taiką, ir laisvę menkai tevertiname. Galime kalbėti apie ekstravagantiškus rytietiškus patiekalus, o pasislėpę vis tiek kirsti kiaulienos kotletą su bulvėm, o gal net didelį cepeliną.

Esame pratę vertinti tai, ko turime mažiau. Arba tai, kas nesava.

Pavyzdžiui, visada vertiname pinigus, nes jų niekada nebūna per daug. Vertiname Pikasą, Mikelandželą, Rafaelį o lietuvių dailininkų savo mintyse galime suskaičiuoti tik vieną du. Vertiname meilę meksikietiškuose, o dabar ir ukrainietiškuose serialuose, tačiau nevertiname to, ką turime šalia savęs. Juk „ir taip aišku, kad mano“. Vertiname tai, ką galime įvertinti, ir nevertiname to, ko nesugebame įvertinti.

Daug žmonijos kūrinių labai vertiname. Ypač piniginę jų vertę, tačiau pačios žmonijos neskubame įvertinti. Juk paskaičiuoti tai neįmanoma! Parduotuvėje yra tik kiaulių ausys, karvės pienas ir jaučio tarpukojis. O kaip visų jų kainą paversti žmogiškuoju ekvivalentu – niekas nežino. Na, nebent draudimo kompanijos. Jos visada sugeba žmogaus gyvybę ir jo pasiekimus įvertinti. Ypač tą sumą išieškant iš kokio nors „nabago“.

Nežinome, kaip įvertinti ir meilę. Puikiai galime įvertinti filmuose ar laidose matomų asmenų meilę vienas kitam, tačiau dažnai nesuvokiame, kas slypi ir kas vyksta mūsų pačių širdyse. Galime nuteisti savo kaimyną ar kaimynę dėl sudėtingų santykių, tačiau patys karčiai nuryjame ašaras ir sau pasakome, kad mums viskas gerai.

Tokiame paradoksų pasaulyje ir gyvename. Galime įvertinti tai, kas yra materialu, tačiau visiškai nemokame vertinti to, kas neapčiuopiama.

Nemokame vertinti taikos. Labai norisi su kuo nors kariauti, ką nors nuversti, kieno nors vietą užimti.

Nemokame vertinti laisvės. Labai norisi sau daugiau laisvės, nors net nesuvokiame, kas yra laisvė. Visgi, labai norime mažiau laisvės kitiems, tačiau šįkart puikiai žinome, kas tai yra ir kaip ją apriboti.

Nemokame vertinti ir meilės. O kaip galime išmokti ją vertinti, jeigu net nesuprantame, kas yra laisvė? Kaip galime suprasti, kas yra meilė, jeigu nesugebame įvertinti savo aistros laisvės? Kaip galima įvertinti meilę, jeigu per savo laisvės nesupratimą negalime įvertinti kito žmogaus troškimų, jo laisvės, aistros ir meilės ribų? Gal todėl taip dažnai ir taip greitai didelė meilė seilė bei santuoka baigiasi labai dideliu „krachu“. Gal todėl, kad du žmonės, vienas į kitą plėsdami savo aistras, nežino savo aistrų plėtimo laisvės? Nereikia pamiršti, kad kiekviena mylinti pora tampa vienu dėl susiliejimo vienas su kitu, o ne dėl savęs perliejimo į kitą, nepaliekant jam vietos. Nesame tušti indai, į kuriuos gali įlipti ir toliau ramiai gyventi kitas žmogus. Esame asmenybės, turinčios asmeninių vertybių, kurios netgi labai dažnai nesutampa su kito žmogaus vertybėmis. Be viso to, kas yra aplink mus, esame didelis Ego.

Dar vienas paradoksas, kad būtent tada, kai gyvena blogiau, žmonės geriau sutaria. Į blogo gyvenimo aplinkybes sutelktas dėmesys palieka mažiau vietos asmeninių aistrų ir troškimų plėtimui į kitą žmogų. Susikoncentravę į blogį, mes nebeturime tiek daug galių ir noro keisti savo antrąją pusę pagal savo paties „suknelę“. Daugiau laiko skiriame pasaulio blogybėms, o ne mums nepatinkančių savo antrosios pusės savybių analizavimui.

Kas nutinka, kai gyvename gerai? Tai, iki ko ėjome ilgą laiką – susvetimėjimas. Geras gyvenimas leidžia ieškoti sau patinkančių, priimtinų, geidžiamų aplinkybių ten, kur jų galima rasti. Taigi, du žmonės, turėdami galimybę mėgautis savo troškimais, visą dieną keliauja į skirtingas puses, o vakare susitikę džiaugiasi…, ne, nesidžiaugia vienas kitu, o priima tą vakaro bendrystę kaip jų pasaulio faktą. Tačiau tai yra du skirtingi žmonės, kurie, ir taip aišku, gyvena laimingiau tuomet, kai būna atskirai.

Nors atrodo, kad labiausiai taupo, darosi atšiaurus ir kišenėje kiekvieną centą saugo blogai gyvenantis žmogus, tačiau būtent geras gyvenimas mus paverčia egoistais. Tokiais, kuriems visada pirmoje vietoje yra tik „Aš“. Žmogus, gyvenantis sunkiai, kaip tik siekia gauti tai, kas nemokama – bendrystę, o gerai gyvenantis žmogus siekia maloninti save, nes kitų nuomonės skirtumą jis laiko savo nelaisve.