Senosios Lietuvos liepos

Nuo seno sakraliniu medžiu lietuviai laikė liepą, todėl ir iki šių dienų išliko nemažai įspūdingų, senąsias sodybas, dvarus puošusių, liepų. Tikėta, kad tai meilės deivės Mildos arba Laimos medis.

Gimus kūdikiui mamos eidavo prie liepos prašyti savo vaikui sveikatos, ilgo ir gero gyvenimo. Vyras, susipykęs su žmona, turėdavo eiti prie liepos prašyti atleidimo. Liepomis sodybas ištisai apjuosdavo bitininkai – tai pagrindinis vasaros medaus aruodas, o jų medus yra viena naudingiausių ir labiausiai vertinamų medaus rūšių. Liepos karna (apatinė žievė) senovėje buvo naudojama vyžoms ir krepšeliams pinti, virvėms sukti. Iš kamieno būdavo gaminami indai medui laikyti. Mediena gražiai balta, minkšta, lengva, perdžiūvusi neskyla.

Lietuvoje auga 11 skirtingų liepos rūšių, bet savaime paplitusi tik mažalapė liepa. Tai aukštas medis, galintis užaugti iki 20 – 30 m aukščio ir pasiekti 1-2 m skersmenį. Dažniausiai turi vieną kamieną, kartais du ir tik retais atvejais būna daugiakamienės.

2021 m. Valstybinės miškų tarnybos statistikos duomenimis, liepynai Lietuvoje užėmė 0,5 proc. viso miškų ploto. Apie pusė šių medynų telkiasi vidurio ir pietų Lietuvoje. Liepos – vieni dažniausių medžių, kurie auginami dekoratyviniuose želdiniuose, gatvėse, pakelėse ir sodybose, nes ši rūšis pasižymi atsparumu dulkėms ir užterštam orui, be to ir auga gana sparčiai. Tai ilgaamžis medis – liepos gyvuoja 500-600 metų, o literatūroje galima rasti duomenų, kad liepa kartais gyvena net iki 1200-1300 metų.

Pastaruoju metu vis intensyviau vykdomos seniausių, stambiausių, medžių – gamtos paminklų paieškos, jų inventorizavimas, duomenų bazių ir archyvų kaupimas. Šis darbas turi ne tik kultūrinę, šviečiamąją, bet ir praktinę reikšmę – tai genofondo išsaugojimas. Vertingiausioms mažalapės liepos medžių populiacijoms išsaugoti jų natūraliose augavietėse ir jų genetinių savybių tęstinumui užtikrinti yra įsteigti 4 mažalapės liepos genetiniai draustiniai, bei atrinkti 306 liepos rinktiniai medžiai. Visiems jiems suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas. Lietuvoje apie 40 liepos medžių yra suteiktas gamtos paminklo statusas.

Paskutinio įvertinimo metu įvertinta daugiau kaip 80 seniausių Lietuvos liepų https://amvmt.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/misko-genetiniai-istekliai/lietuvos-senosios-liepos. Dalis jų jau aprašytos informacijos šaltiniuose, tačiau rasta ir ne viena dešimtis dar niekur nežymėtų, vertų seniausių ir storiausių liepų statuso.

Manoma, kad seniausia ir storiausia liepa Lietuvoje auga Kauno rajone, Braziūkų kaime. Apie 500 metų amžiaus 8 metrų apimties medis vadinamas Liepa motinėle. Vietiniai pasakoja, kad XIX amžiaus viduryje prie liepos rinkdavosi sukilėliai, kuriems liepos drevė buvo tapusi slėptuve. Esą, drevėje tilpdavo 7 vyrai.

Kita Kauno rajone, Lampėdžiuose, auganti liepa tituluojama gražiausiu Lietuvos medžiu. Ją žmonės taip ir vadina – Lampėdžių liepa gražuolė. Jos kamieno apimtis beveik 8 metrai, amžius – apie 250 metų. Kaip pasakojama, tai kadaise viena šalia kitos pasodintos penkios liepaitės, kurios suaugo į vieną kamieną, tačiau viršūne vis dar prilygsta penkių liepų didybei.

Ne mažiau įspūdingos yra daugiakamienės liepos. Vilkaviškyje, Dabravolės piliakalnio papėdėje išsikerojusi daugiakamienė Dubravolės liepa su iš kelmo išsišakojusiais 26 kamienais. Papilės penkiolikakamienė liepa auganti Akmenės rajone, Papilės miestelyje – išskirtinis medis savo kamienų gausa. Pažymėtina ir 24 metrų aukščio ir per 6 metrų apimties keturkamienė Žąsūgalos liepa Lenkalių apylinkėje Telšių rajone, bei 23 metrų aukščio ir 12 metrų apimtes J. Grigaliūno devyniakamienė liepa, puošianti Antakalnio kaimą Kaišiadorių rajone. Iš liepų alėjų įspūdinga Vilniaus rajone auganti sena Vyžuolių dvaro liepų alėja.

Liepas, kaip ir kitas medžių rūšis, retina įvairios negandos – sausros, ligos, kenkėjai, urbanizacijos procesas, gamtos tarša ir tik dalis šios rūšies atstovų per šimtus metų pergyveno visas negandas ir toliau žaliuoja. Šimtamečiai medžiai senoliai, taip pat išskirtinės išvaizdos ar moksliniu požiūriu vertingi medžiai turi būti matomi, gerbiami ir saugomi ateinančioms kartoms.

Valstybinė miškų tarnyba įgyvendina valstybės politiką gamtos išteklių (miškų, augalų nacionalinių genetinių išteklių) valdymo srityje.