Šv. Onos atlaidai Prienuose
Į šv. Onos atlaidus Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčioje ne ypač gausiai susirinko ištikimiausi parapijiečiai, kurie savo maldomis pagarbino Mergelės Marijos motiną.
Nuo seno lietuviai liepos 26 d. tradiciškai švęsdavo Pabaigtuves. Šią dieną buvo rengiamos vakaronės, prirenkama uogų, prikepama šviežios duonos, prikasama šviežių bulvių. Šią dieną buvę visokių tikėjimų, pvz., jei apspaudysi kopūstus rankomis, kopūstai geriau suks gūžes.
Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su šv. Onos ir šv. Joakimo varduvėmis. Šv. Ona buvo švč. Mergelės Marijos motina, o šv. Joakimas – tėvas. Manoma, kad šv. Ona – Betliejaus kunigo Matano duktė. Ištekėjusi už Joakimo ji ilgai neturėjo vaikų, tačiau pagaliau susilaukė dukters Marijos. Ona mirė sulaukusi senyvo amžiaus. Liaudyje šv. Ona (taip pat, kaip ir šv. Agota) buvo laikoma ir sergėtoja nuo gaisro. Lietuvoje šv. Onos garbei rengiamos ypatingos pamaldos.
Šiose šv. Onos mišiose parapijiečiai, laukę pamokslo apie Mergelės Marijos motiną, buvo švelniai nustebinti parapijos svečio, Vilkaviškio katedros klebono, dekano, prelato, kanauninko Vytauto Gustaičio pamokslo apie tikėjimą. Apie mūsų tikėjimą, apie mūsų širdžių atvirumą Dievui. Rodos, griežtas, tačiau taip su gyvenimu susietas pamokslas privertė susimąstyti daugumą parapijiečių. Pamokslo mintys pabudino jausmus, dvasią. Anot prelato, per daug žvelgiame į politiką. Per daug savo mintis užgožiame įvykiais toli nuo mūsų namų. Tačiau pamirštame, kas esame, pamirštame savo vaikus. Nerandame laiko nei sau, nei vaikams. Nerandame laiko pasikalbėti su Dievu. Nerandame laiko pasikalbėti su draugu. Aukščiausiasis nėra mūsų šeimininkas, nes šeimininkas nepaklusniuosius baudžia. Dievas – mūsų draugas, pagelbėjantis bėdoje. Nerandame laiko ir vesti savo vaikus link Dievo. Laiką, kurį reikėtų skirti meilei, vaikui, skiriame savo kasdieniniams žemiškiems reikalams, o vaikus atiduodame kompiuterių ir žaislų valiai.
Šv. Onos liturgija privertė susimąstyti ne tik apie tikėjimo tvirtumą, ji privertė susimąstyti ir apie tai, kiek, tapdami vis laisvesni, mes paskandiname save į dvasinę nelaisvę.
Mantvydas Prekevičius
