Redaktoriaus savaitė
Laukdami šilumos ir vasaros priartėjome prie šviesiausios metuose savaitės. Vos už kelių dienų prasidės trumpiausios metuose naktys. Joninės, o senovėje – Rasos, yra taškas, kai gamta maksimaliai įšildo mūsų kraštą. O tada, dar neprasidėjus svajingam liepos mėnesiui, dienos pradės trumpėti, pamažu primindamos apie ateinančią derliaus dieną.
Iš tikrųjų, išgyvename didelius gamtos paradoksus. Naktys šaltos, tad užsidarome langus ir slepiamės po antklodėmis, o dienomis nežinome kaip išgelbėti nuo sausros kenčiančią gamtą. Jeigu anksčiau skųsdavomės dėl pramogauti ir ilsėtis neleidžiančio lietaus, tai šiųmetė vasara, nors ir ne tokia kaitri, atnešė sausrą.
Vienur žvelgiame į išdegusias pievas, kitur – į po ilgai užsistovėjusio vandens taip ir neatsigavusius laukus. Šiemet saulė išdegino tai, ko nenuskandino užsitęsęs pavasaris.
Ilgiausią dieną pasitinkame su nerimu – ir finansiniu, ir egzistenciniu. Dar prieš savaitę teko rašyti apie pasaulines ir vietines problemas, kurių apsupti pasitikome Birštono šventę. Šiandien galime įvardinti, jog tie patys keletą metus besitęsiantys veiksniai jau pradeda rodyti dar vieną žalos veidą – bendruomeniškumą. Tą bendruomeniškumą, kuris mūsų tautoje ir taip pastaruosius dešimtmečius nyko, ir tą bendruomeniškumą, kurį paspartino pandemija bei visuomenės susipriešinimas.
Prasidėjus vasaros sezonui prasidėjo tradicinės miestų ir miestelių šventės. Deja, į jas susirenka vis mažiau žmonių. Tapome vienišiais, kurie savaitgalį mieliau praleis tik su šeima arba su keletu draugų erdvėje, kur nėra daug žmonių. Vieni renkasi keliones į rečiau žmonių lankomas vietas, kiti laiką leidžia savo susikurtose erdvėse. Jeigu būdami Sovietų sąjungos prasčiokais norėjome eiti ten, kur galima kalbėtis, o ne ten, kur yra naujoviškiau išpuoštos keturios sienos, tai šiandien nebenorime kalbėtis ir mieliau patys įsirengiame kur nors pamatytas, mums patikusias vietas, kad galėtume jomis džiaugtis vieni patys. Patys savo noru ir savo malonumui stengiamės pasislėpti nuo svetimų žmonių. Kai kurie sunkiai dirbame ir niekur neidami taupome pinigus, kad bent kartą per metus galėtume išskristi vieną savaitę pabūti svetur. Dar kiti neišgalime sau leisti tokios prabangos ir nebegalime atsispirti pagundai išlaidauti šiandieniniame augančių kainų sūkuryje, tad slepiamės ten, kur patirsime mažesnes išlaidas. Nors ne visada toks slėpynės padeda sutaupyti.
Štai šioje vietoje ir iškyla klausimas – ką sutaupome? Ar paskutinį kąsnį, ar žmogiškumą.
Deja, išmokyti vartoti ir girtis savo turima prabanga vis labiau pamirštame, kad pagrindinis turtas esame mes, mūsų patirtis, mūsų išmintis, žinios ir kalba. Kalba, kuri, kaip bebūtų keista, keičiasi ne dėl taisyklių mokėjimo, bet dėl aplinkinės kultūros įtakos mums. Dažnai galvojame, kad kalba tėra bendravimo būdas, tačiau kalba yra ir mūsų žmogiškumo veidrodis. O žmogiškumas atsiranda jį patiriant – bendraujant, suprantant ir atjaučiant.
Antai, puikiai žinome, kad keiksmažodžių vartojimas parodo ne tiek iš s širdies kilusį amoralų dalyką, kiek žmogaus aplinkos kultūrinį „sluoksnį“. Puikiai žinome – kuo daugiau žmogus kalba apie įžymybes, tuo jis yra didesnis bulvarinės žiniasklaidos gerbėjas. Kuo žmogus daugiau kalba apie realybės šou, tuo jam televizija yra aktualesnė už kitus gyvenimo aspektus. Ir kuo žmogus mažiau turi patirties ir interesų, tuo trumpesnis būna pokalbis su juo.
Į spaustuvę siunčiant šiek tiek jubiliejinį – 2400-ąjį laikraščio numerį, tenka prisiminti, kokį ilgą kelią teko su juo nueiti – pažinti, pasidžiaugti, pasipiktinti… Neretai, leidus spausdinti laikraštį arba vartant jį ką tik parvežtą iš spaustuvės, kyla mintis, kad jis galėjo būti geresnis, į jį buvo galima įdėti daugiau darbo, daugiau aktualesnės arba kūrybiškesnės informacijos. Kyla mintis ir apie krentantį laikraščių poreikį bei prestižą. Tačiau pažvelgus į lentyną, kurioje guli visų išleistų laikraščių archyvas ir juos pavarčius, supranti, kad nėra tokio vertinimo kaip „geresnis“ ar „blogesnis“. Viskas, ką darome, yra mūsų žinios ir patirtis, kuriomis dalinamės su kitais.
Kas bebūtume – virėjai, vairuotojai, santechnikai, gydytojai ar redaktoriai, mes dalinamės tuo, ką patys turime. O kuo mažiau gauname, tuo mažiau ir pasidaliname. Tačiau veikia ir atvirkštinė tvarka. Kuo mažesnis poreikis, tuo mažiau domimės.
Jau senokai žinoma, kad geriausiai išmokstame mokydami kitus. Kodėl? Mokant kitus tenka tobulintis, atnaujinti žinias ar jas prisiminti ir ieškoti daugiau šaltinių, kuriais galėtume sėkmingiau paruošti mokinį. O jeigu mokinio nėra arba mūsų žinios jo nedomina, mūsų tobulėjimas netenka prasmės ir poreikio. Mes pradeda patys prarasti savo išminties išteklius. Mokinio nebuvimas panaikina ne tik žinių poreikį, bet ir mūsų pačių tobulėjimo planą.
Paklauskite vaiko, ko jis norėtų valgyti? Jeigu jis atsakys, kad ko nors lengvo, skanaus ir be mėsos, mes gausime konkretų mums reikalingo užduoties įvykdymo planą ir griebsimės, ko gero, manų košės, kurią pagardinsime sviestu, cukrumi ar braškių uogiene. Kiekvieną kartą gamindami šį patiekalą jį pagardinsime vis kitu priedu, kad jis nebūtų toks pats, o skanesnis. Jeigu vaikas ištars frazę „bet ko“, mūsų smegenys pateks į plačiausią minčių apie patiekalų įvairovę vandenyną be galimybės išplaukti. Kas atsitiks? Greičiausiai vaikui patieksime tą patį patiekalą kaip visada, pavyzdžiui, blynus arba sumuštinį, nes patiekti patikrintą, jau kelis metus vaiko valgomą patiekalą yra paprasčiau, negu eksperimentuoti ir patirti nusivylimą.
Taip mūsų išmintis ir žinios pradeda regresiją, nes nebelieka dėl ko tobulėti, tenka daryti tai, kas visada tikdavo, nors tai yra paprasta ir neskoninga.
Taip yra visose srityse, kurios mūsų jau nebedomina. Kuo bebūtum, jeigu tu esi nereikalingas, tu toks ir tampi – nereikalingas.
Didelė dalis šiandieninės visuomenės turi kitokių poreikių negu prieš 50 ar 30 metų. Ji vaikosi išskirtinumo, dėmesio bei naudos be atlygio, prabangos ir vidinės ramybės. Nors tai tarpusavyje nesuderinama ir nesusiję su gyvenimu vienoje visuomenėje, tačiau šie poreikiai auga, net ir būdami neįvykdomi.
Vadinamieji nuomonės formuotojai (angl. influencer), įvairių tikėjimų, religijų bei psichokosminių interpretacijų šalininkai pasidarė itin populiarūs ne dėl to, kad patenkina anksčiau minėtus poreikius, bet dėl to, kad suteikia viltį, jog tuos poreikius galima įgyvendinti.
Žinoma, išmintingam žmogui lengva suvokti, kad visiems norint būti ir esant turtingiems vienas individas niekada negalės vadintis turtingu, nes esant visiems vienodiems išskirtinumas išnyksta. Visgi, kaip minėta, mažėjant visuomeniškumui, mažėja ir išmintis. Nesunku suprasti, kad didelė dalis visuomenės vaikosi iliuzijų, kurios visada ir liks tik iliuzijomis. Tačiau kita dalis visuomenės rizikuoja užsikrėsti tomis pačiomis iliuzijomis, nes esame vienas bendras organizmas ir stengiantis prisitaikyti tenka prisiimti tai, kuo gyvena kiti.
Šiais laikais lieka tik du keliai – arba prisitaikyti, arba bandyti išsaugoti tai, kas vertinga. Vienu atveju būsime atskirti nuo proto galios, kitu – nuo visuomenės. Jeigu būsime atskirti nuo proto galios, pradėsime naikinti, jeigu nuo visuomenės – patys būsime sunaikinti.
Štai todėl dažnai tenka girdėti ir kalbėti, jog reikia sugebėti išlaikyti balansą tarp visko, kas egzistuoja mūsų pasaulyje. Galime pasidžiaugti, jog kol kas galime balansuoti tarp mūsų suvokiamo gėrio ir blogio, nekreipdami dėmesio į didesnius ar mažesnius to balanso svyravimus. Tačiau balanso svyravimai kartais taip įsisiūbuoja, kad pasaulis pasineria, vienų supratimu, į gėrį, o kitų supratimu – į blogį. Ir atkurti balansą įmanomas tik suvienodinus gėrio bei blogio svarstykles.
