Džipais per Afriką

Lygiai prieš metus Išlauže prasidėjo kelionė, kurios metu keturi keliautojai dviem automobiliais pajudėjo Afrikos link. Tiesa, ne kartu – džipai autovežiu, o trys išlaužiškiai ir vienas kaunietis –Tomas Belevičius, Airidas Balčiūnas bei Gitana ir Mindaugas Belevičiai – Ispaniją pasiekė lėktuvu.

Afrika arba pavergia, arba visiškai nesužavi

Pabendrauti su keliautojais paskatino Išlaužo seniūnas, papasakojęs apie „nespakainius“ išlaužiškius. Tiesa, nebuvo lengva įrodyti keliautojams, kad jų išskirtinė kelionė įdomi ir kitiems. Surinkti visų keturių keliautojų į vieną būrį nepavyko, nors susitikimą planavome daugiau nei tris mėnesius: tai vienas motociklų ralyje dalyvauja, kitas – bagiais lenktyniauja ar vienas po Ameriką keliauja, tai darbas užsienyje, tai kelionės su šeima… Susitikti pavyko tik su vienu ekipažu – Tomu ir Airidu, kurie, žiūrėdami nuotraukas ir filmuotus vaizdus, įspūdžių kupiną kelionę išgyveno iš naujo.

Tomas pasakojo, kad jam ilgai teko įkalbinėti ir žmoną, ir brolį, parodyti labai daug filmuotos medžiagos ir nuotraukų, kol pagaliau įtikino. Jis pats apie šią kelionę galvojo ir planus kūrė šešerius metus. Atsirasdavo ir daugiau norinčių, bet kai pokalbiai pasiekdavo konkretų planavimą, „atsirasdavo reikalų“. Ir šiai kelionei iš pradžių ruošėsi keturi ekipažai, bet likus dviem savaitėms „iškrito“ vienas, o antrasis (beje, lenkų) pranešė, kad važiuojant į Barseloną automobilis sugedo „nepataisomai“. Nors iki šiol su juo važinėja. Grįžus iš Afrikos ir dar kartą paklausus, kodėl nevažiavo, prisipažino, kad bijojo nežinomybės ir išeiti iš komforto zonos.

Dar prieš išvažiuodami keliautojai planavo Siera Leonėje automobilius parduoti, bet vienu metu Mindaugas buvo nusiteikęs grįžti atgal automobiliu. Tačiau po Bisau Gvinėjos kelių, sienų kirtimo ypatumų nusprendė, kad atgal važiuoti automobiliais nebenori.

Vos pradėjus planuoti kelionę, išvykai į Afriką buvo „pasirašiusi“ ir Tomo žmona Jurgita, tačiau vėliau ji persigalvojo, o Tomo ekipažo nariu tapo kaunietis Airidas, su kuriuo jiems ne kartą teko dalyvauti varžybose.

Dar prieš išsirengdami į tokį sudėtingą žygį keliautojai žinojo, kad jų gali laukti ne tik nuotykiai bei teigiamos emocijos, bet ir pavojai. Nors Afrika dažnai įvardijama kaip nesaugi šalis, tačiau, pasak Tomo, svarbiausia pačiam neieškoti problemų ir nesivelti į konfliktus, nes blogų žmonių jie nesutiko. Tik suprato, kad policininkai korumpuoti, todėl su jais geriau nesiginčyti.

Keliautojų manymu, Afrika – labai įdomus ir kontrastų kupinas žemynas. Ne veltui sakoma, kad ji arba tave pavergia, arba visiškai nepatinka.

Prieš išvykstant laukė netrumpas pasirengimas – reikėjo įsigyti džipus, juos paruošti, atsirinkti asmeninius daiktus, kad nebūtų nei per daug, nei per mažai, ir susipakuoti, pasirūpinti automobilio atsarginėmis dalimis, įrankiais, atsarginiu kuru, tepalu, papildomais bakais vandeniui, maisto atsargomis, buities rakandais, miegmaišiais, palapinėmis, vaistais bei daugybe kitų smulkmenų. Dar ir pasiskiepyti reikėjo.

Keliautojai nupirko ir daugybę lauktuvių Afrikos vaikams.

Anot Tomo, į tolimą kelią išsiruošus jiems buvo ramiau vien dėl to, kad kartu važiuojanti brolis Mindaugas – patyręs automechanikas, galintis ne tik nustatyti gedimą, bet ir ko ne plikomis rankomis pataisyti automobilį. Laikas parodė, kad jo patirtis ne kartą labai pravertė.

Juk keliavo ne asfaltuotais keliais, bet dykumomis, džiunglėmis ir tokiomis vietomis, kur tik žemėlapis rodo, kad ten yra kelias, nors praktiškai tai bekelė su metro gylio ir gilesnėmis duobėmis arba kelias, virstantis takeliu ar pasibaigiantis ant upės skardžio.

Per 46 dienas abu ekipažai įveikė maždaug 12 tūkst. kilometrų, aplankė Maroką, Vakarų Sacharą, Mauritaniją, Bisau Gvinėją, Gvinėją, Senegalą ir Siera Leonę, grožėjosi kalnais, dykumomis, neaprėpiamo grožio laukine gamta, džiaugėsi svaiginančiu laisvės pojūčiu, stebėjo nepagražintą vietinių kasdienybę. Trumpai sakant – nuotykių netrūko!

Marokas – nuo smėlynų iki sniegynų

Pernai spalio 20 d. visureigių ekipažai iš Lietuvos Maroke pasisveikino su Afrika.

„Komforto zona baigėsi, prasideda mėnesį ar pusantro truksiantys nuotykiai!“, – draugams ir artimiesiems pranešė keliautojai, nusileidę Barselonoje ir čia pasitikę savo visureigius.

Vienas įspūdingiausių (bent jau kvapais) objektų, kuriuos aplankė ketveriukė, buvo vieta, tiksliau, ko ne miestelis Feso mieste, kur oda apdirbama kelis šimtmečius nesikeičiančia technologija. Juokauja, kad bent jau iš viršaus viskas atrodė gana įdomiai, o ir smarvės labai nesijautė. Vaizdas, o ypač kvapas, pasikeitė apžiūrint tą cechą iš arčiau. Nepadėjo net po nosimi pakišta mėtos šakelė. Tačiau įspūdis – nepakartojamas! Raugyklos teritorijoje – daugybė talpų, kuriose įvairių gyvulių kailiai rauginami, trinami, dažomi, džiovinami… Ir beveik viską darbininkai daro plikomis rankomis bei kojomis, tik kai kur, greičiausiai, ten, kur jau net vietiniams pavojinga, apsiavę guminius batus ir užsimovę pirštines. Kitose patalpose odos skutamos, lyginamos, karpomos, o parduotuvėje galima nusipirkti ne tik apdirbtos odos, bet ir pasiūtų gaminių.

Fese keliautojai taip pat aplankė ginklų muziejų bei tvirtovės liekanas.

Kasablanka – didžiausias Maroko miestas, jame gyvena daugiau nei 3 mln. gyventojų. Kasablanka garsėja ant vandens pastatyta viena didžiausių pasaulyje mečečių. Tačiau, Tomo teigimu, jiems labiau patiko sostinė Rabatas.

Keliautojai lankėsi ir Maroko šiaurėje įsikūrusiame mėlynajame Maroko perle – Chefchaouene.

Daug įspūdžių paliko ir Atlaso kalnuose esantis Dadeso tarpeklis, kurį suformavo Dadeso upė, ir patys sniego kepurėmis pasidabinę Atlaso kalnai.

Merzugos kopos – tai vieta, kurią keliautojai vadino išsiilgta „smėlio dėže“. Čia atvažiavus norisi išbandyti džipus ir savo sugebėjimus. Tie bandymai vos nesibaigė automobilių „paguldymu“ ant šono. Gitana jau net buvo pradėjusi ieškoti, kur artimiausias oro uostas, iš kurio galėtų išskristi namo. Aprimus po lietuviškų pietų (lašinukų, dešros, juodos duonos), Mindaugo vairuojamas džipas užklimpo smėlyje. Vos iškapsčius vieną automobilį, kito vairuotojui „pavyko“ nulaužti užvedimo raktelį. Tomas juokauja, kad nežinia kuo būtų pasibaigusi vos prasidėjusi kelionė, jei ne stebuklingos Mindaugo rankos, kurios sugebėjo ištraukti iš spynos raktelį ir jį suklijuoti.

Keliautojų manymu, Marokas įspūdingas ne tik dėl dykumų, bet ir dėl gamtos įvairovės – čia galima pamatyti ir sniego, ir miškų (net pušynų), ir vandenyną, ir įvairiausių augalų bei gyvūnų. Nepakartojamas vaizdas stebint beveik stačiais kalnais į viršų bėgančius kalnų ožius, vis kitokius Atlaso kalnus, dykumose – miražus, kupranugarių vilkstines… Kad ir kaip viliojančiai atrodė Sacharos dykuma, bet čia važinėti stengėsi tik keliais (jei taip galima juos pavadinti), nes dykuma užminuota ir važiuoti bet kur yra pavojinga.

Tomo teigimu, užminuota Vakarų Sacharos dykuma yra gerai stebima. Jiems truputį pasukus į šoną, kur gražesni vaizdai, tuoj prisistatė vietinis ir paaiškino, kad čia važiuoti negalima, nes gali būti minų. Keliautojai net nesuprato, iš kur jis atsirado.

Dahla miestelis Vakarų Saharoje – jėgos aitvarų meka. Ten suvažiuoja entuziastai iš viso pasaulio. Dahloje apsilankė ir mūsų ekipažai. Nekaitavo, tik pažiūrėjo… O miestui apžiūrėti pasisamdė vietinį tuktuko vairuotoją, kuris ir vežiojo, ir gidu pabuvo.

Maroke, kur lietuviai praleido net dvi savaites, stebino kontrastai: ir gamtoje, ir žmonių gyvenimuose.

Maroke tuo metu kaip tik vyko labdaringas ralis Budapeštas–Bamakas, tad keliautojai kurį laiką keliavo ralio trasa paskui dalyvius.

Skurdžiausioje šalyje – brangiausias ragautas alus

Pasak keliautojų, Mauritanija jiems pasirodė pati skurdžiausia iš visų aplankytų valstybių. Dauguma vietinių gyvena tiesiog po krūmu, o visas jų turtas – tai, ką turi ant savęs. Tačiau net ir skurdžiausiame kaimelyje stovi puošnios mečetės, o žmonės fanatiškai religingi. Todėl gatvėse moterų nesutiksi. Mauritanijoje keliautojai pamatė patį ilgiausią pasaulyje – maždaug 3 km ilgio – traukinio sąstatą. Rūdą vežantis traukinys priima ir keleivius, kurie įsitaiso ant vagonų viršaus.

500 km keliautojai įveikė dykuma – be kelio, be jokio, išskyrus traukinio bėgius, orientyro. Vidury dykumos surado apleistą kaimelį, atrodantį kaip po atominės bombos sprogimo, tačiau… su keliais gyventojais. Panašų kaimelį pamatė ir dar už pusantro šimto kilometrų.

Pasak Tomo ir Airido, netvarkingų miestelių gatvėse nesilaikoma jokių kelių eismo taisyklių – pirmesnis tas, kuris važiuoja didesne mašina.

Nustebino ir kainos: 1 litras kuro – maždaug 4 eurai, 0,5 l vandens buteliukas – 3 eurai, nakvynė šiaudiname viešbutyje – 15 eurų už naktį. Tomas juokiasi prisiminęs, kad Mauritanijos kavinėje gėrė brangiausią alų savo gyvenime – už bokalą sumokėjo 16 eurų!

Apie vidury dykumos net ir su vietinių pagalba ilgai ieškotą bei atsitiktinai rastą viešbutį jo šeimininkas pasakojo, kad jį valdo jau trečia jų šeimos karta. Tačiau labiau už tai, kad apie viešbutį žino ir jį suranda turistai, keliautojus stebino, iš kur vidury dykumos gaunama vandens ir kur nubėga kanalizacija. To nepavyko išsiaiškinti nei anglų, nei gestų kalba.

Kai sugedo automobilis, keliautojai įsitikino ir vietinių automechanikų „gabumais“. Sugedus pusašiui, teko užvažiuoti į autoservisą. Paspoksoti į lietuvius susirinko visas kaimas, bet paaiškėjo, kad meistras teturi mažą plaktuką, piltuvėlį ir du raktus, o į pagalbą iškviestas suvirintojas virino užsidėjęs akinius nuo saulės. Iš tiesų, beveik visą remontą atliko Mindaugas, nes „meistras“ su mažu plaktuku ne ką būtų padaręs. Tomas ir Airidas juokiasi prisiminę, kad šiame kaimelyje sugebėjo ir pasiklysti – degalinę rado tik ilgokai klausinėję vietinių, o išvažiuoti net su navigacija nepavyko – teko klausti vaikų, kurie už saldainius išvedė iš kaimelio.

Keliautojai aplankė ir išreklamuotą Sacharos akį, kuri, nors ir matoma net iš kosmoso, įspūdžio nepadarė.

Pagrindinė „autostrada“, vedanti Senegalo link, – vienos duobės, o šalia įsikūrę vietiniai kažką pardavinėja šalikelėje, saulėje džiovina musėmis aplipusią ir, keliautojų manymu, jau švinkti pradėjusią žuvį, visur pilna benamių šunų, baisi nešvara. Lietuvių akimis, ten labai didelis skurdas, bet visi žmonės laimingi ir labai draugiški.

Beje, Mauritanijoje keliautojai susidūrė ir su policijos akiplėšiškumu. Sustabdę pareigūnai patikrino dokumentus ir, apžiūrėję automobilio vidų, konstatavo, kad ant galinės sėdynės per daug daiktų, jie netvarkingai sudėti ir išrašė 20 eurų baudą. Užtruko gal pora valandų, kol keliautojai išaiškino savo teises, tačiau baudos nemokėjo.

Senegalo įdomybė – Vergų sala

Vos atvykus į Senegalą pasitiko visiškai kitoks vaizdas – tvarkos daug daugiau, gatvės pilnos žmonių, daug sportuojančių.

Vienas populiariausių verslų – žvejyba, kuri susitelkusi viename miestelyje. Čia gyvena 33 tūkst. žvejų, kurie žuvimi aprūpina visą šalį. Vietinių manymu, jei turi šešias valtis – jau esi turtingas. Žvejai į jūrą išplaukia savaitei ar dešimčiai dienų.

Nors dauguma senegaliečių – krikščionys, bet vyrai ir moterys valgo atskirai – prie vieno stalo, bet atskirto pertvara. Vaikai iki 10 metų gali pasirinkti, kurioje pusėje norėtų valgyti. Tuo lietuviai patys įsitikino, kai Gorė salos muziejuje susipažino su gide, pakvietusia juos į svečius. Šeimos – didžiulės, kartu gyvena tėvai ir vaikai su savo šeimomis. Vieni dirba ir aprūpina šeimą pinigais, o namie likę rūpinasi tėvais, vaikais, ūkiu.

Gorė sala išskirtinė tuo, kad kadaise (XVI–XIX a. vid.) tai buvo Vergų sala, iš kurios tiesiausiu keliu vergai būdavo vežami į JAV, prancūzų, ispanų bei portugalų kolonijas. Dabar čia veikia Vergų muziejus, salos istoriją primena ir milžiniška vergo skulptūra.

Pasak Tomo ir Airido, Senegalas ne tokia skurdi šalis, kaip Mauritanija, tačiau vietiniai nieko netausoja ir viską, ką užsienio valstybės buvo pastačiusios, įrengusios, baigia nuniokoti, sugriauti, nes nieko neremontuoja, neprižiūri.

Įspūdį daro ir baobabai. Pasirodo šie medžiai kamiene gali talpinti iki 100 tonų vandens, todėl mediena niekam – nei statyboms, nei malkoms – netinka. Iki 1960 metų baobabuose laidodavo mirusiuosius. Žyniai nuspręsdavo, kurį žmogų kuriame medyje laidoti. Į vieną medį palaidodavo iki 50-ies žmonių.

Keliautojai apsilankė ir regioniniame parke, sužavėjusiame gyvūnų gausa, sužinojo, kad daugiausiai žmonių žūsta ne nuo krokodilo ar kito plėšrūno, bet nuo afrikinio buivolo.

Bisau Gvinėja pasitiko ir išlydėjo sunkiai išvažiuojamais keliais

Senegale vietoj poros planuotų dienų teko užtrukti ilgiau, nes net kelias dienas laukė vizų į Bisau Gvinėją. Ši šalis keliautojus pasitiko dar baisesniais ir sunkiai išvažiuojamais keliais. Ne kartą teko daryti didžiulius lankstus, nes žemėlapyje pažymėto kelio į suplanuotą vietą paprasčiausiai nėra.

Nors gamta labai graži, bet keliai, anot keliautojų, „baisiau nebūna“ – su 1,5 metro gylio duobėmis.

Šioje šalyje keliautojai vos nenukentėjo nuo vietinių genčių, nes jiems nepatiko, kad yra filmuojami ir fotografuojami. Kai lietuviai pamatė, kad atbėga būrys vietinių, ginkluotų mačetėmis, mynė „gazą“ iki dugno.

Ir išvažiuoti paprastai iš šios šalies nepavyko. Pirmiausia „užlinko“elektroninės vizos, kurias ambasadoje pavyko gana nesunkiai gauti. Pasienyje vieną antspaudą gavo lengvai, bet reikėjo ir antro, o viršininko „štampas“ – kainuoja, nes jis turėjo atvažiuoti, naudojo benziną, dar ir kelnes išsitepė. Kitų variantų nebuvo – teko susimokėti… Po to dar atsirado ir kitokių būtinų „papildomų“ mokesčių, dėl kurių dydžio pavyko nusiderėti per pusę.

Kai atrodė, kad dokumentai pagaliau sutvarkyti, paaiškėjo, kad kelias, kuriuo per pasienio postą ką tik važiavo, net džipais neįveikiamas. Pavažiavus kitu, vėl reikėjo „štampų“, bet ir šiuo keliu į Gvinėją patekti nepavyko. Dar 300 km lankstas ir pagaliau – Gvinėja!

Gvinėjoje pirmą kartą „gavo“ afrikietiško lietaus

Keliai visoje Afrikoje yra labai prasti, nebent didesniuose miestuose jau primena kelius. Nors keliautojai ir buvo suplanavę, kad Afrikoje važiuos ne autostradomis, bet bekelėmis, smėlynais, džiunglėmis, išdžiūvusių upių vagomis, bet daug kur rado tokių vietų, kuriomis nei sunkvežimis, nei visureigis neišvažiuoja. Ekstremalus važiavimas „nepatiko“ automobiliams, todėl ne kartą teko stoti ir juos remontuoti. Anot Airido, gerai, kad visų galų meistras Mindaugas visada buvo pasiruošęs pademonstruoti savo gebėjimus. Užtat pastebėjo, kad vietiniai dėl to problemų nedaro. Jei automobilis nuvažiavo nuo kelio ar sugedo – palieka.

Vaikams keliautojai padovanojo skaitmeninių rašymo lentų, piešimo sąsiuvinių ir kitokių suvenyrų, žaislų. Vietiniai labai mandagūs, draugiški ir neįkyrūs – aprodė savo namų valdas ir „turtus“. Valgyti verda tiesiog lauke, bet ir iš nuotraukų matosi, kad jie patenkinti savo gyvenimu ir jiems nieko netrūksta. Nors žmonės Gvinėjoje gyvena labai skurdžiai, bet jų tarpusavio ryšiai, kaip pastebėjo keliautojai, labai glaudūs, ko turėtume pavydėti mes, europiečiai, nerandantys laiko paprastiems dalykams. Pasak Tomo, po tokių apsilankymų dar ne kartą įvertini tai, kur gyveni ir ką turi.

Gvinėjoje pirmą ir vienintelį kartą per pusantro mėnesio keliautojai „gavo“ lietaus.

Su Afrika atsisveikino Siera Leonėje

Siera Leonė – paskutinė šalis, kurioje keliautojai buvo suplanavę apsilankyti.

„Graži šalis ir žmonės „faini“, yra ką veikti“, – penkių dienų viešnagę šioje šalyje apibūdino keliautojai.

Kartą, nors Google žemėlapis rodė, kad tiltas per upę yra, iš tiesų jis buvo sulūžęs. Motociklus perkelia valtimis, o lietuviai upę įveikė patys. Juokiasi, kad buvo negilu, tik maždaug metras. Pavyko! Dar kartą į kitą upės krantą kėlėsi keltu, kurį traukė būrys paauglių.

Keltas, kurį abipus upės gyvenantys vietiniai pasidarė patys, yra ir jų pragyvenimo šaltinis. Nors pirma mintis buvo nusiderėti už paslaugą, bet pamatę, kaip keltininkai dirba, keliautojai sumokėjo daugiau, nei prašė.

Vietinių pragyvenimui reikia turistų, bet jie sunkiai išvažiuojamais keliais retai čia lankosi. Tai liudijo vienas nutikimas. Važiuodami bekele (tikrąja to žodžio prasme) lietuviai pamatė ta „gatve“ einančius vaikus ir sustoję norėjo jiems duoti saldainių bei suvenyrų, tačiau baltaodžius keliautojus pamatę vaikai pabėgo į džiungles ir pasislėpė. Tai rodo, kad turistai čia užsuka retai.

Dėmesio, kaip ir visur, lietuviai nestokojo, bet vietiniai neįkyrūs, draugiški. Paprašius kelių bananų, nukirto visą medį ir buvo pasiruošę kirsti dar.

Keliautojai apsilankė ko ne du dešimtmečius veikiančioje deimantų kasykloje. Šamanas parodo, po kuria palme reikia kasti ir ieškoti, o darbininkai kasa. Tik per šį ilgą laikotarpį neiškasė nė vieno deimanto, nors išrausta nemaža teritorija. Lietuviai juokiasi, kad Europoje toks „šamanas“ jau būtų pakeistas kitu, tiksliau nurodančiu vietas, kur pasislėpę brangakmeniai, o čia nieko… Viltis vis išlieka. Tik už ką jie gyvena, juk žemės savininkui dar reikia ir nuomą mokėti?

Vietiniai pasakojo, kad visai netoli esančioje kitoje mažoje kasykloje buvo rastas deimantas, tačiau lietuvių manymu, tai tik kalbos, kad dirbantys tuo tikėtų ir toliau kasinėtų. Maždaug už 200 km nuo šių kasyklų yra labai didelės deimantų kasyklos, kurias planuoja aplankyti kitą kartą. Tose kasyklose buvo filmuojamas garsus filmas su L. DiCaprio „Kruvinasis deimantas“.

Siera Lionėje keliautojai dalyvavo ir genties šventėje. Produktus vaišėms, žinoma, turėjo nupirkti lietuviai, tai kainavo apie 70 dolerių. Tačiau šventė su šokiais, dainomis, muzika paliko neišdildomą įspūdį, nes visi linksminosi iš širdies. Čia šoka ir dainuoja visi nuo mažo iki didelio. Kiekviena gentis turi skirtingus „drabužius“ su ypač įspūdingais apsiaustais, ir tradicijas. Gentis nuo genties gyvena maždaug kas pusšimtį kilometrų.

Vieną vakarą kartu su vietiniais dalyvavo naktinėje žvejyboje. Žinoma, žvejyboje irgi netrūko nuotykių.

Anot Tomo, nors sakoma, kad musulmonai nevartoja alkoholio, bet tai netiesa (naktį dievas nemato, ką veiki). Jie geria net daugiau nei kai kuriose kitose šalyse, o alkoholiui skiria labai didelę savo menkų pajamų dalį.

Kelionė privertė perkainoti vertybes

Pusantro mėnesio nuotykiai Afrikoje baigėsi, kai pavyko parduoti automobilius ir nusipirkti lėktuvo bilietus. Tuomet beliko susikrauti lagaminus ir skristi į Lietuvą.

Nors atrodė, kad Siera Leonėje žmonės draugiški, atsisveikinimas nebuvo malonus – oro uoste patikros metu iš Tomo piniginės ištraukė pinigus.

Tokia „smulkmena“ nesumažino noro toliau pažinti Afriką. Jau sausio pabaigoje ketveriukė tęs kelionę nuo Siera Leonės, kur baigė pirmąją kelionę, iki Nigerijos. Tik šįkart pasimokys iš savo klaidų ir pasirūpins ne tik būtinais skiepais, bet ir gers vaistus nuo maliarijos. Airidas, kuris dėl galimo šalutinio poveikio profilaktiškai negėrė vaistų nuo maliarijos, grįžęs sunkiai susirgo. Dabar juokiasi, kad po savaitės tyrimų, mėnesio reanimacijoje, pusmečio jėgoms atgauti jis ir vėl pasiruošęs keliauti.

Nors pati kelionė po Afriką buvo sunki tiek fiziškai, tiek emociškai, viską atpirko nepamirštama patirtis, privertusi perkainoti ir savo vertybes.

„Didžiausias kelionės iššūkis – išeiti iš savo komforto zonos. Gavome daug gyvenimiškų pamokų. Tik pabuvęs Afrikoje supranti, kaip mes iš tiesų gerai gyvename. Dažnai mūsų problemos – tik smulkmenos. Pasaulyje yra žmonių, kurie gyvena daug sudėtingiau“, – sakė keliautojai.