KAI ŽVIRBLIENEI ŠALTA
Gruodžio dienos tamsios, žvirbliams reikia ilgai laukti, kol prašvis. Su pirmąją šviesa jie palieka šiaudinio stogo užunarvius ir pradeda šeimininkauti kieme – gali būti, kad žvirbliai žino, jog visas kiemas ir visa ši sodyba priklauso jiems. Na, gal šiek tiek – ir žmonėms…
Niekas sodyboje negyvena taip ištikimai, kaip jie. Čia peri, čia žiemoja ir neišskrenda net tada, kai sniegas užkloja visą lesalą. „Lesalą? – stebisi jie. – O kam yra žmonės, jie visko parūpins…“ Kai pakyla pūga, žvirbliai neria į klojimą, ten užuvėja, ten sėklyčių pribirę. Arba susikrausto į tvartą…
Ryte pro langą žiūriu į savo kaimynę žvirblienę – ji nekokios nuotaikos, pašiaušusi plunksneles.
– Šalta? – Klausiu jos.
– Nea… – Akį pamerkia ji. – Šilta… Kai pašiaušiu plunksnas, būna šilta ir gera… O kai plunksnos prigludusios, galima ir sušalti… Nors mums tai nebaisu, mes viską žinome. Juk tu žinai, mes – žvirbliai!..
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotrauka
