Prienai ir Palanga (fotoreportažas)
Prieniečiai gėrisi ir grožisi gamta, Nemunu, miškais, supančiais Prienų miestą. Dauguma, nekreipdami dėmesio į politines peripetijas Savivaldybėje, didžiuojasi Prienais, juos garsina. Ne vienas nuvykęs į kitą miestą, rajoną ar netgi svečią šalį didžiuodamasis prisipažįsta esąs prienietis. O nežinantiesiems būtinai išaiškina, koks tai nuostabus miestelis ir kur jį galima rasti.
Kiekvieną sykį nuvykę į kitą miestelį ar miestą atkreipiame dėmesį ne tik į jo stebuklus ir privalumus, bet ir į trūkumus. Randame laiko palyginti savo miestelį su kitu – dar nepažintu ir dar svetimu širdžiai. Vieni džiaugiasi atradę vietą, kur galima turiningiau praleisti laiką arba užsidirbti daugiau pinigų, kiti vis tik atranda, kad tas nedidelis miestelis Prienai savo grožiu ir šiluma yra vertas ne tik dėmesio – jis vertas jam atiduoti savo gyvenimą. Jis vertas ir didžiausio turto gyvenime – jis vertas vaikų. Jis verto to, kad jame būtų galima padėti pamatus savo vaikams.
Vasara – kelionių metas. Kiekvieną vasarą Prienai ištuštėja, prieniečiai išvažiuoja pailsėti nuo darbų, nuo vargų, nuo artimųjų arba kaimynų į tolimesnius kraštus. Tuomet ir prasideda miestelių vertinimas. Masinis šauniausio miestelio konkursas. Visi randame poilsį, ne kiekvienas norime grįžti į tuos pačius vargus, tačiau į namus – visada.
Ir šiemet, trumpam pabėgus iš šio mielo miestelio ant Nemuno kranto, už akių užkliuvo prieniečių bei visos Lietuvos gyventojų nacionalinė vasaros sostinė Palanga. Šįkart pabandžiau žvilgtelt į ją iš kitos pusės – geografinės, strateginės bei urbanistinės. Nustebino tai, kad pavyko rasti daug panašumų. Nacionalinė ir gausių poilsiautojų iš Rusijos vasaros sostinė panaši į kadaise įžymiausią visoje Tarybų Sąjungoje desantininkų rengimo centrą Prienus.
Panašumai prasideda jau įvažiuojant į abu miestelius – ryški balta, greitį priverčianti sumažinti lenta parodo, į kokį miestą įvažiavome. Panašumas akivaizdus – abiejose lentose pavadinimai prasideda raide P, negana to, abiejose lentose užrašyta po 7 raides. Abu miesteliai – savivaldybių centrai.
Abu miesteliai turi ir po didelį vandens telkinį. Palangos krantus skalauja Baltijos jūra, Prienų – Nemunas. Bet mūsų vandens telkinys geresnis – jis yra švaresnis. Ką nuo savęs nusiprausiame Prienuose – laisva vandens eiga keliauja iki pat Kuršių marių, kurios jungiasi su Baltijos jūra. Taigi jeigu ką nors Nemune pamesite Prienuose, būtinai aplankykite Palangą, ir gali būti, kad pajūryje, ant kranto, vietoj gintaro rasite kažką svarbaus Jums.
Turime mes ir paplūdimį, tik jis yra šiek tiek mažesnis ir ne tiek poilsiautojų. Mes, galima sakyti, turime du paplūdimius. Vienas pasiekiamas ranka, kitas – Pušynų apsuptoje Giraitiškių poilsiavietėje. Ir vanduo juose švaresnis , nes maudytis eina tik drąsūs vyrai. Ir mūsų paplūdimiai kur kas geresni. Vien jau tuo, kad čia jums niekas nesiūlys nei šilto alaus, nei atšalusių čeburekų.
Turime mes ir tiltą į vandens telkinį. Palanga didžiuojasi savo tiltu į jūrą, o mes didžiuojamės Greimų tiltu per Nemuną. Bet mūsų tiltas vis tiek geresnis. Jau vien dėl to, kad ant jo jau keleri metai kabo naujametinės girliandos, kuo tikrai negalėsite pasidžiaugti ant Palangos tilto. Ir svarbiausia, jis mus sujungia su kitu krantu, Jis jungia Nemuno kilpų regioninį parką, Vilkaviškio bei Kaišiadorių vyskupijas. Tik jo dėka parapijiečiai, nenorėdami aukoti Kaišiadorių vyskupijai, gali pereiti tiltą ir savo auką atiduoti Vilkaviškio vyskupijos Prienų parapijai.
Abu miesteliai turi tai, ką turi ne visi didesni miestai – aerodromą. Oro uostą, galintį mus ne tik pakelti į dangų, bet pernešti toli nuo mūsų gimtojo krašto. Bet mūsų aerodromas geresnis. Nors Palangos oro uoste gali leistis visokie „Boeing‘ai“, tačiau mūsų oro uostas Pociūnuose yra žymiai garsesnis savo aviakatastrofomis.
Turime ir J. Basanavičiaus gatvę. Nors Palangoje esančioje pilna kavinių, restoranų, suvenyrų parduotuvių, mūsiškėje taip pat ne prasčiau. Turime ir parduotuvę, kurioje iki vėlyvo vakaro galima nusipirkti gėrimų ir čia pat, ant suoliuko, suvartoti. Tos progos nepraleidžia tie, kurių pagrindinis dienos darbas susijęs su stipriųjų gėrimų skonio kontrole. Turime ir grožio saloną, o ką jau kalbėti apie parduotuvę, kurioje galima nusipirkti ir gyvos žuvies. Aišku, neilgai tokio dydžio žuvelę tarp dantų turėtume, bet bent jau išrūkyt pavyktų greitai. Skirtumas tik toks, kad Palangos J. Basanavičiaus gatvėje naktį, kad galėtų žmonės vaikščioti gatvės viduriu , uždegamos šviesos. O Prienuose, nakčia užgesinus šviesas, tenka eiti J. Basanavičiaus gatvės viduriu, kad aklinoje tamsoje rastum kelią namo ir netektų atsitrenkti į čia stovinčių namų sienas.
Turime ir mes nuostabių restoranų, kurie mena gilią senovę. Jie ne tik turi turtingą praeitį, bet ir stovi miestelių garbingiausiose ir brangiausiose vietose. Ant Nemuno kranto mes turime valdžios „saugomą“, ne kartą padegtą senąjį „Revuonos“ viešbučio restoraną, o palangiškiai, norintys praleisti laiką neįprastoje aplinkoje, gali rinktis „Voveraitę“, esančią beveik kopose prie jūros, šalia Birutės kalno. Tiesa, palangiškiams, kaip ir prieniškiams, norintiems skaniai papuotauti, ne tik tektų atsinešti savo maisto, bet ir įveikti tokios pačios technologijos, kaip ir „Revuonoje“, įvairaus dydžio angų apsaugas iš sukaltų lentų.
Jeigu jau pasukome prie istorijos, būtų labai nepagarbu nepaminėti ir muziejaus. Mes turime Prienų krašto muziejų, palangiškiai – Gintaro muziejų. Ir skirtumų nedaug. Šalia Gintaro muziejaus plyti grafų Tiškevičių išpuoselėtas parkas, šalia Prienų – ilgus metus rentgeno spindulių aktyviai brandintas, o dabar laidojimo namų gedulingomis muzikomis linksminamas kelių medžių parkelis. Europos Sąjunga kultūrą myli, tad abu muziejai dabar paskendę remonto ir statybų dulkėse. Tik mūsų muziejus vis tiek geresnis – jis bent jau su stogu.
Turistai ir miestelių svečiai visada gali atvykti greituoju būdu – automobiliais. Ir pas mus, ir pas mūsų „broliukus“ yra pilna automobilių stovėjimo aikštelių. Tačiau patirtis rodo, kad automobilių statymas aikštelėse jau nebemadingas. Juos reikia statyti kiek įmanoma arčiau lankytinų objektų, parduotuvių ir taip suspaustai, kad ar telpame išlįsti pro tarp durų esantį tarpą, tikrintume pirmiausia prakišdami galvą.
Abu miesteliai turi gražią ir garsią praeitį – TSRS laikais turėjo galingas sovietinės kariuomenės įgulas. Galime pasigirti, kad esame miesteliai – kryžkelės, iš kurių eina tiesūs keliai į tris žymiai didesnius miestus. Iš Prienų tiesiais keliais galima patekti į Marijampolę, Kauną ir Vilnių. Iš Palangos – į Klaipėdą, Šiaulius ir Liepoją. Galime pasigirti, kad kokius protingus ar neprotingus sprendimus priimtų mums atstovaujantys Savivaldybės tarnautojai, vis tiek esame pakankamai verslūs, kad galėtume būti pavyzdžiu bet kuriam, ne tik pradedančiam, bet ir įsitvirtinusiam verslininkui.
Mantvydas Prekevičius
