Ar jaučiatės saugūs, kai pasaulyje daugėja karinių konfliktų, grasinimų?
Janina Armonienė:
Taip, jaučiuosi gan saugiai, pirmiausia dėl to, kad mus saugo NATO. Stengiuosi džiaugtis gražiu rudeniu, negalvoti, kas būtų, jeigu būtų. Žinoma, žinios neprideda ramybės, nes matant, kaip gyvena žmonės šalyse, kur vyksta karas, ir žmonių gaila, ir stresas užvaldo, bet stresui stengiuosi nepasiduoti.
Nojus Liaugodas:
Pirmiausia labai užjaučiu tuos žmones, kurių šalyse vyksta karas. Tikiu, kad mes, jei prireiktų,esame pakankamai pasiruošę apsiginti. Mūsų šeima yra apgalvojusi veiksmus, kurių imtumės, jei kiltų pavojus. Lietuva priklauso NATO ir, manau, turime pakankamai geras technologijas bei specialistų, kurie mus įspėtų apie ruošimąsi užpulti, tad spėtume pasiruošti arba net išvažiuoti. Prienai yra pagrindinių kelių sankryžoje, dėl to mums gresia daugiau pavojų nei gyvenantiems šalies pakraščiuose. Pranešimai apie mokyklose padėtus sprogmenis patikrino budrumą ir padėjo pasitikrinti pasiruošimo lygį.
Kristina Dobrovolskytė:
Paklausius, pamačius, kas vyksta pasaulyje, nerimo kyla. O sužinojusi, kad pas mus, pavyzdžiui, rytoj atvažiuos rusų tankai, nežinočiau ką daryti, nesame apgalvoję scenarijaus – būtų, kaip būtų. Kur gi pabėgsi? Ir žinia apie sprogmenis mokykloje sukėlė nemalonius jausmus. Nors ir galvojome, kad negali būti tiesa, bet vis tiek buvo nejauku
Vladas Raišys:
Jaučiuosi saugiai, nes manau, kad mes, lietuviai, niekam neįdomūs. Esu įsitikinęs, kad Ukrainoje laimės Rusija, tik mes, kvaileliai lietuviai, tikime ukrainiečių pergale. Kaip galima laimėti prieš tokią galingą valstybę? Mes Rusijai nereikalingi, juk nei naftos, nei deimantų neturime. O Ukraina jiems strategiškai svarbi.
Laima Buzienė:
Nerimo yra, nes per žinias vien tik apie karus girdime. O kaip mes, maža šalis, galėtume apsiginti, jei mus užpultų? Matant, kaip gyvena ukrainiečiai, kurie nepaliko šalies, siaubas ima, gaila žmonių, juk neteko ne tik namų, daiktų, bet ir gyvybių. Neramu buvo ir išgirdus apie sprogmenis mokykloje. Lyg galvoji, kad čia tik gąsdinimai, bet nesi iki galo garantuotas. O kai kuriems vaikams tai streso daug buvo. Pastaruoju metu kyla daug baimių, kas bus toliau – aš niekada taip nebijojau gyventi, kaip dabar. Ir nežinai, kur reikėtų bėgti, ką daryti. Nors esame apgalvoję, kur reikėtų slėptis, kokius daiktus iš namų pasiimti. Tikiu, kad neprireiks mūsų planų įgyvendinti, o mes išliksime stiprūs.
